Lietuvoje

2019.05.02 23:25

Kandidatai įvertino labiausiai neišnaudotas sritis: siūlo dėmesį kreipti į žmogiškuosius išteklius ir mokslą

Jonas Deveikis, Vaida Kalinkaitė-Matuliauskienė, LRT.lt2019.05.02 23:25

Dauguma kandidatų į prezidentus įsitikinę – bene labiausiai Lietuva neišnaudoja žmogiškųjų resursų ir mokslo, tačiau, pavyzdžiui, Valdemaras Tomaševskis siūlo didesnį dėmesį kreipti ir į pramonės didinimą. Reaguodama į tai Ingrida Šimonytė juokauja – Lietuva geriau savo potencialą išnaudotų, jei susilauktų vieno kito vienaragio.

Ketvirtadienį LRT studijoje susitinka Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) kandidatas į prezidentus Europos Komisijos narys Vytenis Povilas Andriukaitis, Europos Parlamento narys Valentinas Mazuronis, ekonomistas Gitanas Nausėda, Seimo narys Mindaugas Puidokas, Seimo narys Naglis Puteikis, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos kandidatas į prezidentus, Lietuvos ministras pirmininkas Saulius Skvernelis, Tėvynės Sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų (TS–LKD) kandidatė į prezidentus, Seimo narė I. Šimonytė ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos–Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA–KŠS) partijos kandidatas, Europos Parlamento narys V. Tomaševskis.

Dar vienas kandidatas į prezidentus, filosofas, rašytojas Arvydas Juozaitis, LRT debatuose dalyvauti atsisakė.

Kandidatai žėrė kritikos ir dabartinei valdžiai

Vertindama tai, kokį ekonomikos pajėgumą Lietuva išnaudoja blogiausiai, I. Šimonytė svarsto, kad bene didžiausias šioje srityje kylantis klausimas – kaip Lietuva gali išnaudoti savo mokslo potencialą, kad jis padėtų verslui žengti inovacijų ir technologinio atsinaujinimo keliu.

„Ką dabar turime? Dabar turime tarsi du atskirus pasaulius. Taip, vyksta bendradarbiavimas, galbūt daugiau tokių asmeninių ryšių lygmeniu tarp universitetų ar aukštųjų mokyklų ir verslo bendruomenės, bet vis dėlto tai netampa sistema. Mūsų mokslininkai linkę bendradarbiauti su Vakarų įmonėmis“, – pastebi I. Šimonytė.

Jos nuomone, tokį kelia mokslininkai pasirenka, nes nemato galimybių bendradarbiauti su Lietuvos įmonėmis: „[Mokslininkai vertina], kad jos nėra inovatyvios, yra žemos pridėtinės vertės. Panašiai ir verslas galvoja, kad bendradarbiauti su užsienio universitetais yra paprasčiau nei su Lietuvos. Manau, kad čia tikrai būtų, ką padaryti valstybės institucijoms“, – sako I. Šimonytė.

Ji mato galimybę sukurti skaidrų ir ne asmeninėmis pažintimis paremtą bendradarbiavimo mechanizmą, kuris, jos vertinimu, leistų Lietuvos verslui ir mokslui pasiekti mokslo produktų komercializaciją.

V. Mazuronis vis dėlto įsitikinęs, kad blogiausiai Lietuvoje panaudojami žmogiškieji resursai. Kaip teigia kandidatas, Lietuva ne tik nesugebėjo išlaikyti žmonių, bet patys aktyviausi žmonės buvo išvaryti.

„Šiandien ta tendencija ir toliau vyksta. Žmogiškųjų resursų ne tik neišnaudojame, bet juos rengiama kitoms valstybėms“, – sako V. Mazuronis.

Jis prideda, kad taip pat nereikėtų pamiršti ir prasto valstybės valdymo, kuris pasireiškia tiek regioniniu lygmeniu: „Taip suvaryti regionai, kaip prie dabartinės valdžios, dar niekada nebuvo.“

M. Puidokas nurodo, kad Lietuva neišnaudoja Europos paramos. Anot kandidato, ji dažniau nukreipiama į tuščius pastatus, o ne į tas sritis, kurioms ji iš tikrųjų reikalinga. Be to, priduria M. Puidokas, Lietuvos viešasis sektorius marinamas badu.

„Dėl to dirbtinai sukyla vidaus bendrojo produkto (BVP) rodikliai. Dėl to patenkame į tų šalių tarpą, kurioms parama mažinama“, – daro išvadą M. Puidokas.

