Dar visai neseniai valdantieji ir prezidentė vieni į kitus svaidė kritikos strėles dėl niekaip nepaskiriamo aplinkos ministro. Šalies vadovė nepatvirtino premjero teiktos kandidatūros, o šis kartu su valdančiąja dauguma kaltino prezidentę dėl to, kad ministerija dirba be vadovo. Konfliktas virė, kol galiausiai buvo paskirtas ministras. Tačiau gal konfliktų būtų galima išvengti, jei ministrus skirtų šalies vadovas? Portalas LRT.lt kandidatų į prezidentus paklausė, ar prezidentas turėtų skirti kai kuriuos ministrus.
Nežinote, ką jūsų mėgstamas kandidatas į prezidentus mano vienu ar kitu klausimu? Portalas LRT.lt publikuoja straipsnių ciklą „Kandidato požiūris“, kuriame – kandidatų į prezidentus atsakymai į įvairius klausimus: nuo partnerystės iki universitetų jungimų, nuo užsienio politikos iki to, už ką jie balsuotų rinkimuose, jei negalėtų balsuoti už save.
Klausimas kandidatams – ar prezidentas turėtų skirti kai kuriuos ministrus?
Šiuo metu Lietuvoje ministrų kandidatūras teikia premjeras, o šalies prezidentas jas tvirtina. Konstitucijos 92-ajame straipsnyje nurodoma, kad ministrą pirmininką Seimo pritarimu skiria ir atleidžia prezidentas. Šalies vadovas taip pat, premjero teikimu, skiria ir atleidžia ministrus. Svarbiausiame Lietuvos įstatyme taip pat nurodoma, kad ministrai, vadovaudami jiems pavestoms valdymo sritims, atsakingi Seimui, prezidentui ir tiesiogiai pavaldūs premjerui.
Kandidatų atsakymai pateikiami abėcėlės tvarka.
Vytenis Povilas Andriukaitis
Šiandieninis konstitucinis reguliavimas yra parengtas kompromiso būdu tarp „prezidentininkų“ ir „parlamentininkų“. Aš buvau parlamentinės demokratijos pusėje, ir mes nusileidome tam, kad prezidentas skirtų ministrus premjero teikimu. Šiaip tai yra nesusipratimas, nes parlamentinė dauguma turi pasitvirtinti ir vyriausybę, ir vyriausybės kabinetą, prisiimdama visą atsakomybę. Ministras negali būti trijų ponų tarnas, kaip yra dabar. Šiaip man tai (siūlymas, kad prezidentas galėtų skirti ministrus – LRT.lt) yra neįdomi idėja.
Arvydas Juozaitis
Švietimo, mokslo ir sporto ministrą (turėtų skirti prezidentas – LRT.lt), nes kitus jau būtų per daug. Dar galėtų būti kultūros, bet kol kas šią mintį atidedu. Krizė Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje parodė, kad taip ir turi būti, – prezidentės įsikišimas, skiriant Algirdą Monkevičių, yra teisingas. Tai rodo, kad reikia juridinio arba nacionalinio susitarimo.
Yra 14 ministerijų, dalijamų pagal kvotas po rinkimų, o į šią ministeriją, kaip parodė patirtis, dažniausiai pretenduoja žmonės, kuriems nelieka vietos, arba atliekamuoju principu. Reikia baigti tokią praktiką, o ją baigiant suprasti, kad švietimas – kaip antroji Krašto apsaugos ministerija, bet mes valstybės lėšas naudojame ruošdami žmones užsieniui ir tai jau tapo epidemija. Sustabdyti šį procesą prezidentas turi galių. Reikia nacionalinio susitarimo, kad ši ministerija nebūtų derybų, vykstančių po rinkimų, dalimi. Derybos galėtų vykti tik švietimo taryboje, kuri būtų prie prezidentūros, ir visi atstovai – švietimo profsąjungos, pedagogai – turėtų pasiūlyti prezidentui, o prezidentas – vyriausybei, deramą ministrą nepartiniu principu. Jis galėtų būti partinis, bet turėtų stabdyti savo partiškumą.
