Lietuvoje

2019.05.10 21:00

Kandidatų į prezidentus debatai: kodėl stringa aukštojo mokslo tinklo pertvarka?

Modesta Gaučaitė, Ineta Nedveckė, LRT.lt2019.05.10 21:00

Kandidatai į prezidentus penktadienį susirinko paskutiniams debatams prieš sekmadienį vyksiančius prezidento rinkimus. Visi devyni kandidatai aptarė opiausius kultūros ir švietimo klausimus.

LRT studijoje susitiko Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) kandidatas į prezidentus Europos Komisijos narys Vytenis Povilas Andriukaitis, Europos Parlamento narys Valentinas Mazuronis, ekonomistas Gitanas Nausėda, Seimo narys Mindaugas Puidokas, Seimo narys Naglis Puteikis, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos kandidatas į prezidentus, Lietuvos ministras pirmininkas Saulius Skvernelis, Tėvynės Sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų (TS–LKD) kandidatė į prezidentus, Seimo narė Ingrida Šimonytė ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos–Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA–KŠS) partijos kandidatas, Europos Parlamento narys Valdemaras Tomaševskis.

Filosofas, rašytojas Arvydas Juozaitis su rėmėjais prieš debatus jau trečią kartą surengė protestą prie LRT pastato, bet po jo šįkart atvyko į debatus.

Kas kandidatams yra kultūra?

Kaip kalbėjo V. P. Andriukaitis, kultūrai jis skyrė visą savo gyvenimą. Jis domisi literatūra, poezija, daina.

Pasak V. Mazuronio, kultūra yra visas gyvenimas. Jis sakė esantis aktyvus kultūros vartotojas.

Gitanas Nausėda kalbėjo, kad geriausia, kas jam atsitiko – knygos atradimas.

Pasak M. Puidoko, kultūra yra jo sąvastis. Jo mama ir tėtis dirbo kultūros srityje, tad ji kandidatą esą lydi nuo vaikystės.

Dėkingas Sąjūdžio laikams, kad tapo paminklosaugininku, sakė esantis N. Puteikis. Jis teigė esantis prisidėjęs prie kultūros paveldo išsaugojimo.

S. Skvernelis, teigė, kad tai yra neatskiriama gyvenimo dalis. Knyga, teatras, kinas, muzika yra tai, ko reikia kiekvienam, sakė jis.

Tai tapatybės dalykas, teigė I. Šimonytė. Globalūs pasiekimai, pasak jos, atsiranda būtent per kultūrą.

Kaip kalbėjo V. Tomaševskis, kiekvieną dieną jis turi ryšį su kultūra. Esant politiku esą dažnai reikia lankytis kultūros renginiuose.

A. Juozaitis sakė, kad kultūra yra pakylėjanti jėga. Tik dabar esą teatre visi yra apsmurgę.

Pinigų skyrimas kultūrai – investicija

Kandidatų buvo klausiama, ar viešųjų pinigų skyrimas kultūrai yra investicijai ir jei taip, tai į ką investuojama? Socialdemokratų kandidatas V. Andriukaitis kalbėjo, kad viešųjų pinigų skyrimas kultūrai, švietimui, sveikatai jau seniai įvardijamas, kaip investicija į žmogiškąjį kapitalą, žmonių žinias ir gyvenimo kokybę.

„Tai investicijos, kurios jokiu būdu negali būti įtraukiamos į valstybės skolas, kai diskutuojame su finansų specialistais. Tai investicijos, kurios padeda sukurti visą ekonominį gėrį. Mes turime atsakyti sau, kaip mums reikia pertvarkyti BVP skaičiavimo formules, kurios yra labai pasenusios, kurios neapima investicijų į žmones“, – sakė V. Andriukaitis.

„Kultūros politika apima ne tik menus, apima paveldą ir medijas. Bendriausiu požiūriu tai – investicija į laisvą ir kūrybišką žmogų ir vertybių išsaugojimas ateičiai“, – sakė I. Šimonytė.