V. P. Andriukaitis pritaria V. Mazuroniui – Lietuva neišnaudoja savo žmogiškojo kapitalo. Kaip nurodo kandidatas, investicijos į žmonių gyvenimo kokybę, jų švietimą, aktyvumą, profesinį išprusimą ir jau išprususio potencialo panaudojimas yra be galo menkas.

„Čia nėra ir normalaus finansavimo. Jeigu nebūtų Europos Sąjungos struktūrinės paramos ir nebūtų tų investicijų, tai Lietuvos viešieji finansai tikrai būtų apgailėtini šioje srityje savo proporcijomis. Lietuva ir atrodo prastai“, – tvirtina V. P. Andriukaitis.

G. Nausėda įsitikinęs, kad didesnį dėmesį reikėtų kreipti į prekės ženklų, derybinių galių stiprinimą. „Tai vienas iš svarbiausių dalykų, kur valstybė taip pat gali padėti mūsų verslui“, – sako G. Nausėda.

V. Tomaševskis pastebi, kad Lietuva neturi stiprios pramonės – nebeliko gamyklų, kurių Lietuva anksčiau turėjo. Taip pat kandidato teigimu, Lietuva neišnaudoja vietinio kuro.

„Turime daug resursų: biokuras, biomasė, biodujos. Mes to nenaudojame. Pastatėme, pirkome brangų dujų terminalą“, – sako V. Tomaševskis.

S. Skvernelis kaip didžiausius skaudulius nurodo mokslo, eksperimentinės plėtros diegimą, konkurenciją tarp švietimo ir mokslo bei ekonomikos: „Dalis lėšų sunaudojama įvairiausiems moksliniams tyrimams, straipsniams skelbti, nors dėmesį turėtume nukreipti į mūsų išradimų, mokslo potencialo ir eksperimentinės plėtros komercializavimą.“

N. Puteikio teigimu, Lietuva turi kol kas nepradėtą semti nekilnojamo turto mokesčio potencialą. „Kitų valstybių biudžetuose jie sudaro labai aiškų procentą. Lietuvoje [...] į biudžetą patenka tik milijonas eurų. Kadangi buvo diskusija apie premjero ir G. Nausėdos namus, tai galiu pasakyti, kad ta diskusija baigėsi negerai“, – sako N. Puteikis.

Taip pat skaitykite

Jo aiškinimu, susidarė įspūdis, kad premjero namas yra brangesnis. Kandidatas pateikia ir G. Nausėdos namo nuotrauką, tvirtindamas, kad šis namas tikrai yra prabangesnis nei premjero: „Jis tikrai yra geresnėje vietoje nei premjero namas. [...] Vis dėlto diskusija baigėsi blogai, nes kai kurie dalykai buvo paversti kai kurių kolegų juokais. Tai visiškai nejuokinga.“

Kaip tvirtina N. Puteikis, G. Nausėda už savo namą nemoka prabangaus turto mokesčio. Taip argumentuodamas N. Puteikis dar kartą akcentuoja nekilnojamo turto mokesčio svarbą: „Tai neišsemiamos galimybės politikams pildyti biudžetą, bet reikia pradėti nuo savęs ir nuo prabangiausių namų apmokestinimo.“

Reaguodamas į N. Puteikio išsakytas pastabas G. Nausėda juokauja: „Fotografiją turbūt šiandien darėt? Mačiau, kad kažkoks vyrukas su akinukais ant atodangos stovi ir fotografuoja. [...] Dar kartą pakartosiu, kad nereikėtų to daryti – pagal masinio vertinimo būdą, jis tikrai būtų vertas kažkokios panašios sumos kaip 200 tūkst. eurų, kas tikrai yra neadekvatu. Todėl įvertinome jį pagal įsigijimo ir statybos sąnaudas. Tai sudarė beveik 700 tūkst. eurų. Tačiau 700 tūkst. eurų pagal deklaravimo sąlygas turi būti dalijami iš dviejų, nes aš turiu žmoną. Dalinamas turtas per pusę. Tada išėjo ta suma, kokia yra.“

M. Puidokas, vertindamas neišnaudotą ekonominį potencialą, kaip ir anksčiau debatuose, grįžo prie viešojo sektoriaus marinimo: „Ekonominį potencialą Lietuva ir praranda, kai viešasis sektorius yra uždaromas į žemų pajamų ir žemų išlaidų ratą. Mes orientuojamės į Afrikos valstybes, į Malavį, bet ne į Daniją ar Suomiją.“

