Iš televizijos ekranų – į Seimo salę. Iš prezidento posto seriale – į šalies vadovo kėdę realybėje. O ir žinomi politikos veidai kartais nusprendžia save išbandyti šou versle. Ekspertai teigia, kad politikos ir pramogų pasauliai persipina visame pasaulyje, nes tai – geriausias būdas pritraukti dėmesį.
LRT.lt pristato išskirtinį projektą „Rinkimų rentgenas“. Jis vykdomas bendradarbiaujant su Baltijos šalių žurnalistinio meistriškumo centru („Baltic Centre for Media Excellence“) ir žiniasklaidos vystymo organizacija „Internews“. Projekto tikslas – didinti medijų raštingumą ir skatinti kritinį mąstymą.
Sekmadienį paaiškėjo, kad Ukrainos prezidentu išrinktas komikas Volodymyras Zelenskis. Tiesa, jis vengė pasirodyti debatuose, dalinti interviu, nepristatė rinkimų programos, juokais galima sakyti, kad vienintelė jo politinė patirtis – prezidento vaidmuo seriale „Tautos tarnas“. Tačiau būtent vaidmuo, anot ekspertų, ir buvo vienas svarbiausių ingredientų V. Zelenskio pergalės recepte.
Išsitrynė riba tarp fikcijos ir realybės
Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas Marius Laurinavičius serialą, kuriame vaidino V. Zelenskis, vertino kaip dalį politinių technologijų, kurios ir atvedė komiką į prezidento postą. Jis sakė manantis, kad V. Zelenskio pergalė yra politinių technologijų produktas. Svarbi jų dalis ir buvo serialas „Tautos tarnas“.
Paklaustas, ar galima teigti, kad rinkėjai sunkiai matė ribą tarp fikcijos ir realybės, todėl į prezidento postą rinko ne tikrąjį V. Zelenskį, o tokį, kokį jį įsivaizdavo esant dėl personažo seriale, M. Laurinavičius sakė: „Šimtu procentų taip sakyti negalima, nes žmonių yra įvairių. Bet jei žiūrėtume į bendrą tendenciją, manau, kad ji tokia ir buvo. Tokia ji buvo projektuota tų politinių technologų, kurie šį projektą sugalvojo.“
Ekspertas priminė, kad serialas, kuriame prezidento vaidmenį atliko V. Zelenskis, buvo labai populiarus. Kaip sakė M. Laurinavičius, trejus metus serialą žiūrintiems žmonėms buvo projektuojamas neva atsiradusio iš niekur, sąžiningo, kovojančio prieš sistemą, kartais kiek komiško, bet nuoširdaus prezidento įvaizdis.
„Kai staiga tas žmogus paskelbė norą kandidatuoti prezidento rinkimuose, akivaizdu, kad daugeliui žmonių tos ribos tarp fikcijos – filmo, kas buvo į galvą kalama trejus metus, – ir to realaus žmogaus, nebeliko. Dėl to jiems nebuvo svarbu, kad jis nedalyvavo debatuose, nepristatė savo programos. Toks ir buvo sumanymas tų politinių technologų, kad V. Zelenskiui nereikėtų prieš rinkimus atskleisti savo tikrojo politinio veido“, – komentavo Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas.
Be to, jis kalbėjo, kad V. Zelenskiui padėjo ir kita aplinkybė: tai, jog Ukrainos prezidentas Petro Porošenka nebuvo mėgstamas ir dalis rinkėjų manė, kad išrinkus prezidentu V. Zelenskį blogiau nebus.
Vilniaus politikos analizės instituto Medijų programos vadovas Donatas Puslys kalbėjo, kad žiūrint į V. Zelenskį kyla klausimas, ar žmonės balsuoja už realų kandidatą ir jo programą, ar už jo personažą – žmogų, įkūnijamą seriale. Paklaustas, ar V. Zelenskis būtų laimėjęs rinkimus, jei serialo nebūtų, D. Puslys atsakė neigiamai.
„Jis tapo žinomas dėl to vaidmens. Taip, jis turėjo kitų projektų, bet iš esmės serialo turinys yra nutaikytas į politiką, tam tikrų negerovių įvardijimą, sistemos kritiką, kartu parodant, kad herojus yra pozityvi galia, kuri liaudžiai viską pakeis į gera. Tai vaidmuo jį labai sustiprino, ir abejoju, ar jo žinomumas būtų toks didelis, jei ne tas vaidmuo“, – komentavo D. Puslys.
Be to, jis priminė, kad V. Zelenskis nebuvo vienintelis Ukrainos pramogų pasaulio atstovas, prakalbęs apie dalyvavimą prezidento rinkimuose. Kaip pasakojo D. Puslys, buvo kalbama, kad šalies vadovo posto gali siekti ir roko grupės „Okean Elzy“ vokalistas Sviatoslavas Vakarčiukas. Tiesa, jis vėliau pranešė, kad rinkimuose nedalyvaus: „Greičiausiai suprato, kad du pramogų pasaulio atstovai neturi galimybių pakovoti ir galbūt V. Zelenskio matomumas populiariosios kultūros prasme yra didesnis.“
Panašus atvejis – ir Lietuvoje?
