Antiskiepų judėjimas gimė kartu su pačiais skiepais – kelių šimtų metų senumo plakatuose paskiepyti žmonės vaizduoti su kanopomis ir ragais. Šiandien skiepų priešininkai veikia subtiliau, pavyzdžiui, legendomis apipina vakcinų sudėtį.
Mokslininkai stengiasi mitų apie skiepus kamuolį išnarplioti. Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro profesorė Aurelija Žvirblienė papasakojo, kaip veikia vakcinos ir kas slypi jų sudėtyje, o Medicinos fakulteto profesorius Vytautas Usonis paaiškino, kokios naudos skiepai atnešė visuomenei.
Nuo karvių ragų iki aborto ląstelių
XVIII a., kai išrastos vakcinos, atsirado ir antiskiepų judėjimas. Kaip pasakojo VU Medicinos fakulteto prof. habil. dr. V. Usonis, kadangi pirmosios vakcinos buvo gaminamos karvių raupų pagrindu, netruko pasklisti plakatų, kurie paskiepytus žmones vaizdavo su ragais ir kanopomis – tokie esą buvo skiepų šalutiniai poveikiai.
„Per 200 metų ne ką toliau mes nuėjome nuo šio plakato. Čia – „nuostabūs“ naujų skiepijimų efektai – ir karvių ragai, ir kanopos, ir uodegos. Labai netoli yra ir beždžionių baltymai, ir aborto ląstelės“, – pašiepdamas dabartinius mitus apie skiepus kalbėjo V. Usonis.
Tačiau nepaisant antiskiepų judėjimo, vakcinos nuo raupų poveikis buvo iškalbingas: jeigu XX amžiuje sergamumas JAV buvo apie 29 tūkst. atvejų, 2013 metais tokių atvejų jau neliko. Skiepai ligą eliminavo, konferencijoje „Imunoprofilaktika Lietuvoje: visuomenės sveikatos garantija“ teigė jis.
Medikas pateikė statistikos ir apie tai, kaip skiepai suvaldė ligų protrūkius Lietuvoje:
Kaip veikia imunitetas
VU Gyvybės mokslų centro profesorė A. Žvirblienė išskyrė dvi esmines gyvų organizmų apsaugos dalis – įgimtą ir įgytą imunitetą. Įgimtasis, pasak mokslininkės, sureaguoja labai greitai. „Kai kažkoks mikrobas pakliūva, per pirmas valandas turime, pavyzdžiui, fagocitų ar epitelio barjerą, kurie stengiasi neįleisti to patogeno į mūsų teritoriją. Tai būtų kaip pasienio kariuomenė, kuri visada pasiruošusi ir veikia prieš bet kokį priešą, kuris mėgina kėsintis“, – aiškino VU Gyvybės mokslų centro Imunologijos ir ląstelės biologijos skyriaus vedėja.
Tačiau įgimtasis imunitetas neapsaugo šimtu procentų – jeigu jau imuninės sistemos priešas prasibrovė, laikas pasireikšti įgytajam imunitetui. O jis neveikia taip greitai – susiformuoti imunitetui reikia dienų ar net savaičių. Nebent esate paskiepyti. „Įsivaizduokite, jei tas priešas užklumpa mus nepasiruošusius, jį labai sunku sudoroti ir nuo jo apsiginti. Kitaip sakant, skiepijimas yra ne kas kita, o mūsų imuninės sistemos apmokymas apsiginti nuo priešo“, – aiškino ji.
Po skiepo, pasak mokslininkės, susidaro apmokytų, turinčių atmintį ląstelių, kurios netrunka reaguoti, prisimena, kaip reaguoti į priešą.
„Jeigu jau kažką mokame, užtrunka labai nedaug laiko, kad prisimintume, bet jeigu nemokame ir reikia mokytis, tai užtrunka ilgai. Lygiai taip pat ir su imunine sistema – jeigu jau turime atminties ląstelių, jos greitai prisimena, ką turi daryti, ir puola priešą“, – akcentavo A. Žvirblienė.
Kokių vakcinų būna
Vakcinos, pasak A. Žvirblienės, kuriamos keliais skirtingais būdais, tačiau visos jos griežtai kontroliuojamos, atliekami klinikiniai tyrimai.
Ji išskyrė tokias vakcinų rūšis: susilpnintos gyvosios, inaktyvuotos arba negyvosios, subvienetinės bei rekombinantinės.
Vakciną nuo tymų, raudonukės ir kiaulytės, kitaip dar vadinamą MMR vakciną, sudaro susilpninti virusai. „Susilpninimas reiškia, kad tie virusai nesugeba sukelti ligos, bet vis dėlto sugeba šiek tiek daugintis ir sukelia imunitetą. Galima palyginti tai su gyvūnu, kuriam nulaužyti ragai ir todėl jis negali mūsų užpulti“, – aiškino mokslininkė.
Inaktyvuotos, arba negyvosios, vakcinos, pasak mokslininkės, pasižymi tuo, kad gyvo mikrobo jose nėra: „Tai gali būti visos mikrobo dalys, tik tas mikrobas negyvas.“ Būtent tokia yra šiuo metu naudojama vakcina nuo poliomelito.
Taip kurta ir vakcina nuo bakterinių susirgimų, pavyzdžiui, kokliušo. „Bet dabar pereita prie kito būdo, kai ne visas mikrobas nukenksmintas, o tik atskiros jo dalys. Tai sukelia mažiau pašalinių reakcijų“, – akcentavo ji.