Vertindama kitų kandidatų pasisakymus, I. Šimonytė juokauja: „Lietuva geriau išnaudotų savo potencialą, jeigu ne pradėtų gaminti televizorius ar bulvių šinkavimo mašinas, bet susilauktų bent vieno kito vienaragio ir galėtų pasauliui parodyti šią savo sėkmę.“

Vieno recepto geresnei regionų plėtrai neranda, nors problemą pripažįsta visi

Kaip dar vieną neišnaudojamą sritį dauguma kandidatų vertina ir regionus. Paklausti, ar regionai gali tapti traukos centrais ir augti, kandidatė pripažįsta – šiuo metu ten gausu problemų.

V. Mazuronis neabejoja – Lietuvoje regionai nyksta. „Miestelis anksčiau skaitėsi mieteliu, jeigu ten yra klebonas, vaistininkas, gaisrininkas. Jau seniai tokių miestelių nebėra. Jų tokių nebėra ir miestų centruose. Iš tikrųjų ta centralizacija, visko centralizavimas į Vilnių, regionams atėmimo savarankiškumo [...] blogėja ir blogėja.“

Kandidato vertinimu, regioninė struktūra Lietuvoje buvo daug geriau išvystyta nei išvystyta nei pas latvius ar estus, tačiau Lietuva tai naikinama. Kaip teigia V. Mazuronis, nyksta ne tik miesteliai, bet ir regionų centrai.

„Suprantu, premjeras pristatė savo, kaip premjero programą, nes apie prezidentus ten nebuvo jokios kalbos. Jis turbūt planuoja ir toliau premjeru dirbti. [...] Noriu pasakyti, kad regionų išsaugojimas, stiprinimas, jeigu jie ir toliau nieko nedarys, [...] sunaikins regionus. Tapsime dviejų miestų valstybe ir tai bus neatitaisoma žala“, – įsitikinęs V. Mazuronis.

Kalbėdamas apie regioninę politiką M. Puidokas tvirtina – prezidentas per savo patarėjus privalo intensyviai dirbti su miestų vadovais, turi susikviesti kiekviename regione verslo atstovus, kurie sukuria darbo vietas.

„Turi išsiaiškinti, ko jiems labiausiai reikia, kad jie galėtų pagal realų planą sukurti bent 10 proc. daugiau darbo vietų. Viskas yra išrasta, kad ir toje pačioje kaimyninėje Lenkijoje. Jeigu atvažiuoja tiesioginės užsienio investicijos, galimas investuotojas, mes matome, kad Lietuvoje dažnu atveju jis nuvežamas į plyną lauką“, – teigia M. Puidokas.

Jis siūlo iš kaimynės imti pavyzdį, nes ten, jo teigimu, iš karto būna pastatomi sandėliai, gamyklų pastatai, administraciniai pastatai. Būtent tokiu būdu, teigia M. Puidokas, būtų lengva pritraukti investicijų ir į regionus.

V. P. Andriukaitis teigia, kad bene trečdalis lėšų, skirtų regionams, per pastaruosius metus atiteko Vilniui. Dar vienas trečdalis, nurodo kandidatas, atiteko dar keturiems miestams ir tik likusi trečioji sumos dalis nukeliavo visai likusiai Lietuvai.

Taip pat, tvirtina V. P. Andriukaitis, regionuose naikinama infrastruktūra: „Ji tampa be galo nepatraukli. Dar daugiau – visiškai ignoruojama mažų, verslių įmonių strategija, mažų perdirbimo įmonių.“

G. Nausėdos tvirtinimu, šiuo metu savivaldybėms keliami didžiuliai lūkesčiai, tačiau centrinės valdžios indėlio kandidatas pasigenda. „Savivaldybės turi labai daug apribojimų, kurie neleidžia efektyviai imtis funkcijų“, – nurodo G. Nausėda.

Kaip vardija kandidatas, savivaldybės nėra normalus subjektas, jos negali pasiskolinti, turi ribotas galimybes, o ir regioninės plėtros tarybos, nurodo G. Nausėda, tapo merų reguliarių susitikimų vietomis.

