Per šimtą metų nelabai kas keičiasi – visi perka laikraščius, bet juos naudoja dešroms vynioti ir skaito tik apie futbolą. Taip LRT RADIJO laidoje „Aktualijų studija“ sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojas Gintas Karalius. Laidoje dalyvavo ir a. a. humoristas Vytautas Šerėnas, teigęs, kad žmonės vertina tai, ką mato aplinkui.
Jau nieko nestebina, kada pramogų pasaulio atstovai veržiasi į valdžią. Televizijos laidų prodiuseris Arūnas Valinskas buvo tapęs Seimo pirmininku, o Ukrainos prezidentu išrinktas komikas Volodymyras Zelenskis.
G. Karaliaus teigimu, populiariosios kultūros įsimaišymas politinėje teorijoje nėra naujas reiškinys. Anot jo, pramogų pasaulio atstovai, einantys į rinkimus, pritraukia tuos rinkėjus, kurie politika nesidomi ir balsuoti neina. G. Karaliaus aiškinimu, kyla klausimų dėl minėtų kandidatų reprezentacijos – kam tokie žmonės atstovauja ir kaip tai patikrinti.
„Vienas dalykas yra tada, kai politikai mėgdžioja žvaigždes, mėgina perimti tam tikrų personažų įvaizdį. Kitas aspektas, kai žvaigždės mėgina vaizduoti politikus. Nežinia, kodėl pastarąjį variantą visuomenė linkusi smerkti labiau, nors politikų mėginimą imituoti kokį nors personažą, būti arčiau žmonių, ko gero, galima vertinti kaip didesnį nenuoširdumą, nei personažo mėginimą būti rimtu politiku“, – LRT RADIJUI sakė G. Karalius.
Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiojo analitiko Mariaus Laurinavičiaus teigimu, šou atstovų ėjimo į politiką tendencija visame pasaulyje yra akivaizdi. „Pono V. Zelenskio pergalė nėra joks išskirtinumas – tokių atvejų tikrai yra. Pavyzdžiui, ponas A. Valinskas ėjo į Seimą, V. Šerėnas kandidatavo į Lietuvos prezidentus“, – akcentavo M. Laurinavičius.
G. Karaliaus nuomone, daugelis žmonių nebeturi laiko domėtis politika ir jiems reikia griežtų bei emocingų įtikinimo priemonių. Pasak jo, žmonės balsuoja už tai, už ką balsuoja jų kaimynai.
„XX a. pradžioje sociologai atliko apklausas apie tai, kodėl Didžiojoje Britanijoje žmonės balsuoja už vieną ar kitą partiją, ir priėjo išvadą, kad jie tą daro negalvodami, iš įpročio. Jeigu mano kvartalas balsuoja taip, tai ir aš balsuosiu už tą partiją. [...] Per šimtą metų nelabai kas keičiasi – visi perka laikraščius, bet juos naudoja dešroms vynioti ir skaito tik apie futbolą“, – pabrėžė G. Karalius.
Kaip tuo metu teigė a. a. V. Šerėnas, jeigu į valdžią yra išrenkami pramogų pasaulio atstovai, tai rodo prieš tai buvusios valdžios darbo rezultatą. Anot jo, galima kurti tam tikrą visuomenės nuomonę apie vieną ar kitą kandidatą, tačiau vidutinis rinkėjas vertina tai, ką mato aplink.
„Išeikite į gatvę, apklauskite 500 žmonių ir atrinkite tuos, kurie palaiko Gitaną Nausėdą. Jie savo apsisprendimą argumentuos tuo, kad jis gerai nusimano apie ekonomiką. Niekas neanalizuoja to, ką analizuoja politikos analitikai. Jeigu žmogus yra populiarus ir yra vertinama jo veikla, jis turi daugiau šansų“, – tąkart teigė V. Šerėnas.
Anot G. Karaliaus, toks pramogų pasaulio atstovų gausėjimo politikoje fenomenas aiškinamas valdymu, kai visuomenei yra primetama, kas yra tiesa, o kas ne. Pasak jo, kai kurie yra linkę protestuoti prieš tokią politiką ir dėl to mėgina elgtis kitaip.