Pasak V. Mazuronio, tai yra invesiticija į valstybę, žmogų, ateitį. Viešųjų pinigų, skiriamų kultūrai, pasak jo, negalima skaičiuoti tiesiog buhalteriškai.

Gitanas Nausėda kalbėjo, kad kultūra augina kultūringą pilietį. O tokių piliečių, ypač – politikų – esą trūksta. Jis pabrėžė, kad šiandien Lietuva nemoka pristatyti savo kultūros pasauliui.

Pasak M. Puidoko, viešųjų pinigų skyrimas kultūrai yra labai svarbi investicija. Kultūrinis gyvenimas, pasak jo, leidžia tiek suaugusiam, tiek vaikui pasijusti svarbia valstybės dalimi.

N. Puteikis pritarė I. Šimonytei, kad investicija į kultūrą – investicija į laisvą žodį, žmogų.

S. Skvernelis, teigė, kad visi viešieji pinigai yra investicija ir ne įsisavinimas, kaip buvo anksčiau. Tai – investicija į tėvynę, kalbą, ateitį, istoriją, atsparumą propagandai, laisvą žodį.

V. Tomaševskis kalbėjo, kad tai tikrai yra investicija. Žmogui, pasak jo, reikia duonos ir žaidimų.

A. Juozaitis į klausimą neatsakė, bet kalbėjo, kodėl jo nebuvo kelias paskutines debatų laidas. Jis citavo Bundestago pranešimą, kad „Alternatyva Vokietija“ niekada nerėmė Krymo aneksijos.

Kaip reikia finansuoti nacionalines kultūros įstaigas?

Debatų vedėjas Edmundas Jakilaitis kandidatams uždavė ir klausimą apie nacionalines kultūros įstaigas. Klausta, kokiais principais turėtų būti finansuojamos nacionalinės kultūros įstaigos. Konservatorių kandidatė Ingrida Šimonytė kalbėjo, kad įstaigos todėl ir yra nacionalinės, nes turi savo atskirą poziciją valstybės biudžete:

„Čia jau yra valstybės finansinių išteklių klausimas. Tam, kad galėtume vykdyti įsipareigojimus ir kai kurias savo sritis finansuoti solidžiau, mes turime turėti gerokai didesnius išteklius ir tie ištekliai turi būti, visų pirma, tvarūs. Jie neturi būti pagaminti iš ekonomikos burbulo. Man atrodo, tai bendra kultūros problema, kad į pakankamai nuosaikų BVP pyrago gabaliuką pretenduoja labai daug labai skirtingų veiklų. <...> Mūsų viena iš problemų, kad dar neturime mecenavimo tradicijų ir turėtume apie tai rimčiau diskutuoti.“

Pasak V. Mazuronio, lėšas kultūrai turi skirti valstybė. Jam esą gaila, kad kultūrai skiriama tik tai, „kas liko“. Jis stebėjosi, kad Kultūros komiteto pirmininku tapus Ramūnui Karbauskiui, padėtis kultūros srityje nepagerėjo.

G. Nausėda kalbėjo, kad reikia finansuoti ne įstaigas, o nacionalinius kūrėjus, kurie esą dabar yra labai nepalankioje situacijoje.

V. P. Andriukaitis dėkojo kultūros darbuotojams, kurie dirba iš idealistinio pasiaukojimo. Akivaizdu, pasak jo, kad dėl atlyginimų kultūros darbuotojai yra labai sudėtingoje padėtyje.

Pasak M. Puidoko, akivaizdu, kad nacionalinėms kultūros įstaigoms finansavimo trūksta. Jam nepatinka tai, kad identiškas funkcijas atliekančios įstaigos dažnai skirtinguose miestuose gauna labai skirtingą finansavimą.