Anot V. Tomaševskio, Lietuvoje derėtų stiprinti savivaldą, didinti jų finansavimą, įvesti antrą pakopą savivaldos seniūnijose. „Turime galvoti apie renkamą apskrities tarybą, kad ji dalintų ES paramą, o ne, kaip jūs sakėte, vienas ar kitas meras. Šį paketą turime skubiai įgyvendinti“, – teigia V. Tomaševskis.

Jo vertinimu, svarbu suteikti galimybes savivaldai gauti pajamas, nes šiuo metu savivaldybės neturi teisės disponuoti net ir žeme.

Reaguodamas į V. Mazuronio pastabas, S. Skvernelis atkerta, neva ir konkurentas nepateikia prezidentinių planų.

S. Skvernelio vertinimu, regionai turėtų vystyti tas sritis, kurios jiems būdingos. „Antras dalykas yra regionų plėtros tarybos. Jos yra atviros, dalyvauja ir visuomenė, ir verslas“, – nurodo S. Skvernelis.

Jis taip pat pabrėžia finansinių skatinimo mechanizmų svarbą bei investicijoms paruoštą aplinką: „Tai paruošta infrastruktūra, prie kurios prisideda valstybė. Svarbu, kad būtų susitvarkyta su žeme. Ir švietimas. Tame regione turi būti profesinės mokyklos, kurios galėtų atliepti verslo poreikius.“

Taip pat S. Skvernelis priduria, kad svarbu sukurti ir reikiamas paslaugas regionų gyventojams.

N. Puteikis siūlo dėmesį kreipti į kaimyninę Lenkiją, kur valsčių tarybos pasirūpina, kad žmogui dirbančiam regione, netekus darbo, būtų suteiktas kitas, skatinant tokiu būdu pasilikti gyventojus regionuose.

Jo vertinimu, regionų nykimas Lietuvoje taip pat pasireiškia ir dėl per didelės prekybos centrų monopolijos. „Pirmiausia, jos įvaro į kampą gamintojus, numušinėdamos jų kainas, kas tiesiogiai atsiliepia gyventojams kaimiškose vietovėse. Antras dalykas, akivaizdu, kad ir pagal kitus parametrus Lietuvoje yra per didelė monopolija.“

I. Šimonytė tvirtina, kad atsakomybę turėtų prisiimti centrinė valdžia, kuri viena vertus sako, kad regionus svarbu atgaivinti, bet, kita vertus, mažina priežastis, dėl kurių žmonės į regionus galėtų grįžti.

„Visų pirma tai – viešosios paslaugos, kartais optimizuojamos iki absurdo. [...] Manau, kad ta prieštara žalinga, nes žmonės, galvodami apie tai, ar jiems pasilikti regione, ar persikelti į didmiestį, tuos dalykus įvertina“, – sako I. Šimonytė.

Ji siūlo kreipti didesnį dėmesį į kooperaciją vietoje konkurencijos. Taip pat atkreipti dėmesį į regionuose įgyvendinamas švietimo programas, kurios turėtų rengti specialistus, reikalingus tam regionui.

Kandidatai nesutaria: gaivinti ar laidoti regionus

E. Jakilaitis teigia, kad atlyginimai Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje didžiausi šalyje, kaip ir būsto kainos. Jis klausia, kokiomis priemonėmis pasiekti, kad regionuose gyvenantys žmonės galėtų dirbi didmiesčiuose?

M. Puidoko tvirtinimu, privalome gerinti infrastruktūrą, kad žmonės galėtų lengviau susisiekti su didmiesčiais. Tačiau jis  taip pat mano, kad turime suteikti paskatas internetiniams verslams kurti.

„Pavyzdžiu Danijoje turime situaciją, kada internetiniai darbai yra už 3 tūkst. eurų. Lietuvoje už pusę tos sumos galėtų tikrai sėkmingai dirbti“, – svarsto M. Puidokas.

Jis taip pat mano, kad turime orientuotis į investicijų pritraukimą į regionus iš turtingiausių valstybių, o vėliau jau iš Pietryčių Azijos valstybių. Kandidatas akcentuoja, kad švietimo sistema regionuose turi užtikrinti, kad investuotojai turėtų kvalifikuotos darbo jėgos.

V. P. Andriukaičio tvirtinimu, reikia atkreipi dėmesį, kad tie žmonės, kurie gyvena šalia didmiesčių, yra smulkūs ūkininkai. Ne sezono metu jie neturi darbo, kurio privalo ieško didmiesčiuose. Jis taip pat sako, kad smulkaus bei vidutinio dydžio ūkininkai negauna pajamų už savo produkciją, o pelnai yra nusavinami perdirbėjų ir didžiųjų prekybininkų. V. P. Andriukaičio manymu, jei tinkamai bus pasirūpinta ūkininkais, regionuose situacija pagerės.