Valentinas Mazuronis
Mes iš esmės kalbame, ar reikėtų keisti Konstituciją. Sunku pasakyti. Aš manau, kad bent jau diskusiją dėl galimo Konstitucijos keitimo sveikinčiau, diskusija gali būti, ir nereikia daryti staigių judesių. Bet šiandien tas santykis, kuris yra tarp vyriausybės, prezidento ir Seimo, ir jų kompetencijų pasiskirstymas yra normalus. Manau, kad ramiai, be emocijų galima peržiūrėti Konstituciją, teises ir pareigybes pažiūrėti ir nuspręsti. Ar reikia stiprinti prezidentinės institucijos galias, padiskutuoti verta, bet sprendimų priimti nereikėtų skubėti.
Gitanas Nausėda
Formaliai taip ir yra, nes prezidentas vis tiek turi įtakos, skiriant bet kurį ministrą, tik galbūt kalbate apie tuos ministrus, dėl kurių skyrimo lemiamas sprendimas yra prezidento dispozicijoje. Aš neteikčiau šiam aspektui lemiamos reikšmės, nes manau, kad prezidentas turėtų labai aktyviai dalyvauti, skiriant kiekvieną ministrą, tarp jų ir krašto apsaugos, ekonomikos ir inovacijų, finansų. Jeigu prezidentui netinka trečias, ketvirtas kandidatas į ministrus, prezidentas gali reikalauti ir penktos kandidatūros, jeigu įtaria, kad profesinės savybės ar tiesiog vizijos nebuvimas trukdytų šiam žmogui užimti svarbias pareigas. Nežinau, ar čia reikalingi kažkokie papildomi instrumentai prezidentui. Jeigu prezidentas nori būti aktyvus, tai jis bus aktyvus, skiriant bet kurį ministrą.
Tai (siūlymas, kad tam tikrus ministrus skirtų prezidentas – LRT.lt) būtų nevakarietiškos praktikos pavyzdys, kuomet kažkodėl atskirti ministrai būtų išskiriami ir suteikiami prezidento dispozicijai. Taip, galbūt, savo turiniu dvi ministerijos yra ypatingai arti tiesioginių prezidento pareigų, tai yra Krašto apsaugos ir Užsienio reikalų ministerijos. Čia turbūt niekam abejonių nekyla, kad prezidento žodis turi būti lemiamas, ir nežinau, ar tai reikia papildomai įrašyti į Konstituciją. Bet aš visiškai įsivaizduoju, kad prezidentas, pagal prioritetus, gali labai norėti turėti lemiamą žodį ir skiriant švietimo, kultūros ministrus. Bent jau man asmeniškai tai būtų labai svarbu.
Mindaugas Puidokas
Prezidentas turėtų skirti švietimo, mokslo ir sporto, teisingumo, krašto apsaugos ir užsienio reikalų ministrus.
Naglis Puteikis
Tokia sistema yra ten, kur prezidentas vykdo ministrų kabineto vadovo funkcijas. Mes esame parlamentinė valstybė, ir šitos santvarkos kol kas niekas nekritikavo, niekas nesiūlė keisti. Nematau tam būtinybės (kad ministrus skirtų prezidentas – LRT.lt). Vis dėlto premjeras, pagal Konstituciją, yra politiškai atsakingas už savo ministrus. Prezidento funkcijos labai aiškiai apibrėžtos Konstitucijoje, tikrai nėra jo atsakomybės už ministrus, to negali ir neturi būti parlamentinėje valstybėje. Premjeras ir Seimo dauguma atsakingi už ministrus, ne prezidentas.