Yra vakcinų, turinčių tik atskirų virusų arba bakterijų komponentų, – tai subvienetinės vakcinos. Tokia vakcina sukelia imuninį atsaką, bet nesukelia toksiškų efektų.
Moderniausias būdas, pasak VU atstovės, – rekombinantinės vakcinos, kuriamos genų inžinerijos metodais. Tokių vakcinų pavyzdžiai – nuo hepatito B, žmogaus papilomos viruso arba B tipo meningokoko.
„Tai yra vakcina, kuri yra tik kevalas, apvalkalas. Net negali būti kalbos, kad tokiu būdu sukurta vakcina galėtų sukelti ligą. Tai yra tas pats kaip sakyti, kad iš kiaušinio kevalo gali išsiristi viščiukas“, – aiškino mokslininkė.
Aliuminis, gyvsidabris ir autizmas
Vakcinas sudaro ne tik virusų ar bakterijų dalys, bet ir pagalbinės medžiagos. Tai, pasak A. Žvirblienės, garantuoja, kad skiepai suveiktų taip, kaip reikia.
„Be abejo, vakcinose turi būti priedų, ir vienas iš jų yra vadinamieji adjuvantai. Jeigu jų nebūtų, vakcina tiesiog nesukeltų imuninio atsako“, – pabrėžia ji.
Mokslininkė aiškina, kad vienas iš dažniausių tokių priedų – aliuminio druskos: aliuminio hidroksidas ir aliuminio fosfatas. Jos, kaip aiškina A. Žvirblienė, skatina absorbuotis vakcinos dalis, pailgina jų atpalaidavimą ir aktyvina imuninės sistemos komponentus.
„Daug mitų yra ir apie gyvsidabrį vakcinose, tai galiu užtikrinti, kad į šiuolaikines vakcinas Europos Sąjungoje gyvsidabris nededamas“, – pabrėžė ji.
VU Gyvybės mokslų centro imunologijos ir ląstelės biologijos skyriaus vedėja akcentavo, kad visi mitai apie vakcinų sąsajas su autizmu seniai paneigti, taip pat ji pabrėžė, kad vakcinos nesukelia ligos, nuo kurios apsaugoti yra skirtos.
„Tokie reiškiniai kaip karščiavimas, patinimas dūrio vietoje ir t. t. yra normalus imuninis atsakas į vakciną“, – aiškino mokslininkė.
Mokslininkė taip pat daugiau papasakojo apie skiepų kartojimą. Ar kartoti ir kas kiek laiko kartoti skiepus, pasak jos, yra individualu ir priklauso nuo vakcinos. Kalbėdama konkrečiai apie MMR vakciną, kuri apsaugo nuo tymų, A. Žvirblienė akcentavo, kad 80 proc. žmonių, kurie skiepyti dviem vakcinomis, imunitetą įgauna visam gyvenimui.
Užtenka kibirkšties ir įsiplieks
Lietuvoje, V. Usonio teigimu, nuo 1996-ųjų pradėta skiepyti dabartine arba labai panašia į dabartinę vakcina nuo tymų. Tai užtikrino tokį retą sergamumą, kad šios ligos dažnas medikas savo akimis nė nebuvo matęs – tik skaitęs apie tymus vadovėlyje.
Jeigu ir būdavo užfiksuotas vienas kitas tymų atvejis, jis būdavo susijęs su kelionėmis – liga buvo „atsivežama“, bet Lietuvoje neplisdavo.
Tačiau nuo 2010-ųjų skiepijimo apimtims smunkant žemyn, susidarė didesnis virusui jautrių žmonių skaičius ir 2018 m. pabaigoje tymai pradėjo plisti šalies viduje.
„Dėl sumažėjusių skiepijimo apimčių Lietuva dabar – kaip išdžiūvęs miškas: gaisro dar nėra, bet sausa ir kaip parakas – užtenka kibirkšties, ir bus gaisras“, – kalbėjo V. Usonis.
Rusiška ruletė per prievartą
V. Usonis išskyrė kelias visuomenės grupes, kurioms tymai ir panašios užkrečiamosios ligos yra itin pavojingos: tai žmonės, kurie negali būti paskiepyti dėl sveikatos būklės (iki 5 proc. ), kūdikiai, kuriuos skiepyti dar per anksti, nėščios moterys. Kaip pasakojo gydytojas, 30-metės ir vyresnės moterys gali neturėti imuniteto ir jeigu jos užsikrės, pavyzdžiui, raudonuke, pirmojo nėštumo trimestro metu, vaiko apsigimimo tikimybė yra beveik 100 proc.
A. Žvirblienė akcentavo, kad labai svarbu suprasti, jog skiepai yra ne tik individo pasirinkimas, bet ir būdas apsaugoti visuomenę. Jeigu daugelis bus paskiepyti, liga neplis ir bus apsaugoti tie, kurie negali būti paskiepyti.
„Tai nėra asmeninis sprendimas, kad „aš nenoriu skiepytis“ – tai yra kaip pasakymas „aš noriu pažaisti rusišką ruletę“, bet verčiant žaisti ją ir kitus visuomenės narius“, – konferencijoje „Imunoprofilaktika Lietuvoje: visuomenės sveikatos garantija“ kalbėjo mokslininkė.