N. Puteikis kalbėjo, kad jeigu pastatai yra kultūros vertybė, jų renovacijai skiriama per mažai pinigų.

S. Skvernelis, teigė, kad tai neturėtų būti tik pastatų išlaikymo finansavimas. Jis nesutiko, kad jo vyriausybė kultūrai skiria tiek, kiek liko biudžete po to, kai išdalinta kitiems. Jis pabrėžė, kad mecenatystės įstatymas veikia.

V. Tomaševskis teigė, kad reikia žiūrėti į gerus pavyzdžius kaimynystėje, Baltarusijoje. Tačiau tik valstybės pinigų esą neužtenka – reikia ir mecenatystės.

A. Juozaitis sakė, kad nacionalinėje kultūroje – panašiai kaip kosmose. Čia esą vienas žmogus sukuria dar bent 4 darbo vietas. Suvesti viską vien tik į finansus, pasak jo, yra atvirkščias darbas. Jis siūlė sekti latvių pavyzdžiu, kai kultūra suskirstoma į sritis.

Siūlo saugoti kultūros paveldo objektus

Paklaustas, ar verta saugoti visą Lietuvos kultūros paveldą ir kaip geriausia jį įveiklinti šiuolaikinės visuomenės poreikiams, G. Nausėda kalbėjo, kad mūsų civilizaciją prisimins pagal kultūros ženklus, todėl reikia gerbti kūrėjus. Anot jo, turime labai įvairų kultūros paveldą, tačiau dažnai jį naudojame senamadiškai, įveiklindami blogąja žodžio prasme, o kultūros paveldo objektuose dirbantiems žmonės dažnai trūksta kompetencijos.

„Jie nemato, kuria linkme plėtojasi šiandieninė muziejininkystė ir ar galima panaudoti naujausias IT technologijas, kad šitie objektai būtų įdomūs, paveiklūs įvairaus amžiaus žmogui. Turime daug dvarų, kurie kyla iš pelenų. Manau, kad valstybė turi skatinti pastangas privačių žmonių, kurie tuos dvarus įsigijo, atstatė ir daro juos prieinamus visuomenei“, – kalbėjo G. Nausėda.

Pasak V. Mazuronio, reikia saugoti visą Lietuvos paveldą, nes jo, palyginus su kitomis valstybėmis, nėra daug. Tačiau esą reikia jį pritaikyti naudojimui – tai bus garantas, kad jis nenunyks.

V. P. Andriukaitis teigė, kad pats ryškiausias pavyzdys, kaip nereikia elgtis – Gedimino kalnas, koks yra šiandien. Pasak jo, kuo greičiau reikia priimti Kultūros pagrindų įstatymą, reikia keisti Kultūros Tarybos įstatymą, sustiprinti Kultūros paveldo komisijos galias, padaryti ilgalaikį strateginį planą.

Pasak M. Puidoko, jeigu įstatymai nurodo, kad reikia saugoti, tai reiškia, kad reikia. Jis pabrėžė, kad reikia ratifikuoti tarptautines konvencijas, kuriomis užtikrinama paveldosauga.

N. Puteikis kalbėjo, kad dabartinės renovacijos dažnai išdarko kultūros paveldą. Labai sunku, pasak jo, Lietuvoje, kai milijardieriai kėsinasi į architektūrinius paminklus. N. Puteikis nesutiko, kad Gedimino kalnas tvarkomas neteisingai.

S. Skvernelis, teigė, kad paveldą saugoti reikia, bet reikia lengvinti būdą, kaip galima atstatyti, restauruoti ir pan. Svarbiausia, pasak jo, paveldą įveiklinti.

„Kartais sprendimai dėl atskirų paveldo objektų nebūna aiškūs“, – sakė I. Šimonytė. Pasak jos, paveldui reikia suteikti labai aiškų naratyvą ir supratimą, kas stebi.

