Lietuvos profesinių sąjungų susivienijimas gegužės 1-ąją rengia eitynes ir jomis primena, kad reikalauja orių atlyginimų visiems žmonėms, nemokamos sveikatos priežiūros ir mokslo, lygaus darbo pasidalijimo ir įvertinimo. Taip pat miestų ne verslui, o žmonėms. Šia tema žurnalistės Ritos Miliūtės pokalbis su socialinės apsaugos ir darbo ministru Linu Kukuraičiu bei Profesinių sąjungų konfederacijos pirmininke Inga Ruginiene.
– Ponia Inga, Jūsų konfederacija reikalauja lygių teisių ir į Lietuvą atvykstantiems žmonėms, o profsąjunga „Solidarumas“ klausia, kviesdama į eitynes, ar Lietuvoje trūksta valstybinę kalbą mokančių taksistų, kad įdarbinami žmonės, atvykę ne iš ES šalių. Vadinasi, kai kurios profsąjungos Lietuvoje gina ne pačius dirbančius žmones, o jų pasą arba tautybę. Kaip čia yra?
I. Ruginienė: Iš tiesų gal ir klaidingas toks įsivaizdavimas, nes reikalaudami lygių galimybių ir tų pačių atlyginimų atvykstantiems, lyginant su mūsų dirbančiaisiais, mes sakome, kad esame prieš mūsų šalies atlyginimų dempingavimą. Pasisakome už savo šalies piliečius. Jeigu yra poreikis atsivežti darbuotojų iš kitų šalių, jeigu iš tiesų yra toks būtinumas, tai turi būti pagrįstas skaičiavimais ir tyrimais. Tuomet sąlygos atvykstantiesiems turi būti lygiai tokios pat, kaip ir lietuviams, jokiu būdu ne blogesnės.
– Ministre, ar eisite rytoj kartu su profsąjungų eisena?
L. Kukuraitis: Deja, renginiai susidubliuoja. Kadangi jau anksčiau planavau dalyvauti oficialiuose renginiuose, susijusiuose su Gegužės 1-ąja. Beje, sveikinu visus su Tarptautine darbo diena rytoj. Kadangi susidubliuoja, nedalyvausiu eitynėse, bet visus reikalavimus žinau.
– O šiaip eitumėte, jeigu nesidubliuotų?
L. Kukuraitis: Eičiau, tikrai dalyvaučiau, nes iš tiesų palaikau daugelį profsąjungų reikalavimų. Tai yra ir Vyriausybei skirti, ir mes nemažai darome. Tikrai daugelis dalykų, kurie yra nutikę: santykiai su profsąjungomis, netgi santykiai su darbu, apskritai kalbant apie socialinio dialogo vystymą – nemažai dalykų per šią kadenciją yra nutikę pirmą kartą Lietuvoje.
I. Ruginienė: Bet tikimės, kad jau tikrai kitais metais ministras susidėlios prioritetus ir vis dėlto skirs prioritetą dirbantiems Lietuvos gyventojams.
– Bet Jūs pabrėžiate prie savo reikalavimų, kad Lietuvoje ketvirtadalis žmonių gauna minimalią algą, ir sakote, kad valstybė pataikauja verslui. Jeigu eitumėte eisenoje, tai ką skanduotumėte – „Verslą į muilą!“? Ar šitam reikalavimui nepritariate?
L. Kukuraitis: Vyriausybė labai daug daro tam, kad didintų darbo užmokesčius. Kai kalbame apie ketvirtadalį žmonių, gaunančių minimalų atlyginimą, tai neatitinka tikrovės, faktų šita informacija. Turbūt turima galvoje apie minimalius, kiek didesnius už minimalų, turbūt irgi įtraukiami šitie žmonės, nes statistika rodo, kad beveik iki dešimtadalio sumažėjo gaunančių minimalų atlyginimą ir dėl to, kad buvo įvestos tam tikros mokestinės „Sodros“ grindys. Įvesta Darbo kodekso nuostata, kad už kvalifikuotą darbą negali mokėti minimalaus, ir taip toliau. Vadinasi, tikrai yra daug padaryta tam, kad augtų darbo užmokestis. Neretai aš ir pats dalyvauju, skatinu derybas ir susiderėjimą tose vietose, kur darbo užmokesčiai yra neadekvatūs, netinkami. Kaip dabar Jūs kalbėjote apie atvežamus darbuotojus... Jeigu jau kalbame apie įsivežamus darbuotojus dalyvauti transporto sektoriuje, tai net nėra ką saugoti, nes atlyginimai ten yra 1,3 minimalaus atlyginimo. Aš pats ir viešai, taip pat per teisės aktus spaudžiame darbdavius, kad jie didintų darbo užmokesčius bent iki 2 – pasiektų bent vidutinius.
