Lietuvoje

2019.05.07 21:51

Žurnalistas Terleckas: norėčiau tikėtis, kad žiniasklaida netaps „užkandukais“

Indrė Makaraitytė, LRT TELEVIZIJOS laida „Dienos tema“2019.05.07 21:51

Gegužės 7-oji – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Tai diena, kai skambias kalbas apie žodžio laisvės reikšmę paprastai lydi politikų sveikinimai žurnalistams, šie dar pamaloninami ir dovanomis. Tačiau tie, kurie šiandien sveikina, tą pačią ir kitomis dienomis bėga nuo atsakymų, skirsto žurnalistus į blogus ir gerus, nesikalba arba kalbasi tik su tais, kurie jiems labiau patinka ar kurie patogesni, ir naudoja valdžios svertus savo galiai.

Šios tendencijos niekur neišnyko, bet ar jos dar stiprėja, ar vis dėlto pastangos gniaužti laisvą žodį tėra paskutinis pasispardymas? LRT laidoje „Dienos tema“ – pokalbis su žurnalistu Ramūnu Terlecku ir publicistu, laidų vedėju Giedriumi Drukteiniu.

– Kaip jūs šiandien vertinate žodžio laisvės padėtį – daug dramatizmo yra ar vis dėlto optimistiškai?

R. Terleckas: Kaip žiūrėsime į tą laisvą žodį. Jeigu nuomonės reiškimas, tai nuomonės reiškimui turbūt sąlygos visai neblogos. Tik mažėja kanalų, kuriuose gali reikšti. Turbūt socialiniai tinklai dar netapo informacijos priemone. O jeigu žiūrėsime apie galimybę gauti informaciją ir ja naudotis, tai kiekviena valdžia visada norėjo ją riboti, ir šiandien tikrai matosi tam tikras nenoras bendrauti su nepatogiais žurnalistais, atsakyti į nepatogius klausimus.

–  Ar kada nors yra buvę kitaip? Mes dirbame jau seniai, daugiau nei 20 metų aš vien dirbu, pats – dar ilgiau.

R. Terleckas: Bet per tuos 20 metų viskas subiurokratėjo, sakyčiau. Jeigu nori gauti atsakymą, turi rašyti laišką. Išsiunti nežinia kam, gauni nežinia kokius atsakymus.

– Ar kada nors buvo lengviau, negu kad šiandien gauti informaciją?

R. Terleckas: Ką vadinsi informacijos gavimu. Ar gauti gyvą komentarą buvo lengviau? Tikrai. Politikai mieliau bendraudavo ir atsakinėdavo į nepatogius klausimus. Dabar kas dirba redakcijoje, žino, kad su valstybinėmis institucijomis bendraujama elektroniniu paštu, niekas gyvai nenori bendrauti. Nei ministras, nei kas. Kas nors perduos ministro nuomonę, dažniausiai pacituos kokį nors įstatymą, visiškai nesusijusį. Kitas dalykas, yra nurodoma, kad „žurnalistai yra nemalonūs, žurnalistai uždavinėja kvailus klausimus, trukdo mums dirbti“. Visada tas buvo, bet šiandien skamba taip, sakyčiau, visiškai nemaloniai.

– Daug grimasų matau.

G. Drukteinis: Ar aš galėčiau užstoti politikus ir visas valstybines struktūras, apie kurias kalba kolega Ramūnas? Iš tikrųjų jeigu dar žengtume vieną žingsnį ir paklaustume savęs, kodėl taip atsitiko ir ties kuriuo Lietuvos istorijos tarpsniu atsitiko. Situacija yra iš principo labai teisinga. Vis dėlto kalčiausi yra bene patys žurnalistai, nes, turėkite omeny, laisvas žodis yra tiktai viena dominantė. Šalia egzistuoja toks dalykas kaip tiesa, interpretacijos, užsienio žiniasklaidos angažavimas.

R. Terleckas: Giedriau, neketinate eiti S. Skvernelio patarėjo žiniasklaidos klausimais [pareigų]?

G. Drukteinis: Aš nesu, kaip sakoma, patarėjas, bet daug politikų yra nukentėję būtent nuo to geranoriško pasisakymo.

– Ar tai pateisina tas priemones, kurių imamasi? Kaip tik kalbama apie premjero sveikinimą žurnalistams, ir ten rašoma: „Pasveikinti norėčiau Lietuvos žmones bei žiniasklaidos atstovus, kurie sąžiningai ir garbingai atlieka savo misiją, kuriems profesinė etika ir objektyvumas yra didžiausios vertybės, kurie suvokia ne tiktai žurnalistikos galią, bet ir atsakomybę.“ Ir tuo pačiu adresu Vyriausybės kanceliarija yra apskundusi teismui du „15min.lt“ žurnalistus už jų įrašus feisbuke. Net ne kažkurioje žiniasklaidos priemonėje, bet socialiniame tinkle. Įrašus apie trijų ministrų atstatydinimą. G. Drukteini, tai yra jau peržengta riba?