V. Tomaševskis kalbėjo, kad paveldą reikia saugoti. Latviai ir estai, pasak jo, skiria daugiau lėšų paveldo apsaugai negu Lietuva. Jis nuogąstavo, kad bažnyčios, kaip užsienyje, nebūtų pardavinėjamos musulmonams.

A. Juozaitis sakė, kad daugiausiai paveldo išsaugoma paprastų žmonių. Jis minėjo Grūto parką, kuriame paveldas saugomas be valstybės pagalbos.

Aukštojo mokslo reformoje mato chaosą

Kandidatų buvo klausta ir apie aukštojo mokslo reformą – kodėl ji nevyksta taip, kaip tikėtasi ir kaip universitetų tinklą paversti ne tikslu, o įrankiu mokslo kokybei kelti. Pirmasis į šį klausimą turėjo atsakyti N. Puteikis, tačiau jis savo atsakymui skirtą laiką panaudojo komentuoti debatų vedėją ir debatų taisykles. Galiausiai, jis atsiprašė aukštojo mokslo atstovų, sakydamas, kad tai, ką pasakė, jo nuomone, buvo labai svarbu.

Pasak V. Mazuronio, kalbant apie aukštojo mokslo reformą, tai, kas dabar padaryta, rezultatų neduos. „Lovų perstumdymas rezultatų neduoda“, – kalbėjo jis, komentuodamas reformą, kuria jungiami universitetai.

G. Nausėda kalbėjo, kad neturime aukštųjų mokyklų jungimo koncepcijos. Pabandėme, pasak jo, daryti reformą iš viršaus, bet nepavyko. Jungimasis esą vyksta sunkiai ir traškėdamas, o kai kurie jų vadovai pasisako prieš.

V. P. Andriukaitis teigė, kad reforma vyksta chaotiškai. Pats žiauriausiais atvejis, pasak jo, yra Lietuvos edukologijos universiteto „sunaikinimas“.

Pasak M. Puidoko, aukštojo mokslo reforma ir negali pavykti, nes tai esą reforma verslui, o ne mokslui. Jis kritikavo buvusią ministrę Jurgitą Petrauskienę ir tai, kad universitetų dydis nelemia jų kokybės.

S. Skvernelis, teigė, kad keičiasi tvarka, kai studentas buvo tiesiog krepšelis. 7 iš 14 universitetų, pasak jo, dalyvauja jungimosi procese ir dėl to sprendžia patys, jokio buldozerio nėra. Jis džiaugėsi, kad padidėjo stipendijos doktorantams ir atlyginimai dėstytojams.

„Labai dažnai kalbame apie universitetą, bet dažnai nesusimąstome, ką tai reiškia“, – sakė I. Šimonytė. Ji pabrėžė, kad universitetai turi užtikrinti kokybę ir atitikti tarptautinius standartus.

V. Tomaševskis akcentavo tai, kad aukštojo mokslo reforma yra tinkama dėl to, kad regionuose palieka ugdymo įstaigų.

A. Juozaitis sakė, kad 40 proc. universitetų dėstytojams padidėjęs atlyginimas galiausiai išsiverčia į 5 proc. padidėjimą. Lietuviai, pasak jo, visada stiebėsi mokslo. Svarbiausia, kaip teigė kandidatas, nesunaikinti aukštojo mokslo regionuose.

Profesinio mokymo atstovų ir darbdavių bendradarbiavimas

Ne tik aukštajam, bet ir profesiniam mokymui debatuose skirtas dėmesys. Kalbėta apie tai, kad dažniausiai tarp darbdavių ir profesinio mokymo sistemos darbuotojų trūksta sutarimo. Kandidatų klausta, kaip reikėtų tobulinti profesinio mokymo sistemą. V. Mazuronis pritarė, kad sutarimo nėra. Anot jo, pirmiausia reikia užmegzti kiek įmanoma geresnį kontaktą tarp darbdavių, darbdavių organizacijų ir profesinio rengimo centrų.