– Kai sakote „spaudžiate“, ką realiai turite galvoje?
L. Kukuraitis: Turime galvoje tai, kad susodiname abi puses ir kviečiame diskutuoti. Pats bent dviejuose tokiuose procesuose esu asmeniškai dalyvavęs būtent dėl transporto darbuotojų. Mes turime didžiulę bėdą tai, kad transporto darbuotojai faktiškai tik ketvirtadalį darbo užmokesčio gauna kaip darbo užmokestį, visa kita – dienpinigiais. Šia prasme nukenčia visos jų socialinės garantijos. Mes kalbame apie tam tikrą labiau subalansuotą požiūrį, kad gerai yra dienpinigiai, nes dienpinigiai yra dėl to, kad jūs esate išvykę. Tačiau darbo užmokestis, žinoma, yra kur kas didesnis, o ne 1,3 minimalaus, kaip yra nustatyta Finansų ministerijoje. Šia prasme mes jau metus kviečiame susitarti, eiti socialinių derybų, socialinio dialogo būdu, nes socialiniu dialogu galima daug daugiau pasiekti negu reguliavimu, ypač kai kalbame apie įvairius darbo aplinkos gerinimo elementus: miegojimą kabinose, atostogų skyrimą, sveikatos draudimus. Šie dalykai tikrai turėtų atsidurti susitarime. Jeigu taip nutiks, mes visi turbūt būsime laimingi, visos pusės. Jeigu nenutiks, tada Vyriausybei jau esame pažadėję, kad artimiausiu metu teiksime teisės aktus, kurie bent jau padidintų darbo užmokestį. Čia vienas procesas. Antrasis procesas susijęs su prekybos tinklais, skatinant juos, kad žmonės ilsėtųsi bent per didžiąsias šventes, – tą procesą irgi paskatinome. Buvome susitikę su prekybos centrų atstovais, su darbuotojų atstovais. Deja, Konkurencijos taryba iššoko su gana griežtu vertinimu, kad tai yra Konkurencijos teisės pažeidimas, nes štai Vyriausybė bando reguliuoti darbuotojo ir darbdavio santykius.
– Ministre, bet jeigu vienoje srityje Vyriausybė bando reguliuoti, tarkim, kad ir darbą per šventes, kai kurie žmonės dėl religinių įsitikinimų gal niekada ir tų švenčių švęsti nenori. Tuo metu kitoje vietoje, tarkim, kad ir vairuotojų atlyginimai, tai to prievartinio reguliavimo tarsi trūksta. Ar ne, ponia I. Ruginiene?
I. Ruginienė: Taip, iš tikrųjų galbūt mes net ir neprašytume priverstinio reguliavimo, jeigu galima būtų susėsti prie stalo ir su darbdaviais susitarti, nes mūsų prioritetinis tikslas ir yra susitarti ir nevelti Vyriausybės į šitą procesą. Tačiau kai agresyviai pasakoma „ne“, tenka kreiptis į Vyriausybę ir prašyti paveikti. Bet noriu dar šiek tiek sureaguoti dėl mokestinės sistemos, ką ministras yra pabrėžęs. Noriu pasakyti, kad Lietuvoje, deja, plinta skurdas ir socialinė nelygybė. Tą konstatavo Europos Komisija pateikdama ataskaitą, paskutinę ataskaitą Lietuvai. Deja, mūsų mokestinė reforma suėjo ties mokesčiais, susijusiais su darbo santykiais, nors dar prieš reformos priėmimą rašėme ir kalbėjome, kad mums trūksta ir kapitalo apmokestinimo, trūksta progresinių mokesčių, mums trūksta apmokestinimo tų, kurie gauna įvairias dideles pajamas. Lyg tas mūsų pasiūlymas ir priėjo prie Seimo komiteto, komitete buvo pritarta, tačiau Seimo salėje staiga vėl viskas pasikeitė ir grįžo į senas vėžes. Taip mes niekada neprieisime prie valstybės gerovės ir niekada neapginsime socialiai jautrių grupių, kurioms iš tikrųjų turime teikti didesnį dėmesį.
L. Kukuraitis: Trumpai pareplikuosiu. Iš tiesų nežinia, ar čia tema apie mokestinę reformą, bet faktas, kad nauda daugiausia vidutinei grandžiai, nes išplėstas neapmokestinamųjų pajamų dydis – tie, kurie gauna vidutines pajamas, iš tiesų gauna didesnę naudą. Tam tikras progresyvumas įvestas, aišku, įvedus kartu su „Sodros“ įmokų lubomis gaunasi taip...