G. Nausėda pasisako už tai, kad Lietuvoje iškiltų 10–15 regiono centrų. „Matau realias galimybes, kad tokie centrai gali formuotis“, – įsitikinęs G. Nausėda. Jis taip pat pastebi, kad norint tai pasiekti, savivaldybės privalo turėti teritorinę verslo plėtros politiką.

V. Tomaševskio vertinimu, neteisinga, kad žmonės iš regionų važiuotų dirbti į didmiesčius. „Reikia regionuose kurti naujas darbo vietas“, – sako V. Tomaševskis. Jis siūlo uždrausti prekybos centrams dribti sekmadieniais, nes tai leis suklestėti mažoms parduotuvėlėms regionuose.

S. Skvernelio tvirtinimu, regionuose yra miestai, kuriuose galima gyventi, bei teigia, kad nenori skatinti vidinės migracijos. „Gyventi ir kurti reiktų regionuose ir džiaugiuosi, kad šitas procesas jau vyksta“, – sako premjeras bei pastebi, kad įstaigos prie ministerijų galėtų  būti perkeliamos į kitus Lietuvos miestus.

N. Puteikio siūlymas – skatinti smulkųjį bei vidutinį verslą. Kaip pavyzdį jis pateikia Ukmergės miestą, kuriame didieji prekybos centrai yra miesto pakraščiuose, todėl Ukmergės centras atsigavo.

I. Šimonytė pastebi, kad ekonomikos kaita ir technologijos skatins svarstyti klausimą, ar nevertėtų išsikelti ten, kur gyvenimas šiek tiek lėtesnis ir nereikia kasdien sugaišti dviejų valandų spūstyse. Ji taip pat mini, kad norint, jog žmonės dirbtų didmiesčiuose, o gyventų regionuose, reikia gerinti infrastruktūrą.

V. Mazuronis mano, kad žmonės turi vienodai uždirbti visur ir tada nereikės skatinti vidinės migracijos. „Turime padaryti taip, kad gaminti prekę regione būtų naudingiau negu Vilniuje“, – sako V. Mazuronis bei priduria, kad regionuose turime išlaikyti darželius, kultūros centrus, kad žmonės keltųsi į juos gyventi.

Siūlo pažaboti prekybos centrus

Paskutinis ketvirtadienį LRT debatuose kandidatams užduotas klausimas – ar valstybė turėtų daugiau ar mažiau kištis į laisvą rinką.

V. P. Andriukaitis įsitikinęs – valstybė yra tas instrumentas, kuris turi būtinai įsiterpti į tą laisvą rinką, kuri sukelia be galo daug disproporcijų: „Kai visi bankai griuvo, kur tas privatus sektorius bėgo gelbėtis? Pas ką? Pas vyriausybes, mieli ponai. Valstybė staiga turėjo prisiimti atsakomybę ir labai žiauria kaina. Dideli bankai per dideli, kad bankrutuotų, tai geriau tada nurėžkime pajamas žmonėms.“

Kandidato tvirtinimu, valstybė privalo būti aktyvi, kuriant darbo vietas, privalo aktyviai padėti plėtoti infrastruktūrą, privalo būti aktyvi, prisiimant socialinius kaštus.

„Žmonių gyvenimo kokybė yra pats svarbiausias dalykas. Jeigu žmonės nejaučia, kad jų gyvenimas yra geresnis, jie nepasitiki valstybe. Tai neišpasakytai didžiulis iššūkis. Šiandien 30 proc. Lietuvos gyventojų nebepasitiki vieni kitais ir valstybe taip pat, [...] nes valstybė neaktyvi, darbo vietų kūrimo politika menka“, – daro išvadą V. P. Andriukaitis.

Jo įsitikinimu, ilgą laiką vyravusi ekonominė padėtis privedė prie didelės emigracijos, mažų atlyginimų, mažų pensijų ir didelės socialinės atskirties.

„Taigi valstybės užduotis – prisiimti aktyvią strategiją ir aktyvią darbo vietų kūrimo politiką“, – apibendrina V. P. Andriukaitis.