„Rengimas turėtų vykti kartu su darbdaviais. Tam reikalinga labai gera sąveika ir, manau, kad neabejotinai tam reikalinga valstybes paskata, kad tai būtų naudinga ir darbdaviams, ir profesinėms mokykloms. Paprasčiausiai – reikia imti ir daryti“, – kalbėjo V. Mazuronis.

G. Nausėda minėjo praktinio mokymo centrus, kurie aprūpinti geriausia, moderniausia technika. Tai esą sektinas pavyzdys.

V. P. Andriukaitis teigė, kad profesinės mokyklos per mažai dalyvauja kvalifikacijos tobulinime ir bendradarbiavime su verslu bei pramone. Reikalinga, pasak jo, paramos sistema mokytojams, kurie moko ne tik kompetencijų.

Pasak M. Puidoko, profesinį mokymą reikia jungti su regionine politika. Jis sakė, kad reikia dirbti su mokiniais, kad jie žinotų, ką gali dirbti, kur gali mokytis ir kiek vėliau gali uždirbti.

N. Puteikis pateikė sektiną pavyzdį – amatų mokyklą Klaipėdoje ir suvirinimo specialybę joje. Vyriausybei pradėjus didinti investicijas į šią šaką, pasak jo, vietiniams gyventojams užtikrinamos augančios pajamos.

S. Skvernelis, teigė, kad rastas profesinių mokyklų tinklas buvo su begale keistų programų, taip pat – daug „popierinių studentų“. Profesinis mokymas, pasak jo, turi atliepti regioninį verslo poreikį.

Pagrindinė problema – profesinio mokymo patrauklumas, sakė I. Šimonytė. Lietuvoje, pasak jos, daug vaikų profesinis išsilavinimas nėra pasiekiamas. 

V. Tomaševskis kalbėjo, kad profesiniame moksle turėtų būti didesnis pramoninkų vaidmuo. Taip pat viena iš problemų, pasak jo, yra menkas finansavimas.

A. Juozaitis sakė, kad verslo įtaka profesiniam mokymui turi būti vis didesnė. Didžiausi moksliniai, pavyzdžiui, kosminiai, pasiekimai, pasak jo, yra remti privataus sektoriaus, net nesikišant vyriausybei.

Ko turi siekti mokykla?

Kalbant apie bendrąjį ugdymą, kandidatų buvo klausiama, koks turi būti bendrojo ugdymo rezultatas – ko turi siekti mokykla?

„Aš suprantu ne taip, kaip supranta reitingų įmonės. Rezultatas yra iškreiptas, nes ten kriterijus, kiek įstoja į valstybės finansuojamą vietą aukštojoje mokykloje. <...> Svarbu, kad išliktų kaimo mokyklos. <...> Taip pat, mes neatkreipėme dėmesio į nemotyvuotus mokinius. Juk žymiau sunkiau išmokyti nemotyvuotus mokinius, negu turintį daug gabumų. Kriterijai to nemato. Reikia įvertinti mokytojus, kurie išmoko nemotyvuotus mokinius. Mes turime žiūrėti į visumą“, – kalbėjo V. Tomaševskis.

Vienodas bazinis išsilavinimas visose mokyklose, kad tėvai nelakstytų išdegę akis ir ieškodami, kur čia geriau, sakė V. Mazuronis, atsakydamas, ko turi siekti šiandienė mokykla.

Pasak G. Nausėdos, kai kurių 15-mečių žinios nesiekia bazinio lygio. Jis kalbėjo, kad prestižiškumo mokytojui siekti reikia mažinant biurokratizmą, suteikiant daugiau teisių dirbant su sunkiais mokiniais, keliant atlyginimą.

V. P. Andriukaitis teigė, kad kalbant apie ugdymo rezultatus, svarbūs tokie dalykai kaip mokinio branda, mokinio pažanga ir tik tada pasiekimai. O dabar Lietuvoje pasiekimai esą labai sureikšminami. Niekas, pasak jo, neseka mokinio brandos ir pažangos, o tai yra kompelsinis dalykas, užtikrinant mokinio ugdymą.

