Lietuvoje

2019.05.05 19:46

Adamkus: dalis kandidatų į prezidentus neturi reikiamų pajėgumų, išsilavinimo, intelekto

Nemira Pumprickaitė, LRT TELEVIZIJOS laida „Savaitė“, LRT.lt2019.05.05 19:46

Iki prezidento rinkimų pirmojo turo liko lygiai savaitė. Iš devynių pretendentų po kito sekmadienio liks tik du, mūsų valia pratęsiantys kovą dėl šalies vadovo posto. Sociologai sako, kad prezidento rinkimai sulaukia didžiausios susidomėjimo todėl, kad renkamos asmenybės, o ne partijos ar jų sudaryti sąrašai.

Rinkėjams imponuoja kandidato sąžiningumas, išsimokslinimas, bene labiausiai įtinkančios profesijos – teisininko ir ekonomisto, savų pliusų turi, kai kandidatas sudaro įspūdį, jog nėra vienos partijos nuosavybė, nes taip tikimasi, kad tapęs prezidentu, jis bus vienodai teisingas visiems. Už ateinančių 5-erių metų Lietuvos vadovą balsuos ir prezidentas Valdas Adamkus. 

–   Visuomenėje daug pykčio, susipriešinimo, nusivylimo. Žmonės nepatenkinti politika, nepatenkinti politikais. Kodėl taip yra mūsų visuomenėje, jūsų manymu?

– Na, aš manau, kad pati aplinka sukuria tam tikras nuotaikas. Žmonės, pasisakydami už laisvą ir nepriklausomą Lietuvą, idealizavo ją, žiūrėjo į Vakarus, turėjo puikų pavyzdį, kaip žmonės tvarkosi, kaip gyvena. Ir atrodo, kad mūsų tikslas, kuris pasiteisino, žinoma, mes tapome tos bendruomenės – laisvos, nepriklausomos – dalyviai, lygiateisiai, turėjo tuo pačiu atnešti lygiai tą patį gerbūvį, apie kurį mes girdėjome, apie kurį mes svajojome ir dėl jo kovojome. Deja, per 30 metų mes to idealo, apie kurį svajojome, ir kuris galbūt nebuvo labai realus, žvelgiant iš šios dienos perspektyvos, dar ir šiandien turime mes nuosėdų aš vadinu jas, nepasiektų tikslų, nusivylimų. Ir tą papildo, reikia pripažinti, ir pasitaikantys tiesiog sunkiai suprantami politiniai sprendimai. Ir tas viskas susideda, tai atsispindi žmonių nuotaikose, žmonių pyktyje, nusistatymuose.

–   O kiek prezidentas gali turėti įtakos ir svarbiausia galių, kad tą nuomonę žmonių, tą nusiteikimą pakeistų?

–   Matote, rezultato jis pats vienas nepasieks. Čia visos tautos pastangos ir darbas ir nusiteikimas, nenukrypstant nuo principinio tikslo. Bet vadovavimas, krypties nurodymas, pasisakymas už vertybes, kas tos vertybės žmonėms, kiek jam pačiam rodant pavyzdį pagal tas vertybes gyventi ir daryti sprendimus, aišku, tas turi didelės įtakos. Stipri asmenybė, turinti savo idealus, savo tikslus ir matymą, viziją, kokia ta Lietuva turi būti, jis turi stovėti sargyboje, reikiamu atveju ryškiai ir laiku pareikšti savo nuomonę ir stengtis tą sprendimą pakreipti tinkama linkme. Tai čia yra prezidento tam tikra gera įtaka ir jo pareiga, mano supratimu, nes jisai prisiekė tarnauti tautai.

–    Bet ir prezidentas kažkuria prasme yra visuomenės autoritetas, toks moralinis autoritetas, savo ruožtu. Vėlgi iš tų kandidatų jūs matote tokių žmonių, ar gal yra tokių, kurie visiškai neatitinka šitos - moralinės, moralinio autoriteto savybės?

– Na, matau tame dideliame būryje dvi grupes. Viena, kuri artėja prie tų idealų, kurių mes siekiame ir norime, tikimės iš jų. Yra tam tikra dalis, kuri, nieko blogo nematau, jokio kaltinimo negaliu jiems primesti ar panašiai, bet, mano supratimu, jie neturi to pajėgumo, talento, to intelekto šiai pozicijai. Taip yra keletas, kurie turi gebėjimą, turi intelektą, išsilavinimą, ko reikalauja ta pozicija. Turėsime žiūrėti ar esame laimingi ir ištraukėme laimingą kortą.

– Prezidente, o kuris kandidatas, jūsų požiūriu, labiausiai yra pasirengęs ir turi daugiausia kompetencijos užsienio politikoje, nes kaip bebūtų, bet prezidento turbūt svarbiausias šis darbas?

– Taip, ir tas kelia tam tikrą mano rūpestį, labai atvirai sakau. Galbūt galima būtų sutikti su kai kurių mūsų politinių komentatorių vertinimais ir aiškinimais, tiek ir mano paskutiniai du kandidatai, apie kuriuos aš nekalbu betarpiškai, bet kuriuos aš pasirinkau, turbūt ir vienam, ir kitam dar trūksta tos tiesioginės patirties. Man atrodo, kad čia žmogiškasis aspektas irgi turi labai daug, nes čia pareikalaus ne tik kalbos mokėjimo ir jos panaudojimo, bet ir pats žmogiškumas, pats charakteris, asmenybė. Bendrauti su kitų valstybių vadovais ir turėti pajėgumų rasti bendrą kalbą ir net tam tikrus kompromisinius sprendimus, nepažeidžiant tautos ir valstybės reikalų, aš manau, kad asmenybė daugiau ar mažiau turi be galo didelės įtakos tokiam asmeniui, kuris atstovauja visai tautai.

