Hibridinės grėsmės nėra naujas Rusijos išradimas, panašiai veikia ir Kinija, Šiaurės Korėja, ir net Vakarų šalys. Šiandien ne karinės bazės, bet visuomenės pasirengimas ir net verslo sąmoningumas padės įveikti naują saugumo iššūkį, išskirtiniame interviu portalui LRT.lt sakė Karališkojo ginkluotųjų pajėgų instituto („Royal United Services Institute“, RUSI) Modernaus atgrasymo programos vadovė Elisabeth Braw, viešėjusi Lietuvoje.
– Ar Rusija sugalvojo hibridinį karą, ar tai tik naujas pavadinimas seniai žinomiems įrankiams?
– Nemanau, kad tai kažkas nauja, šios priemonės egzistuoja jau seniai. Pasikeitė tai, kad šiandieniniame kare nekinetinės priemonės tapo gerokai svarbesnės. Rusija žino, kad negali nugalėti NATO karine prasme, todėl dėmesį sutelkia į mūsų silpnybes. Viena pažeidžiamiausių mūsų sričių – pilietinė visuomenė kartu su privačiu sektoriumi.
Šiandien karas nėra vien žygiavimas į mūšį susitikti su priešininku, bet visiškai naujos agresijos formos. Tai slapta agresija, kuri vyksta kasdien. Kaip mes tvarkysimės su hibridiniais iššūkiais ir kaip nuo jų ginsimės? Manau, geriausias receptas padaryti mūsų visuomenes tokias atsparias, kad hibridinė agresija mums nekeltų rūpesčio. Jei parodysime, kad mums tai nekelia vargo, nebus jokio tikslo vykdyti tokius veiksmus.
– Ar NATO pavyks susitvarkyti su šia problema?
– NATO užduotis yra atremti karines grėsmes ir agresiją. Gynyba nuo hibridinių grėsmių nėra NATO pagrindinė atsakomybė.
Tačiau yra kelios šalys, kurios pirmauja ieškant atsakymų į šias grėsmes. Mes Karališkajame ginkluotųjų pajėgų institute („Royal United Services Institute“, RUSI) su tuo nuolat dirbame ir ieškome geriausių praktikų, jas renkame, padedame ES, NATO šalims jomis dalintis, kad būtų užtikrintas greitas mokymasis.
Prie mūsų modernaus atgrasymo programos, kuriai vadovauju, yra prisijungusi ir Lietuva. Neseniai į mus kreipėsi viena Vakarų Europos šalis ir klausė, ką ji turi daryti, nes anksčiau tam dėmesio visai neskyrė.
Tokia naujos formos agresija yra itin neigiama, tačiau mes, kaip liberalios demokratijos šalys, jas įveikti turime daugiau potencialo nei galvojame. Lengva sakyti, kad Rusija daro tą ir aną, nuolat bandyti spėti kitą žingsnį, tačiau turime daugiau galvoti, ką galime padaryti mes patys, ir siųsti aiškią žinią, kad mus pulti būtų laiko gaišimas.
Lietuva yra viena pirmaujančių valstybių informuojant visuomenę, kaip elgtis kilus krizei. Jūs neseniai platinote specialų leidinį, kuris informuoja, kaip reikėtų elgtis. Švedijos civilinių nenumatytų atvejų agentūra pernai išleido panašią brošiūrą, joje pateikta informacija, kaip atpažinti dezinformaciją.
– Koks vaidmuo didinant atsparumą tenka privačiam sektoriui?
– Žinoma, negalime tikėtis, kad privatus sektorius ir verslo vadovai patys imsis atsakomybės reaguoti į grėsmes. Juk jų darbas – kurti vertę akcijų savininkams.
Tačiau manau, kad šalių vyriausybės turi glaudžiau bendradarbiauti su privačiu sektoriumi, kad rastų bendrą kalbą ir padėtų suprasti, kad verslas taip pat yra nacionalinio saugumo dalis. Jei vadovai, verslininkai neatliks savo darbo dalies, mūsų visuomenės susilpnės, o tai visiškai tiesiogiai prieštarauja verslo interesams.
Nemanau, kad turime įvesti naujas taisykles ar priiminėti įstatymus, kurie nurodinėtų verslui, ką galima daryti, o ko ne.
– Rusija nėra vienintelė valstybė, kuri naudoja hibridinio karo elementus?
– Taip, Kinija elgiasi gana panašiai, nors yra ir skirtumų, bet ši šalis nuolat stebi mūsų galimybes. Ši valstybė pirmiausiai bando paveikti visų mūsų viešąją nuomonę. Kartu įtaka didinama ir strateginėmis investicijomis – Kinija perka aukštųjų technologijų kompanijas, investuoja į infrastruktūrą, uostus. Nors mes tikime rinkos ekonomika ir visuomenės laisve, tačiau turime tuo susirūpinti.
Taip pat nuolat vyksta kibernetinės atakos, ypač nukreiptos prieš kritinę infrastrukrūrą, pavyzdžiui, energetinį tinklą. Prieš 2 metus išsiaiškinta, Rusija buvo įsiskverbusi į JAV energijos tiekimo tinklus. Nors programišiai nieko nedarė, tačiau jie galėjo atjungti energijos tiekimą milijonams amerikiečių.