Tačiau ne tik Ukrainoje, pasak M. Laurinavičiaus, serialas buvo susijęs su politika. Anot eksperto, tokį atvejį turėjome ir Lietuvoje – serialą „Naisių vasara“. Dėmesys šiam serialui kliuvo po 2016-ųjų Seimo rinkimų, kuomet pergalę išplėšė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) bei jos lyderis Ramūnas Karbauskis. Būtent „valstiečių“ vedlio panašumas į serialo pagrindinį personažą Pijų ir kai kurie epizodų vingiai patraukė pastabiųjų dėmesį.
Praėjusių metų vasarą dalį serialo ištyrusi Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) nusprendė, kad atskiri serialo epizodai gali būti laikomi politine reklama. Visgi teigta, kad Seimo rinkimams serialas įtakos neturėjo, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad LVŽS šiurkščiai pažeidė įstatymus.
Tačiau šių metų balandžio viduryje teismas panaikino VRK sprendimą dėl „Naisių vasaros“ teigdamas, kad tyrimas vyko nepagrįstai ilgai, tyrimo metu viešojoje erdvėje jį plačiai aptarinėjo žiniasklaida ir visuomenė, o „tai galėjo VRK trukdyti objektyviai ir nešališkai įvertinti reikšmingas aplinkybes“.
M. Laurinavičius kalbėjo, kad „Naisių vasaros“ ir „Tautos tarno“ režisieriai turbūt buvo tos pačios politechnologinės mokyklos: „Akivaizdu. Ukrainoje ne personažas, o aktorius perkeltas į realybę. Lietuvos atveju į realybę perkeltas personažas. <...> Ukrainoje buvo projektuojamas prezidento įvaizdis, lygiai taip pat Lietuvoje buvo projektuojamas R. Karbauskio įvaizdis per šį serialą. Jis nebuvo toks populiarus kaip V. Zelenskio serialas Ukrainoje, be to, Lietuvoje kiek kitokia aplinka, bet manau, kad bent daliai žmonių tas neurolingvistinis programavimas paliko ženklų įspūdį.“
Politikui svarbiausia, kad jį atpažintų
Vilniaus universiteto (VU) doc. dr. Andrius Šuminas portalui LRT.lt kalbėjo, kad pramogų ir politikos susipynimo atvejų galima pastebėti visame pasaulyje. Anot jo, politika ir politikai vis labiau perima pramogų verslo žaidimo taisykles ir stengiasi bet kokiomis priemonėmis būti dėmesio centre – atkreipti žiniasklaidos, visuomenės dėmesį.
„Vienareikšmiškai galima sakyti, kad pramogų politikos pasaulyje tikrai matome“, – sakė A. Šuminas.
Paklaustas, ar per pramogas galima paveikti žmogaus politines pažiūras, docentas sakė manantis, kad tai įmanoma. Jis teigė, kad pramogos sukuria žinomumą, atpažįstamumą ir tai, pasak jo, puikiai iliustruoja jau minėti Ukrainos prezidento rinkimai.
„Politikui pirmiausia reikia, kad jį atpažintų, žinotų. Pramogų žanras tam puikiai tinka ir gali būti įrankiu didinti savo žinomumą visuomenės akyse“, – kalbėjo pašnekovas.
Politikų, dalyvaujančių pramoginėse laidose, per pastaruosius metus netrūko. Kai kurie jų pasirodė šokių projektuose, buvo ir talentus rodžiusių dainų konkursuose. A. Šuminas priminė ir kasmet vykstančius „Auksinių svogūnų“ apdovanojimus, kurie sulaukdavo ir tebesulaukia gana nemažai dėmesio: „Politikai ten labai noriai dalyvaudavo, šokdavo, dainuodavo, persirengdavo ir ko tik nedarydavo.“
D. Puslys kalbėjo, kad, kai dominuoja pramogų kultūra, daug politikų bando išnaudoti visus galimus kanalus pasiekti tam tikrą auditoriją. Tačiau, anot jo, piliečių segmentai yra labai skirtingi: „Tam tikra dalis domisi programomis, konkrečiais partijų ir politikų darbais ankstesnėse kadencijose ir įdėmiai svarsto racionalų pasirinkimą.
O kiti labiau veikiami emocijų, balsuoja už tam tikrą įvaizdį, kažkokį herojų, kuris paprastas, arti liaudies, turi tuos pačius pomėgius. Manau, kad tai labai svarbus elementas, juolab turint omenyje dabartinę šou kultūrą.“
Politikų dalyvavimas projektuose gali būti dvejopas – geras ir blogas. Pasak D. Puslio, jei politikas dalyvauja kokiame nors projekte ir tai yra kaip priemonė atkreipti dėmesį, tikintis, kad tai paskatins klausytis jo idėjų, pritraukti daugiau žmonių į susitikimus – nieko blogo. Tačiau, kaip teigė pašnekovas, problema atsiranda tuomet, kai šou tampa vieninteliu savitiksliu dalyku ir žmogus galvoja, kad balsuoja už paprastą besilinksminantį žmogų.