– Pone prezidente, premjeras, kuris irgi siekia prezidento posto, kalba, kad, jeigu jam pavyktų užimti Daukanto rūmus, tai tarsi valdžia būtų visa suimta į vienos partijos rankas, ir tada galima būtų nuveikti esą žymiai daugiau gerų darbų. Ką jūs manote, ar toks kelias Lietuvai yra priimtiniausias, reikalingiausias?

– Principingai ir šventai įsitikinęs esu, kad tas kelias yra atmestinas. Kadangi tai yra, kaip ten bebūtų, pažvelgus truputį iš kito kampo, savotiška vienos partijos diktatūra – turime valdžią, ką norim, tą darom. Ir gaunasi tam tikras arogantiškas valdymas, nesiskaitant nei su visuomene, nei su kuo kitu, tas tikrai neduoda tos tikros demokratijos, apie kurią mes kalbame, dėl kurios kovojome ir dėl kurios dirbome. Mes turime labai grynų ir gražių pavyzdžių – B. Mussolinis, A. Hitleris, J. Stalinas ir tokie mažesni kiti karaliukai, kurie atsidurdavo toje situacijoje, kur galėjo (skelbti) – ką mūsų žodis pasako, tai yra Dievo žodis, ką mes norime, tą mes darome. Aš manau, mes jau ta savo patirtimi esame sumokėję milžinišką kainą ir prie to tikrai tauta neturėtų grįžti.

– Kartu su šitais, bent jau pirmuoju turu prezidento rinkimų vyks dar du referendumai, vienas dėl pilietybės išsaugojimo, kitas dėl Seimo narių skaičiaus mažinimo. Pone prezidente, ar teisingas buvo sprendimas rengti tuos referendumus kartu su prezidento rinkimais ir ar jie abu reikalingi Lietuvai?

– Na, dėl reikalingumo – čia galima įvairiai galvoti. Tiktai bijau, kad toks suplakimas kelių labai reikšmingų įvykių į vieną vietą, gali tam tikrų duoti ir neigiamų rezultatų. Aš galvoju ypatingai dėl mūsų dvigubos pilietybės referendumo, aš esu tikras, įsitikinęs, kad mes esame nepasiruošę tam. Aš esu už dvigubos pilietybės pripažinimą ir aš turiu tam argumentų kodėl. Kadangi aš pats išgyvenau 50 metų už Lietuvos ribų. Tačiau man pilietybė buvo surišta su tam tikra meile Lietuvai, kaip savotiškas tiesioginis ryšys su tauta, su jos laimėjimais, su jos vargais. Mūsų visas gyvenimas buvo paremtas – Lietuva, Lietuva, Lietuva. Mes su Lietuvos vardu guldavome, su Lietuvos vardu keldavome.  Aišku, mūsų emigracija, mano kartos, mano tėvų emigracija buvo grynai politinė. Aš tą tvirtai tvirtinu. Dabartinė emigracija yra ekonominė, tačiau tos emigracijos, tiek viena, tiek kita buvo praktiškai priverstinės. Vis tiek aiškiai išlaiko tą vieną momentą, tą patį, kurį ir mes – meilę Lietuvai. Jie apie tą Lietuvą galvoja, jie savo vaikus lygiai taip, kaip ir mano emigracijoje, į šeštadienines mokyklas veža, kiekvieną minutę naudoja tų vaikų išlaikymui lietuviškoje aplinkoje, rūpinasi, kas Lietuvoje darosi, mato, kas kas yra blogai, jiems yra skaudu. Taip kad aš pilnai suprantu, tas pasas lyg kažkoks ryšys, meilės ryšys Lietuvai. Jeigu tas pasas jiems dar duoda tokią šilumą, kad jie priklauso tai mūsų valstybei, mūsų visiems reikalams,  teikia tam tikrą moralinę prasmę, aš nematau reikalo jiems užkirsti kelią. Reikia paieškoti konstitucinių kelių, kaip tą reikalą – 12-ąjį straipsnį sutvarkyti.

– Pone prezidente, ir labai trumpai tada ir apie kitą referendumą - dėl Seimo narių skaičiaus mažinimo. Ar manote, kad reikia sumažinti tikrai iki 121?

– Man atrodo, kad čia daugiau klausimas yra kokybės – kokį tą Seimą turime? Jeigu mes turime parengtus, motyvuotus tautos atstovus, žinančius ką jie daro, ko jie į Seimą, ateina ir dirba, tai 141 irgi nieko nekliudo. Ar tai 140, vienas 121. Čia priklauso nuo mūsų Seimo narių kokybės, bet ne nuo kiekybės.

– Ačiū, pone Prezidente.

– Ačiū Jums ir tikrai sėkmės visai Lietuvai, renkantis mūsų atstovus.

Savaitė. Prezidento rinkimų aktualijos Valdo Adamkaus akimis

 

 

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.