Šiaurės Korėja surengė kibernetinę ataką prieš „Sony“ kino kompaniją dėl jiems nepatikusio filmo.
Negalime pamiršti ir Kinijos, kuri nuolat stebi mūsų galimybes. Taip pat ir Šiaurės Korėja, kuri surengė išpuolį, kai kompanija „Sony“ išleido jiems nepatikusį filmą.
Kibernetinius išpuolius rengia ir nevalstybiniai aktoriai, o taip pat ir kai kurios Vakarų valstybės, žinoma, kaip atsaką į prieš juos įvykdytus išpuolius.
– Ar JAV įkūrus karinę bazę Lenkijoje regionas taptų saugesnis?
– Toks žingsnis duotų tam tikrą atgrasymo signalą, tačiau tai galima daryti ir kitomis priemonėmis. Kaip minėjau, turime rodyti, kad mūsų visuomenės pasiruošusios ir nėra prasmės mus pulti visomis priemonėmis.
Žinoma, tebėra gyvas tradicinis galvojimas, jog turime statyti karines bazes ir taip rodyti, jog su mumis neverta juokauti. Tiesą pasakius, aš buvau nustebinta sužinojusi, kad ši bazė Lenkijoje veikiausiai bus pastatyta.
– Ar Europos Sąjungai reikia bendros kariuomenės, ar ji padėtų kovojant su hibridinėmis grėsmėmis?
– Manau, jog bendra Europos kariuomenė tik susilpnintų mūsų saugumą.
Pagrindinis šios idėjos palaikytojų argumentas, kad bendras išteklių apjungimas sustiprins mus, tačiau tai praktiškai neįgyvendinama. Pirmiausiai, mums reikėtų sukurti naują integruotą politinę struktūrą – tai būtų viena europinė kariuomenė, ginanti vieną europinę teritoriją. Norint tai įgyvendinti, prireiktų daugybės metų.
Atskiras klausimas, kas tarnautų šioje kariuomenėje? Šiandien žmonės tampa ginkluotųjų pajėgų dalimi, nes jaučia ryšį su savo pajėgomis, tam tikrais daliniais. Aš žinau vos kelis jaunus žmones, kurie jaustų prielankumą bendrai Europos kariuomenei. Trumpai tariant, kiltų nemaža personalo problema.
– Ar artėjančius Europos Parlamento rinkimus bus bandoma paveikti hibridinėmis priemonėmis, ar mes tam esame pasirengę?
– Europos Sąjunga yra pasirengusi EP rinkimams, tačiau klausimas, ar mes, kaip Europos piliečiai, esame pasirengę? Ar mes mokame skirti dezinformaciją nuo tikrovės?
Anksčiau buvome pratę tiesiog vartoti visą informaciją, o dabar susiduriame su realybe, kai dauguma duomenų yra dezinformacija. Daugelis galvojame, kad esame pakankamai protingi ir galime atskirti melagingą informaciją, tačiau apklausos rodo, kad taip nėra ir mums sekasi prastokai.
Tad vyriausybės turi sakyti savo piliečiams, kad štai – taip atrodo melagingos naujienos. To reikėtų mokyti mokyklose, kad užaugę jau turėtume gebėjimą atskirti suklastotą informaciją.
Man rūpestį kelia tai, kiek daug dezinformacijos supa EP rinkimus. Tai išties gera proga mūsų priešininkams veikti, nes daug europiečių jau yra skeptiški ES atžvilgiu ir nejaučia ryšio su EP, nežino ką ši institucija veikia. Juos galima suprasti, nes sudėtinga suvokti, ką veikia EP. Todėl šie rinkimai yra nuostabi proga mūsų priešininkams drumsti vandenį ir skleisti dezinformaciją, taip paveikiant rinkimų rezultatus, ir didinti euroskeptiškų partijų reitingus.
Vis dėlto, nemanau, jog tokioms partijoms EP seksis gerai, nes jos nebus pajėgios sudaryti reikšmingas daugumas.
– Kaip kovoti su šia problema?
– Valstybės turi sėkmingiau informuoti, ką ES padarė kiekvienai šaliai. Visur tai skirtingi dalykai, bet jie visada teigiami. Pavyzdžiui, vystant naujus infrastruktūros projektus, plakatus, jog statybos remiamos ES lėšomis galėtume statyti ne vien statybų metu, bet ir palikti visam laikui. Tai žmonėms primintų, kokius gerus dalykus ES mums teikia.
Bendrai, euroskepticizmas kyla iš to, kad žmonės nejaučia ryšio su ES ir mano, kad tai tik krūva biurokratų. Žinoma, yra ir biurokratai, o ES struktūra nėra tobula ir jai reikia pokyčių, tačiau jei kiekvienas pilietis aiškiai matytų pozityvius dalykus, prie kurių įgyvendinimo prisidėjo ES investicijos, tai skatintų suvokimą, jog šaliai naudinga priklausyti ES.
Taip, yra ir biurokratai, o ES reikia reformuoti, tačiau jei žmonės pamatys tikrus pozityvius pokyčius, kuriuos jų šalyse paskatino ES, jau vien infrastruktūroje, investicijose, manau, tai paskatintų supratimą, jog šalims naudinga priklausyti ES.
