Lietuvoje

2019.04.29 10:39

Pavilionis apie negebėjimą priimti lotyniškų raidžių: tai fariziejiškas Lietuvos ir pasaulio matymas

Nemira Pumprickaitė, LRT TELEVIZIJOS laida „Savaitė“, LRT.lt2019.04.29 10:39

„Tai pavyzdys tokio fariziejiško tiek pasaulio, tiek savęs, tiek Lietuvos pasaulyje matymo“, – LRT TELEVIZJAI apie negebėjimą priimti lotyniškų raidžių sako Seimo Tarpparlamentinių ryšių su Lenkija grupės narys Žygimantas Pavilionis. Jo teigimu, Lietuva tokiais veiksmais paprasčiausiai rodo savo uždarumą.

Penktadienį, balandžio 26-ąją, suėjo 25-eri metai, kai pasirašyta Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartis. Prieš ketvirtį amžiaus Vilniuje ją pasirašė tuomečiai šalių prezidentai Algirdas Brazauskas ir Lechas Walesa. Prisiminimuose prezidentas A. Brazauskas prisipažįsta, kad pasirašydamas sutartį jaudinosi kaip niekada, panašius jausmus, pasak jo, išgyveno ir L. Walesa.

Bene labiausiai abiejų prezidentų pabrėžta šios sutarties reikšmė, kad „praeitis neturi trukdyti ateičiai, viena epocha – kitai“, nes rengiant sutartį buvo reikalavimų įvertinti praeities istorinius santykius.

Sutartis taip pat atvėrė abiem šalims naujų galimybių, euroatlantinės integracijos kelią, pripažino abiejų šalių sienas, Vilnių – Lietuvos sostine. Sutartyje yra sakinys, kad „tautinių mažumų atstovai kiekvienoje šalyje turi teisę vartoti savo vardus ir pavardes pagal tautinės mažumos kalbos skambesį, o detalios pavardžių rašymo normos bus nustatytos specialioje sutartyje“. Būtent dėl neišspręstos pavardžių rašybos šiandien yra daugiausia priekaištų iš Lenkijos.

– Koks, jūsų požiūriu, šios sutarties vaidmuo atkurtos nepriklausomos Lietuvos istorijoje?

– Turbūt tai buvo viena iš pagrindinių sutarčių, be kurios mes net ir nebūtume įstoję į Europos Sąjungą, vėliau į NATO. Nes tuo metu esminė sąlyga buvo sutvarkyti sieną su kaimynais ir išspręsti mažumų klausimus. Ir žinant, kad šita sutartis buvo kaip esminis dalykas, kuris pašalino Rusijos veikimą regione, nes, kaip ponas A. Duginas kažkada sakė, svarbiausia yra supykdyti Lietuvą ir Lenkiją, o tai buvo daroma įvairiais būdais. Ir staiga, aš manau, net ir po popiežiaus vizito, kuris labai aiškiai davė signalą tiek lietuviams, tiek lenkams: mielieji, visi esate šios valstybės piliečiai, taikykitės, gyvenkite vardan Europos.

Na, tai įvyko toks istorinis lūžis, kuris mums atvėrė kelius į Vakarus su galimybe suvienyti regioną ir kartu nukreipti visą Vakarų jėgą į Rytus, ką ir dabar darome Ukrainoje ir kitose šalyse. Lenkija puikiai žino, kad negalės išvystyti savo Rytų politikos be mūsų, ir tai žinojo šimtmečiais. Mes puikiai žinome, kad mes nelabai galėsime tą Vakarų galią sukoncentruoti apie save be Lenkijos. Kai mes tiktai pamirštame, kai mes tą viziją plačią pamirštame, kurioje yra ir Vašingtonas, ir Berlynas, ir Europa, ir Rusija, ir Ukraina, kai mes smulkėjame, mes pradedame pyktis ir mumis, kaip vaikais smėlio dėžėje, pradeda žaisti kaimynai.

– Kiek tie santykiai tada priklausė nuo Lietuvos, ar visada čia buvo tiktai mūsų kaltė, kad jie nejuda?

– Aš net nekaltinčiau nei Lietuvos, nei Lenkijos pusės. Aš prisiminčiau Smolensko tragediją, ten žuvo visi geriausi mūsų draugai, strategai, žmonės, su kuriais mes susėsdavome prezidentiniame jungtiniame komitete ir 2–3 dienas mąstydavome strategiją 20–40 metų į priekį, žiūrėdavome, kaip atrodys energetika, kaip atrodys pasaulis, kaip sustabdyta Rusijos agresija. Ir staiga visi mūsų, galime sakyti, kraujo broliai, buvo sunaikinti.