„Pavyzdžiui, yra normalu Lietuvai vytis Estiją, o nenormalu to nenorėti, normalu balsuoti už partiją „ABC“ ir nenormalu norėti daugiau. Didelio pasirinkimo žmogui nėra, nes jei būsi nenormalus, tave reikės perauklėti ir demokratizuoti. Tai yra persisotinimas tokiu kalbėjimu, politinės tikrovės konstravimu ir tiesiog mėginimas eiti į šou, į sporto pasaulį, į kažką nenormalaus. Tai yra, iš esmės, demokratiška, nors mums tai gali ir nepatikti“, – paaiškino G. Karalius.
Ukraina balsavo už filmų personažą
Ukrainoje keletą metų buvo rodomas serialas „Tautos tarnas“, kuriame dabartinis prezidentas vaidino pagrindinį vaidmenį. M. Laurinavičiaus aiškinimu, šis serialas – gerai suplanuotas politinis projektas.
„Praėjusį rudenį visuose Ukrainos miestuose atsirado visiškai neadekvati filmo reklama, plakatų, kuriuose buvo parašyta „Prezidentas – tautos tarnas“. Atrodytų, kad tai tik filmo reklama, tačiau dabar akivaizdu, kad, likus 3–4 mėnesiams iki V. Zelenskio pasiskelbimo eiti į rinkimus, žmonės jau buvo programuojami, ką reikėtų išsirinkti prezidentu“, – teigė M. Laurinavičius.
Pasak M. Laurinavičiaus, Ukrainos žmonės balsavo už V. Zelenskį ne kaip už asmenį, bet kaip už vieno filmo personažą.
„Žmonės negali rinkti ko nors, kaip gero organizatoriaus ar politiko, jeigu jie nėra girdėję nieko apie jo, kaip politiko, savybes“, – įsitikinęs M. Laurinavičius.
Analitiko manymu, tokios politinės manipuliacijos visuomenei kainuoja labai brangiai ir turėtų būti demaskuojamos. „Geriausias vaistas yra viešumas. Jeigu žmonės žinos, kad taip yra, tada jie galės sąmoningai rinktis“, – sakė M. Laurinavičius.
Anot G. Karaliaus, serialus „Tautos tarnas“ ar „Naisių vasara“ galima vertinti kaip naujas technologines galimybes politikoje. Tačiau, pasak jo, tyčinės, per šou verslą projektuojamos žinutės gali turėti ir nelauktų pasekmių.
„Devintajame dešimtmetyje buvo nagrinėjami Holivudo filmai, jų poveikis, ir kaip politinės žinios gali būti suprastos skirtingose kultūrose. Tarkime, buvo filmas su Sylvesteriu Stallone, ten jis medžioja komunistus. Atlikus socialinius tyrimus, paaiškėjo, kad Australijos aborigenų gentys šį filmą supranta ne kaip kovą su komunizmu, o kaip išsivadavimą nuo pavergimo. [...] Tai „Naisių vasara“, visai įmanoma, kad gali dalį rinkėjų ir visai atbaidyti“, – atkreipė dėmesį G. Karalius.
G. Karaliaus aiškinimu, demokratijos paradoksas yra tai, kad visuomenė nori, jog valdytų kompetentingi, atsakingi ir turintys viziją lyderiai, bet kartu trokšta, kad šie klausytų ir taptų jų tarnais, tai yra neįmanoma. Anot jo, šis paradoksas egzistuoja pačioje demokratijos struktūroje.
„Lyderis tarnu nebūna, lyderis yra tas, kuris veda, o ne tas, kuris klauso. 200 metų demokratijoje turime tokį paradoksą, kad norime ir vieno, ir kito vienu metu. Šou elementai padeda žmonėms geriau jausti, kad valdantieji yra jų tarnai, panašūs į juos, bet, kai norime lyderių ir idėjų, daug iš to tikėtis nereikėtų. Tau negali atstovauti tas, kuris yra panašus į tave, tai gali padaryti tik žmogus, turintis autoritetą“, – sakė G. Karalius.
G. Karalius apibendrina – balsuojant kandidato autoritetas nėra sukuriamas, jis gali būti tik patvirtinamas. Anot jo, demokratija ir toliau liks su šiuo paradoksu: „Norime, kad būtų ir tarnas, ir lyderis vienu metu, o taip būti negali, todėl turėsime vidutiniškus lyderius ir prastus tarnus.“
Plačiau – laidos „Aktualijų studija“ įraše.
Parengė Gabrielė Sagaitytė.