„O už to šou elemento neslypi nieko gilesnio kaip tik esamos sistemos kritika. Ne paslaptis, kad V. Zelenskis laimėjo, nes surenka balsus visų, nusivylusių sistema. Pas mus kai ateina nauja banga, iš to pramogų pasaulio įšoka staiga į politiką, yra iš esmės tas pats – bandoma kurti ne pozityvią kaitos programą ar rodyti politinę patirtį, kurios dažnai nėra, o generuoti nusivylimą ir bandyti įrodyti savo kitoniškumą. Politinis kapitalas kuriamas per supriešinimą, pasinaudojant menku socialiniu bei instituciniu pasitikėjimu“, – komentavo D. Puslys.
Iš pramogų pasaulio – į Seimo salę
Lietuvoje taip pat būta atvejų, kai pramogų pasaulio atstovai pasuka į politiką. 2008-ųjų Seimo rinkimuose itin gerai pasirodė Tautos prisikėlimo partija, vadovaujama pramogų pasaulio vilko Arūno Valinsko. Partija gavo 16 mandatų, dirbo valdančiojoje koalicijoje ir laikinai net turėjo savo Seimo pirmininką. Į parlamentą buvo išrinkti tokie žinomi pramogų pasaulio veidai, kaip Asta Baukutė, Inga Valinskienė, Linas Karalius, Ligitas Kernagis, Antanas Nedzinskas, Donalda Meiželytė.
„Šou pasaulio atstovai prieš pat rinkimus sukūrė partiją, kuri buvo vertinama ir kaip juokas, ir kaip ne juokas, bet ji puikiai pasirodė rinkimuose – turėjo savo frakciją parlamente ir, nors trumpai, bet turėjo Seimo pirmininko postą“, – kalbėjo A. Šuminas.
Paklaustas, ar tokia istorija galėtų pasikartoti, jis teigė, kad pasakyti sunku, nes reikia tam tikrų aplinkybių ir tinkamos nišos: „Tautos prisikėlimo partija puikiai pasinaudojo tuo metu susiklosčiusiomis aplinkybėmis ir užėmė tuščią nišą – protesto balsų, viskuo nepatenkintų rinkėjų, juokaujančių rinkėjų, jaunų žmonių balsų.
Kad pasikartotų tokia situacija, reikia ne tik šou verslo atstovų susibūrimo į tam tikrą partiją, bet ir palankių aplinkybių.“
A. Šuminas priminė, kad į politiką bandė pasukti ir kiti žinomi veidai. 2002 metais prezidento rinkimuose dalyvavo televizijos laidos „Dviračio šou“ vedėjas, mokslų daktaras Vytautas Šerėnas. O štai 1993-ųjų rinkimuose siekti prezidentu siekė aktorius Remigijus Vilkaitis. Jis 2008-aisiais Tautos prisikėlimo partijos teikimu tapo kultūros ministru.
„Žiūrint į Tautos prisikėlimo partiją, ko gero, galėtume rasti labai skirtingų žmonių motyvų, kodėl jie ėjo į tą partiją ir ko siekė parlamento rinkimuose. Vieni galbūt norėjo turėti tam tikrą garantuotą vietą ketveriems metams, kiti gal manė, kad darys politiko karjerą, treti gal norėjo spręsti problemas, iš tikro atstovauti rinkėjams“, – svarstė doc. dr. A. Šuminas.
D. Puslys kalbėjo, kad, jei partija į politinę areną ateina tik sakydama, jog sistema yra bloga, o nauja politinė jėga bus kitokia, bet nepristatoma konkreti vizija, renkami nusivylusių, piktų žmonių balsai. Tuomet, anot jo, į rinkimus žmonės eina ne tam, kad išrinktų naują partiją, o tam, kad nubaustų jau esančius valdžioje.
„Tada ateina kažkas naujo, trumpalaikė nauja viltis, o tie, kurie buvo nubausti dėl nepatenkintų lūkesčių, yra „nubausti“. Ateina nauji, bet jiems trūksta žinojimo, trūksta patirties, nes politika yra ne tik kažkokios deklaracijos, bet ir praktinio veikimo menas: koalicijų sudarymo, komunikavimo, kompromisų siekimo, daugumos subūrimo balsuoti, kad būtų priimti tam tikri sprendimai.
Ir įšoka, sakykime, kad ir iš pramogų pasaulio žmonės, kurie neturi patirties, neturi supratimo, kaip politika veikia, o gal be to, kad generavo nusivylusiųjų balsus, neturi programos, kaip įvykdyti realius pokyčius. Gal apskritai nemąsto ilgalaikėje perspektyvoje, nes trumpalaikė viltis tebuvo užimti Seimo nario postą. Natūralu, kad po kurio laiko žmonės, kurie buvo nusivylę viena sistema, nusivilia nauja ir išeina užburtas ratas“, – kodėl pramogų pasaulio atstovams ne visada sekasi politikoje, komentavo D. Puslys.