Anot M. Puidoko, mokykla turi siekti, kad kiekvienas moksleivis, nepriklausomai nuo to, kur mokosi, gautų lygiavertį išsilavinimą. Jis kalbėjo, kad mokiniai apkraunami nereikalingais dalykais, o galiausiai pusei vaikų samdomi korepetitoriai.

Pažangios valstybės sprendė uždavinį, kad vaikai, nepriklausomai nuo tėvų pajamų, gautų tokį pati išsilavinimo lygį, teigė N. Puteikis. Tai, pasak jo, reikia įgyvendinti ir Lietuvoje. Kandidatas taip pat kritikavo mažas mokytojų algas.

S. Skvernelis, kalbėjo, kad privačių subjektų skelbiami reitingai neatspindi realios situacijos. Svarbiausia dabar, pasak jo, panaikinti ugdymo skirtumus tarp skirtingų įstaigų, ugdyti asmenybes ir užtikrinti mokyklą be korepetitorių.

Pasak I. Šimonytės, turi būti užtikrintas vienodai kokybiškas ugdymas visiems vaikams. Iš mokyklos, pasak jo, turi išeiti laisvas ir nepriklausomas, prie kaitos prisitaikyti galintis žmogus. Ji pabrėžė, kad dabar vaikai mokomi teisingo mąstymo, o turėtų būti mokomi argumentuoti.

A. Juozaitis sakė, kad mokykla jau pasiekė savo – be mokyklos nebūtų Sąjūdžio. Ten, pasak jo, veikė smetoniškieji mokytojai, kurie išliko net sovietinėje santvarkoje. Moksleivis, išeinantis iš Lietuvos mokyklai, pasak jo, turi suvokti, kad jo reikia čia, Lietuvoje.

Ar gali mokytojo profesija tapti prestižine?

Daugiau nei prieš metus visuomenė ir ekspertai išrinko tris idėjas Lietuvai. Viena jų – mokytojo profesija tampa prestižine iki 2025 metų. Paklaustas, kaip prisidėtų prie šios idėjos įgyvendinimo, M. Puidokas kalbėjo, kad pedagogo profesija visada buvo prestižinė ir tokia yra iki šiol.

„Tiesiog ji dėl menko, skurdaus atlyginimo yra pavesta ta profesija, kurios jauni žmonės nebenori rinktis. Šiandien turime didžiulę bėdą, kad 25 proc. mokytojų yra pensinio amžiaus, 50 proc. mokytojų yra virš 50 metų amžiaus.

Turime situaciją, kai per metus parengiami vos keli matematikos mokytojai, beveik neparengiama fizikos ar chemijos mokytojų. Mes susidursime su milžiniška problema, jei šio tikslo nepasieksime“, – sakė M. Puidokas, teigdamas, kad švietimo ministru būnant Gintarui Steponavičiui, švietimo sistema buvo paversta verslo įkaite. Jis taip pat teigė, kad lėšų trūksta tiek miestų, tiek kaimų mokykloms.

Šnipštas – kol mokytojas bus skurdžiaus sinonimas, niekas nenorės stoti studijuoti šios specialybės, o įstojęs gailėsis, sakė V. Mazuronis.

G. Nausėda kalbėjo, kad sunku garantuoti mokytojo prestižą, kai jie protestuoja ir valdžia su jais nesiskaito. Atlyginimai, platesnės mokytojų teisės, mokyklos, kaip namų, dvasia – pasak jo, tai keltų prestižą.

V. P. Andriukaitis teigė, kad mokytojams parama yra būtina. O tai prasideda nuo atlyginimų. Jie esą turėtų būti bent 30 proc. didesni už šalies vidurkį. Taip pat turi būti keliama kvalifikacija ir mažinami krūviai.