G. Drukteinis: Dar kartą – tai yra interpretacija. Kertinis žodis ministro pirmininko sveikinime yra „sąžiningai“. Aš tikiu, ir jūs turbūt pripažinsite – nesąžiningumo šiandieninėje žiniasklaidoje yra begalės. Aš jau net nekalbu apie kažkokią atvirą korupciją, kadangi kiekvienas žurnalistas vis tiek yra žmogus su savo simpatijomis, antipatijomis, patirtimi.

– Ar politikai gali pasakyti, kuris žurnalistas sąžiningas, kuris ne, ir taip skirstyti, kuris jam patinka, su kuriuo jis šnekėsis?

R. Terleckas: Gal jie turi kokias stebuklingas virgules – pamatuoja ir žino, kur sąžiningas. Ir kas yra sąžinė? Labai sunku apibrėžti, nes vieniems sąžinė yra vienas dalykas, kitiems – dalykas visiškai kitoks. Kas yra žiniasklaida, apibrėžkime. Kiek yra rimtos žiniasklaidos, liko, kiek yra cirko ir visokių pokalbių šou, kur vadinama žiniasklaida, kur šnekama apie niekus visiškai. Kai buvo grasinta  Andriui Tapinui, tai visiškai buvo peržengtos ribos.

G. Drukteinis: Bet jeigu mes kalbame apie praeitį, nes šiandien yra Spaudos atgavimo dieną, tai vėlgi atsakysiu kolegai į klausimą, kas yra žiniasklaida.  Aš studijavau žurnalistiką okupacijos laikais, ir ten visada buvo labai aiškiai sakoma. Žurnalistas turi vieną aiškią misiją – šviesti, informuoti ir, skliausteliuose, ugdyti pilietį, asmenybę, patriotą ar dar kažką. Šiais laikais žiniasklaida pavirto tiltu tarp informacijos šaltinio ir jos vartotojo, t. y. jeigu mano pašnekovas susikeikia, aš, kaip žurnalistas, neturiu absoliučiai jokių rėmų, nebent kažkokį moralinį etinį kodeksą. Aš tiesiog tą keiksmažodį ir perduodu klausytojams, nes aš sakau: „Aš viso labo esu tik tarpininkas.“

– O jeigu jis vis dėlto pasakė nesąmonę, kuri yra reikšminga, tai galima taip padaryti ar ne?

G. Drukteinis: Vėlgi, žiniasklaida šiais laikais tokia ir yra, kadangi šiaip ar taip žmonės yra praradę...

– O tai kokia yra ideali žiniasklaida? Tokia, kurios mokėtės sovietiniais laikais?

G. Drukteinis: Brangiai apmokama, gerbiama, nekvestionuojama, turinti savo, vėlgi pasikartosiu, moralinį etinį kodeksą, kuriuo vadovaujasi, o ne kažkokius įstatymus, draudžiančius daugeliu atvejų iš tikrųjų laisvo žodžio sklaidą.

– Bet tie įstatymai dažnai randasi iš politikų.

G. Drukteinis: Aš suprantu, suprantu. Aišku, visai turbūt teisinga ir logiška, kad tie įstatymai, tarkim, riboja ksenofobijos, karo, neapykantos mažumoms, kitoms rasėms skatinimą ir t. t., bet praktiškai kiekvienas mūsų žodis visada juk gali užgauti asmeninio žmogaus interesus, na, pavyzdžiui, pasakant „tu storas“. Tai lyg ir teisybė, bet kažkas įsižeidžia.

– Bet juk mes kalbame apie politikus.

R. Terleckas: Jeigu būtume visiškai tikri, tai G. Drukteinis baigė mokslus turbūt jau laisvoje Lietuvoje. Žodis „ugdyti“ vis tiek yra žurnalisto, turėtų būti kiekvieno žurnalisto  galvoje. Turėtų būti tas filtras, kuris filtruoja tam tikrą dalį. O jeigu politikai nusišneka, tai ne visada reikia kvailius cituoti, bet kartais tą parodyti irgi reikia.

– Kodėl kyla tiek daug diskusijų, ar išties žurnalistai gerai dirba, jie yra objektyvūs, ar jie yra sąžiningi, ir tokiu būdu tarsi suniveliuojamas žurnalistų darbas, veikla ir autoritetas?

R. Terleckas: Žurnalisto profesija yra gana bjauri, ir jis ne visada būna minkštas ir pūkuotas. Kai kuriuos minkštus ir pūkuotus žurnalistus mėgsta, jiems visada duoda interviu ir visa kita.  Bet žurnalistas turi pareigą rodyti, koks yra gyvenimas, ir žiūrėti, kad ir nevogtų, ir nesukčiautų, ir neapgaudinėtų. Tada reikia užduoti tikrai nemalonius klausimus.