Saulius Skvernelis
Vyriausybės, prezidento ir Seimo kompetencijos aiškiai apibrėžtos Konstitucijoje. Blogai, kai kuri viena iš valdžios rūšių bando tas savo kompetencijas praplėsti, bet, kalbant apie vykdomąją valdžią, apie vyriausybę, tai tas modelis, kuris šiandien egzistuoja, yra pakankamai subalansuotas. Negali būti jokių prezidentinių ministrų. Mes matome tokius skyrimus daugiau galbūt į Rytų pusę nuo Lietuvos esančiose valstybėse.
Ingrida Šimonytė
Man atrodo, kad mūsų Konstitucija yra gera, viską apie ją yra paaiškinęs Konstitucinis Teismas. Įsivaizduoju, iš kur kyla tas šišas. Jis šiuo atveju kilo iš švietimo sistemos problemų, bet jų kyla ne dėl to, kad prezidentas skiria ministrą ar jo neskiria, bet iš kitur, ir tas problemas reikia spręsti, o ne spręsti, kas paskirs ministrą.
Pagal mūsų konstitucinę sąrangą, mūsų prezidentas nėra JAV prezidentas. Siūlyti kandidatūras į ministrus yra premjero prerogatyva. Aišku, yra gerai, kada valdžios šakos bendradarbiauja, apsitaria, kas galėtų būti geriausias kandidatas, bet įsivaizduokite, jei rinkimus laimi kažkokia politinė jėga, o prezidentas supyksta ir pasako: „Aš kitos politinės jėgos ministrą jums skirsiu, nes man atrodo, kad jis yra labai geras.“ Tada visas demokratijos procesas virstų karikatūra.
Žmonės balsuoja už politinę jėgą, už politinę programą, kurioje būna tam tikra švietimo dalis, ir tada vyriausybės kabineto sudarymas virsta tos jėgos politine atsakomybe. Tai aš nesuprantu šios idėjos (kad prezidentas galėtų skirti ministrus – LRT.lt), nematau jos vertės, nes žinau, kad, jeigu kitą kartą per langus sulips kultūros darbuotojai, tai tokia pati idėja atsiras dėl kultūros ministro arba dėl žemės ūkio ministro, arba dėl dar ko nors. Man atrodo, viskas, kas yra Konstitucijoje aprašyta, yra gerai, saugotina. Visą laiką kyla konkretus klausimas, kiek politinės jėgos yra pasiruošusios būti valdžioje ir kiek jos turi kompetentingų politikų, komandos narių, kurie galėtų būtų ministrais.
Valdemaras Tomaševskis
Kad prezidentas skirtų ministrus, reikėtų vos ne visą Konstituciją keisti. Klausimas, ar mes turime būti prezidentinė, ar parlamentinė respublika. Mes esame parlamentinė respublika, tai tokių sprendimų negali būti, nes būtų painiava, būtų dvivaldystė. Jeigu mes pereitume prie prezidentinės respublikos, tai sprendimus priiminėtume kaip Prancūzijoje, kaip JAV, kur prezidentas yra praktiškai vyriausybės vadovas.
Situacijoje, kai prezidentas skiria ministrus, matau ir tam tikrų pliusų, ir minusų. Jeigu vienas asmuo turės daugiau valdžios ir jis bus sąžiningas, rūpinsis paprastais žmonėmis, bus jautrus socialine prasme, bus drąsus, tai gal ir gerai. Bet jeigu prezidentu bus išrinktas tas, kuris nieko nesugebės padaryti, o turės tokią didelę valdžią, tai gali kilti grėsmė – tada įtaką prezidentui gali daryti finansinės struktūros, bankai arba oligarchai. Tokią situaciją matome Ukrainoje. Tad vienareikšmio atsakymo nėra. Bet artimiausiu metu to (numatyti, kad prezidentas skirtų ministrus – LRT.lt) nebus, kadangi Konstitucija nebus keičiama.
Publikacijų ciklo „Kandidato požiūris“ tekstus portale LRT.lt skaitykite antradieniais ir ketvirtadieniais.