N. Puteikis ragino sugrąžinti mokytojams laiką – t. y. mažinti biurokratiją, taip pat – leisti dirbti su mokiniais individualiai, mokėti didesnius atlyginimus.

S. Skvernelis, teigė, kad mokytojus turi rengti stipriausi Lietuvos universitetai. Jų rengimo programos turi atliepti šiandieninį poreikį. Atlyginimai – taip pat svarbu.

Vienas iš svarbiausių dalykų – pasitikėjimas, sakė I. Šimonytė. Jeigu mokytoju nepasitikima, pasak jos, prestižas gniuždomas. 30 proc. virš vidutinio darbo užmokesčio – toks, anot kandidatės, turi būti prestižiškas mokytojo atlyginimas.

V. Tomaševskis dėkojo visiems mokytojams, tai, pasak jo, pamiršome daryti. Jis pabrėžė, kad sovietų laikais mokytojai daug neuždirbo, bet specialybės prestižas buvo didelis. Bet tada, pasak kandidato, vaikai turėjo ne tik teises, bet ir pareigas.

A. Juozaitis sakė, kad idėja dėl mokytojų prestižo sugriuvo po to, kai mokytojai per langą lipo į Švietimo, mokslo ir sporto universitetą.

Mokyklų tinklo optimizavimo iššūkiai

Paklaustas, kokiais kriterijais reikėtų vadovautis siekiant optimizuoti bendrojo ugdymo mokyklų tinklą Lietuvoje, S. Skvernelis kalbėjo, šiuo metu švietimas susiduria su problema, kai finansuojamos tuščios ar pustuštės mokyklos:

„Šių mokyklų steigėjas yra savivaldybės. Tikiuosi, kad po dabartinių savivaldos rinkimų mes su savivaldybėmis galėsime sutarti, kad valstybė nebūtų vien tik finansuotojas, bet kartu proceso dalyvis. Pertvarka turi vykti neuždarant mokyklų. Pradinės mokyklos yra tos, kurios turi būti arčiausiai vaiko. Reikia mažinti biurokratinius išlaikymo kaštus <...>. Svarbu užtikrinti, kad nebūtų jungiamos daugiau nei dvi klasės. Mokykloms, kurios sunku, numatyta pagalbos sistema.“

Turime aiškiai pasakyti, kad mokslas nėra prekė ir negalime visko skaičiuoti buhalteriškai, sakė V. Mazuronis.

G. Nausėda kalbėjo, kad svarbiausias kriterijus – mokinio galimybių užtikrinimas: kad vienodas turėtų ir tas, kuris mokėsi kaime, ir tas, kuris mokėsi sostinėje. Jis minėjo ir rezidencinių mokyklų steigimą, neįgaliųjų integravimą.

V. P. Andriukaitis teigė, kad į turtingas ir vargingas grupes susiskirsčiusi ne tik visuomenė, bet ir mokyklos. Jis pabrėžė, kad krepšelių skaičiavimas klasėse yra ydinga praktika. Vaikus, pasak jo, į mokyklas vežioti sudėtingiau negu mokytojus.

Pasak M. Puidoko, švietimas turi tapti nacionaline vertybe. Jis taip pat minėjo lygias galimybės išsimokslinti, kaimo mokyklas kaip kultūros centrus, vyriausybės privalomas užtikrinti dotacijas mokykloms. N. Puteikis atkreipė dėmesį į vaikų saugumą einant į mokyklą ar iš jos kaimiškose vietovėse.

Svarbiausia – vaiko bilietas į ateitį, sakė I. Šimonytė. Pasak jos, jeigu bus daug mažų mokyklų, nereikia apsimetinėti, kad mokymo kokybė ten bus labai gera – o jeigu bus, reikia pasiruošti už tai mokėti labai daug.