G. Drukteinis: Tam yra prokuratūra, tam ir saugumo struktūros, kurios užsiima, kad kažkas nevogtų.

R. Terleckas:  Ir tarp jų, kaip sakiau, yra žmonių, kurie su savo nuodėmėmis peržengia kai kurias ribas.

– Gerai, dabar pakalbėkime apie „influencerius“. Tarp žurnalistų yra „influencerių“, kurie apsimeta žurnalistais. Jie daro įtaką. Laisvė taip pat yra laisvė būti nemanipuliuojamam. Kiek tame yra įtakos darymo? Tas darbas publicisto – „influencerio“ – kiek yra už jo neskaidrių dalykų?

G. Drukteinis: Jeigu taip gerai įsižiūrėjus į mūsų kasdienybę, mumis manipuliuoja tūkstančiai mūsų gyvenimo elementų, pradedant tėvais, vaikais, naminiais gyvuliukais, visa visuomene, šaligatviais, šviesoforais – kuo tik nori. Tie vadinamieji „influenceriai“ yra viso labo viena sudedamoji. Visų „influencerių“ paskirtis tiesiog pasidalyti savo kažkokiais išgyvenimais, savo mintimis.

– Bet jūs būnat paprašyti pasidalyti?

G. Drukteinis: Nebūtinai. Komercine prasme taip, be abejo. Jeigu, sakysime, koks nors produktas arba paslauga, arba kad ir ta pati politinė partija susimoka už tai, tai, be abejo, geras „influenceris“ suformuos atitinkamą turinį.

– Bet jis turėtų pasakyti, kas jam sumokėjo už tą turinį?

G. Drukteinis: Šiaip jau turbūt, kad taip. Tai būtų etiškiau.

– O Lietuvoje taip yra?

G. Drukteinis: Tai darosi madinga iš tikrųjų. Aukštos klasės „influenceriai“ pamini, kad taip, čia yra, tarkim, sumokėtas tekstas. Įstatymas, kaip sakant, reikalauja visuose skelbimuose paminėti, kad šitas skelbimas yra apmokėtas iš, tarkim, einamosios sąskaitos. Tai darosi madinga, ir anksčiau ar vėliau tai tikrai pasidarys norma. Čia nėra jokio kriminalo.

– Dabar pažiūrėkime iš visuomenės pusės – kaip jai suprasti, ką ji gauna? Čia žurnalistai, politikai kabina etiketes. Štai išlenda „influenceriai“ – naujas visiškai terminas, kurį tikrai ne visi žinome. Galų gale komercinės žiniasklaidos priemonės, kurios yra taip pat demonizuojamos, tų pačių politikų demonizuojamos. Štai yra viena iš iniciatyvų – keisti Visuomenės informavimo įstatymą ir neleisti tabako bei alkoholio verslui turėti žiniasklaidos.

R. Terleckas:  Manau, kad žurnalisto ir redaktoriaus atsakomybė ar pats pagrindinis darbas – iš to viso fono, informacijos, „influencerių“, socialinių burbulų atrinkti tas, kas yra svarbiausia, ir per savo filtrą tą informaciją pateikti skaitytojui. Surasti būtent tą skaitytoją, kuriam tas yra įdomu. Jeigu pasižiūrėsime, tarpukario Lietuvos visa spauda buvo politinė, ir tas buvo visiškai aišku ir visiškai normalu. Manau, šiandien [svarbu] iš to informacinio triukšmo atrinkti tai, kas yra svarbiausia.

– Ir tai yra rimtosios žiniasklaidos funkcija?

R. Terleckas:  Manau, taip. Viena iš pagrindinių funkcijų. Ir, aišku, padėti STT, FNTT ir visiems kitiems.

G. Drukteinis: Tai už ką pinigus gauna policininkai?..

– Paskutinė replika, prieš baigiantis laidai. Kokia iš tikrųjų yra tikroji  žiniasklaidos funkcija ir žurnalistų funkcija? Kad žmonės suprastų, apie ką tai yra?

G. Drukteinis: Kaip ir mane mokė prieš 30 metų – šviesti ir informuoti. Jeigu skaitytojas, klausytojas arba žiūrovas yra irgi su atitinkama patirtimi, jis tikrai greitai atsirinks pelus nuo grūdų, bet tą pirminę informaciją, faktus, ABC informaciją jisai turi gauti iš mūsų.

R. Terleckas:  Ir labai norėčiau tikėtis, kad žiniasklaida netaps užkandukais.

Dienos tema. Ramūnas Terleckas. Giedrius Drukteinis

 

Naujausi