Lenkijoje atėjo į valdžią tokių nacionalistinių pažiūrų žmonės, kurie iš karto iššaukė reakciją, o mes tam laikotarpiui vėl tarsi paskendome tame uždarame mažame savo pasaulyje, kurio tik ir reikia Rusijai, kad mus skaldytų ir valdytų. Seime mes įstrigome, atsimušėme į mūsų nesupratimo sieną, įžeidėme balsavimu A. A. Lechą Kaczynskį. Ir netgi jo patarėjai, prieš pakildami į tą lemtingą skrydį, parašė ambasadoriui Egidijui Meilūnui: „Egidijau, būk geras, pabandykite išspręsti pavardžių klausimą, nes tai bus mums akmuo“. Ir jie žuvo.

– Tas Achilo kulnas, t. y. pavardžių rašyba, kuri, beje, yra susijusi, tiesą sakant, jau ne tik ir su Lenkija, bet lenkams mes iš tiesų negalime atsakyti teigiamai. Ir kai prieš penkerius metus buvo sutarties minėjimo dvidešimtmetis, čia viešėjo prezidentas Aleksandras Kwasniewskis, jis taip pat sakė, kad nėra gerai, jog ta rašyba neišspręsta. Praėjo penkeri metai ir jokių pokyčių. Tai ar čia taip išeitų yra, kad mes pažadėjome tai, ko negalime įgyvendinti, nes lenkai, aš suprantu, tai traktuoja kaip būtent nevykdomą sutartį?

– Aš sakyčiau, kad tai tiesiog pavyzdys tokio fariziejiško matymo tiek pasaulio, tiek savęs, tiek Lietuvos pasaulyje. Mes kabinamės už detalių, kurias, aš manau, mums tiesiog užkabina kaimynai. Visa šita drama susijusi su mūsų nesugebėjimu balsuoti už europietišką rašymą, mes baudžiame ne tik Lenkijos kilmės lietuvių piliečius, užmiršome, kad milijonas žmonių per 15 metų yra išvažiavęs į užsienį, daugybė žmonių yra pakeitusių pavardes. Mes tuo tiesiog rodome savo uždarumą. Ir aš tai bijau, kad, kaip ir atominiu klausimu, mes pralošėme atominį futbolą kartu su Lenkija, nes įsikišo tam tikra kaimynė mūsų rankomis, ir mes nubalsavome prieš savo atominę ateitį, taip ir raidžių klausimu mūsų patriotiniais jausmais žaidžia trečioji valstybė – agresorius, kuris daro viską, kad mus supjudytų su strategiškiausia valstybe, į kurią net visi prezidentiniai kandidatai pasakė, kad pirmiausia vyks.

– Pone Ž. Pavilioni, bet jūsų partija yra ta, kuri irgi suskilusi šituo klausimu.

– Visos partijos yra suskilusios. Lygiai taip pat pas „valstiečius“ yra pagonių būrelis, kuris aplink laužus šoka ir niekaip nepripažįsta mūsų europinio identiteto. Visose partijose yra savų pagonių būreliai, bet galbūt atėjo laikas, iškilmingai minint 15 metų sukaktį, prisiminti, kad mes esame seni europiečiai, turį didžiulę ateitį, mus gerbia kaimynai už tą garbingą praeitį. Tad reikėtų sukurkime tiltus į nuostabią ateitį ir, visų pirma, atsisakyti savyje to mažumo.

– Jūs manote, kad vis dėlto tai įmanoma? Šis Seimas kažkaip nerodo dar tokios iniciatyvos.

– Aš jau seniai to laukiu iš bet kokios valdžios. Ir kalbėdami su ponu Viktoru Pranckiečiu, kuris demonstruoja norą bendrauti, aš jam sakau: „Mielas Seimo pirmininke, paskaičiuokit balsus, aš manau, mes jau šiandien juos turime, mes šiandien galime priimti tą įstatymą“. Nekaltinkite mūsų, nežadinkite tų blogų jausmų, susivienykime visi, parodykime valstybinį mąstymą ir nubalsuokime už tai. Ir nepermetinėkime dar naujam Seimui, kuriame gali būti dar daugiau radikalų, dar daugiau populistų šiuo klausimu. Mes žaidžiame, kurstome ugnį, kurią pakurstė Rusija.

– Ir ką jūs gavote? Kokį atsakymą?

– Kol kas tyla.

Savaitė. Žygimantas Pavilionis: sutartis su Lenkija buvo istorinis lūžis, atvėręs kelią į Vakarus
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.