V. Tomaševskis kalbėjo, kad optimizavimas jau praktiškai įvyko ir 10 metų galima sustoti ir leisti ugdymo įstaigoms dirbti. Jis pabrėžė, kad reikia stiprinti savivaldą, nes jeigu ji bus stipri, stiprios bus ir mažos mokyklos.

A. Juozaitis sakė, kad siekiant optimizuoti bendrojo ugdymo tinklą, reikia galvoti apie gyvybingumo išsaugojimą. Kokybė, pasak jo, priklauso ne nuo mokyklos dydžio – internetinis pasaulis leidžia verstis ir su nuotoliniu mokytoju, pabrėžė jis.

Mato nacionalinio susitarimo reikalingumą

Kandidatų buvo klausiama apie tai, kad švietimo organizacijos kreipėsi į prezidentę, kitus aukštus pareigūnus, reikalaudamos esminių, tvarių pokyčių švietimo sistemoje ir sutarimo. Kandidatų buvo klausiama, ar įmanoma nacionaliniu lygmeniu susitarti dėl švietimo vizijos, sistemos tikslų ir to laikytis.

Filosofas A. Juozaitis kalbėjo, kad gerai, jog švietimas dar netapo mokesčių politika, kai per 30 metų šimtus kartų keisti įstatymai ir poįstatyminiai aktai. „Švietimo politikoje pirmiausia reikia grąžinti prestižą mokytojui. Reikia tartis dėl moralės principų. Švietimas yra ugdymas ir mokytojas auga kartu su mokytoju. Būtinai reikia susitarti, kad privačių mokyklų tinklas nesiplės. <...> Švietimo taryba prie prezidentūros, kuo pas mus net nekvepia, turėtų būti įkurta ir galėtų atstovauti, o ne peticijomis bendrauti su prezidentu. Galėtų pasiūlyti ministrą taryba, o ne partijos“, – kalbėjo A. Juozaitis.

G. Nausėda sakė, kad jis yra vienas iš nuosekliausių nacionalinio susitarimų šalininkų. Pasak jo, privaloma tokiu būdu susitarti.

V. P. Andriukaitis teigė, kad tai yra tikras nacionalinio susitarimo pavyzdys, kuris daug svarbesnis nei 2 proc. BVP skyrimo gynybai susitarimas. Pasak jo, toks susitarimas būtinas.

Pasak M. Puidoko, susitarti privaloma. Jis sakė, kad nuo 2016 metų siekia analogiško kaip Airijoje susitarimo, kurio atėjusi nauja politinė jėga negalėtų bet kada kaitalioti.

N. Puteikis teigė esantis konservatyvių pažiūrų, kaip geriausius laikus paminėjo Meilės Lukšienės mokytojavimo. Jis paragino rinkimuose balsuoti už tų laikų atstovą Arvydą Juozaitį.

V. Mazuronis į klausimą neatsakė, bet pasiūlė sekmadienį už jį balsuoti.

S. Skvernelis teigė, kad politinis susitarimas gali būti, bet tai priklauso nuo politinio padorumo. Pasak jo, švietimas nėra vakuumas – jį sudaro daug dalykų, todėl susitarimas turėtų būti platesnis, apimantis ne tik švietimą.

Ne tik galimas, bet ir būtinas, sakė I. Šimonytė, kalbėdama apie susitarimą dėl švietimo. Pasak jos, svarbu, kad jis būtų platus ir būtų aišku, ko susitarimu siekiama.

V. Tomaševskis sakė, kad susitarti būtina. Jis pabrėžė krikščioniškas vertybes. Pasak jo, didelė grėsmė, kad mokyklose gali būti mokoma LGBT ideologijos.

Tai – šešti, paskutinieji, debatai prieš prezidento rinkimų pirmąjį turą. Ankstesniuose kalbėta užsienio politikos, nacionalinio saugumo, teisingumo, ekonomikos temomis, socialinės apsaugos temomis. 

Jeigu rinkimuose prireiks antrojo turo, jis vyks gegužės 26 dieną.