G. Nausėda prieštarauja. Jo vertinimu, valstybinis kapitalizmas nėra panacėja, siekiant sukurti gerovę.

„Jeigu galvojame, kad sukursime valstybines parduotuves, valstybinius centrus, tai einame neteisingu keliu. Tačiau manau, kad valstybinis reguliavimas be jokios abejonės privalo būti. Negalime duoti laisvajai rinkai visa ko“, – teigia G. Nausėda.

Jis argumentuoja – ekonominis augimas nesprendžia atskirties problemų, tačiau kandidatas taip pat ragina didinti biudžeto pajamų ir BVP santykį, nes tik tokiu būdu galima sukurti gerovės valstybę.

V. Tomaševskio nuomone, yra sričių, į kurias valstybė turėtų kištis, tačiau į kitas – nederėtų. Jo teigimu, valstybei nederėtų kištis, pavyzdžiui, į taksi ar kurortines paslaugas, tačiau visai kas kita – pensijų išnešiojimas.

„Valstybė turėjo ir turi kištis, nes žmonės pensijų negaudavo. Jeigu kalbame apie kitas sritis, tai didžiųjų prekybos tinklų sritis. Valstybė turi apriboti jų galią“, – sako V. Tomaševskis.

Jo teigimu, derėtų apsvarstyti visus įmanomus sprendimus ir atsižvelgti į gerus pavyzdžius kitose valstybėse.

S. Skvernelio tvirtinimu, valstybė kištis į laisvąją rinką taip, kad būtų ginama vartotojo interesai. „Jeigu reikalingas tam tikras reguliavimas, pavyzdžiui, kaip su šilumos kainomis, atliekų kainomis, tai yra institucijos, kurios turi kištis, kišasi, reguliuoja ir gina mūsų vartotojų ir mūsų interesus.“

S. Skvernelio teigimu, svarstyti kai kurių valstybės teikiamų paslaugų perleidimą laisvajai rinkai derėtų tada, kai valstybė tų paslaugų negali suteikti kokybiškai ar šių paslaugų neužtenka.

„Kas susiję su sveikatos apsauga, vaistų politika, komunaliniu, šilumos ūkiu, transportu, energetika, tai, manau, tikrai turime išlaikyti savo pagrindinius svertus. Jeigu atsiras sritis, kur nesugeba, kaip valstybė, suteikti paslaugos ir verslas tai darys geriau, kokybiškiau, pigiau, bet atstovaujant vartotojo interesus, galima tai svarstyti“, – sako S. Skvernelis.

Tuo metu N. Puteikis teigia, kad valstybė turi kištis į laisvą rinką daugiau. „Didžiuosiuose prekybos tinkluose matome, kad ten yra susitarimai, ir aiškiai matome, kad konkurencijos taryba, kurios nariai skiriami su prezidento pagalba, savo darbo neatliko“, – sako N. Puteikis.

I. Šimonytė mano, kad valstybė turi spręsti objektyvias rinkos problemas: viešųjų gėrybių, eksternalitetų – nenumatytų šalutinių poveikių, informacijos asimetrijos ir monopolijos problemas. Ji taip pat mini, kad valstybė visų pirma turi turėti kompetenciją reguliuoti rinką. „Jeigu mes viešajame sektoriuje [...] neturėsime tinkamos kvalifikacijos žmonių, galime vaidinti, kad bandome taisyti rinkos netobulumus, bet greičiausiai sukursime tik papildomus“, – sako I. Šimonytė.

V. Mazuronio tvirtinimu, valstybė turi kištis nei daugiau, nei mažiau, o tik tiek, kiek reikia. „Kai galingi bankai skriaudžia Lietuvos žmones, valstybė privalo ginti juos, o ne bankus, kaip yra dabar“, – priduria V. Mazuronis.

M. Puidokas teigimu, mokslininkai jau seniai įvardijo, kad valstybė privalo būti aktyvi sprendžiant iškylančias problemas. „Valstybė privalo būti ne tik aktyvi, bet ir patikima. Kaip žmonės gali pasitikėti valstybe, jei valstybės aukščiausi pareigūnai kalbėjo, kad kainos nekils? Kaip žmones gali pasitikėti valstybe, kai Lietuvos bankas 4,3 mlrd. eurų, [...] kaip rezervą panaudojo neaišku kur? [...] Tokia valstybe žmonės pasitikėti negali“, – į klausimą, ar valstybė turi kištis į rinkas, atsako M. Puidokas.

Kandidatų į prezidentus debatai. Apie ekonomiką, regionų plėtrą ir asmeninį turtą