I. Ruginienė: Kad naudą patyrė tas, kas uždirba daugiau, ir tą reikia pripažinti. Tą Europos Komisija pripažino oficialiai savo ataskaitoje.
L. Kukuraitis: Ne, ne, kai kalbame apie neapmokestinamojo pajamų dydžio išplėtimą, tai tikrai naudą patyrė vidutinė klasė, ir toks buvo pažadas. Bet, žinoma, čia yra tai, kad Vyriausybė teikė ir teikia mokesčių, taip pat ir kapitalo, ir netgi ekologinių mokesčių tam tikrą paketą. Bet, deja, Seime pasikoregavo – tą reikia pripažinti.
– Reikia taip pat pripažinti, kad Seime yra Jūsų atstovaujama dauguma.
L. Kukuraitis: Žinoma, žinoma. Kai kalbame apie skurdą, net ir kai Europos Komisija teikia ataskaitą, mes turime suprasti, kad remiamasi 2016 ir 2017 m. duomenimis. Per tą laiką tikrai yra daug padaryta skurdo mažinimo srityje: tiek pensininkų skurdo mažinimo, tiek vaikų skurdo mažinimo, kurios yra labiausiai skurstančios grupės. Kai mes turėsime Europos Komisijos ataskaitas po 2 metų apie 2018 ir 2019 m., tai turėsime kitus rezultatus.
I. Ruginienė: Europos Komisija pripažino dėl vaiko pinigų – vienintelį teigiamą poslinkį ji mato vaiko pinigų skyrimo.L. Kukuraitis: Taip pat pripažino ir pensijų reformą, pensijų tvarumą.
I. Ruginienė: Sukritikavo ir Jūsų neapmokestinamąjį dydį, kuris yra atrištas nuo vaikų skaičiaus šeimoje, ir panašiai.
L. Kukuraitis: Bet šiuo atveju mes tik didinome nelygybę, jeigu tik daugiau uždirbantys galėdavo pasinaudoti lengvata, o ne tie, kurie uždirba mažiau, minimalų atlyginimą, ir čia jau, profsąjungos, Jūs turėtumėte jiems atstovauti ir sakyti, kad tai yra neteisinga, kad jie negauna mokestinės lengvatos. Taigi šia prasme vaiko pinigų įvedimas yra išlyginanti ir nelygybę mažinanti priemonė.
– Tikrai daug nelygybės yra, jeigu kalbėtume apie neįgalius žmones. Dar vienas reikalavimas rytdienos eitynėse kaip tik ir yra lygios galimybės žmonėms, turintiems negalią. Bet Lietuvos neįgaliųjų forumas sako, kad niekas nepasikeitė arba iš esmės niekas nepasikeitė su tuo modeliu, kai socialinės įmonės arba tiksliau vadinamosios socialinės įmonės daugiau kaip 90 proc. iš valstybės gaunamų pinigų išleidžia atlyginimams ir draudimui, o ne darbo vietų pritaikymui žmonėms, turintiems negalią, arba asistentams, kurie padėtų dirbti tiems žmonėms. Kiek dar reikia laiko, kad čia kas nors toje sistemoje keistųsi?
L. Kukuraitis: Esu optimistas – visą laiką tikiuosi, kad jau šioje Seimo sesijoje mes priimsime. Realiai tai jau ketvirta Seimo sesija, jau Vyriausybė yra pateikusi Socialinių įmonių įstatymą, papildomai yra keliolika skirtingų versijų, vis bandant pataikyti į Seimo narių įvairius siūlymus. Tam, kad rastume tą kompromisinį variantą, iš tiesų labai daug dirbame. Deja, pačioje neįgaliųjų bendruomenėje yra susiskaldymas, nes vieni neįgalieji labai nepalaiko siūlymo, kiti labai palaiko ir skatina. Tas pats atsispindi ir Seime. Bet kuriuo atveju kiekvieną kartą kiekvienoje sesijoje dirbame, kad neįgaliųjų užimtumas būtų sutvarkytas, nes tikrai yra didelė nelygybė. 25–30 mln. eina socialinėms įmonėms tam, kad apmokėtų neįgaliųjų darbą, o jų yra apie 7 000. Apie 3–4 mln. skiriama visiems kitiems neįgaliesiems, kurių yra apie 48 000. Yra nelygybė – tą visi suprantame. Kaip rasti modelį, kad keli tūkstančiai neįgaliųjų neišeitų ir nebūtų išmesti iš darbo, – čia labai subtilus, jautrus klausimas, dėl to vis tiek reikia ir politinės valios. Tikiuosi, atsiras.
