„Matau klaidų, neefektyvumo apraiškų“, – portalui LRT.lt sako Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininkas Gintautas Paluckas, interviu metu įvardijęs ir didžiausią savo politinę klaidą. Jis balandžio 24–27 dienomis partijos pirmininko rinkimuose surems ietis su senu politikos vilku Algirdu Sysu.
Pats G. Paluckas, kalbėdamas su LRT.lt, sakė, kad A. Sysą laiko ne konkurentu, o priešingai – bendražygiu. Nuo 2017-ųjų socialdemokratams vadovaujantis buvęs Vilniaus vicemeras pripažino, kad sėdėti ant dviejų kėdžių buvo klaida, sostinės vicemero posto reikėjo atsisakyti dar iki savivaldos rinkimų, kuriuose jis, o kartu ir partija, patyrė skaudų pralaimėjimą.
– Kaip manote, kuo jūs pranašesnis už A. Sysą?
– Aš nežinau, ar mes turėtume kalbėti apie pranašumus. Mes esame, iš principo, tos pačios strateginės vizijos. Pokyčių, atsinaujinimo programą Algirdas taip pat palaikė ir palaiko. Tai labiau asmeninio profilio vertinimas – vienas aštresnis, jaunesnis, o kitas turintis daugiau patirties, galbūt kiek nuosaikesnis ar pan. Kai strateginis požiūris į partijos raidos reikalus yra panašus, daugiau lemti gali simpatijos ar antipatijos, geresnis vieno ar kito pažinimas, asmeninis ryšys, o ne dideli politiniai dalykai. Mes esame bendražygiai, o ne konkurentai ar oponentai.
– Savivaldos rinkimai jums nebuvo sėkmingi. Jūs pats kandidatavote į Vilniaus mero postą, bet likote visai be pareigų, nors anksčiau buvote vicemeras. Partija neturi savo atstovų Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos savivaldybėse, Šiauliuose ir Panevėžyje turite po du atstovus. Kaip tai atsilieps jums asmeniškai, kovoje dėl partijos pirmininko posto?
– Man seniai reikėjo likti be pareigų. Tą reikėjo padaryti prieš dvejus metus, pradėjus eiti pirmininko pareigas. Socialdemokratų partija, kaip organizacija, yra milžiniška – mes esame didžiausia partija Lietuvoje, turime savo skyrius visuose rajonuose, aktyviai dalyvaujame politiniame gyvenime. Tą buvimą ant dviejų kėdžių lėmė ir mano paties noras daugiau padėti Vilniaus skyriui. Vilniuje socialdemokratams pastarąjį dešimtmetį sekėsi vis prasčiau. Mano pastangos buvo nukreiptos pirmiausia į mėginimą išlaikyti frakciją.
Bet reikia pripažinti, kad tiek inercijos, tiek mūsų ir mano pastangų neužteko ir šiandien mums nėra atstovaujama. Kalbant apie rezultatus, jie, viena vertus, yra suprantami, kita vertus – taip, tai yra didelis pralaimėjimas. Aš, aišku, galėjau išvengti personalinio pralaimėjimo tiesiog nedalyvaudamas rinkimuose. Anokia čia paslaptis, kad man absoliučiai visi patarė nedalyvauti rinkimuose, nes akivaizdu, kad mero rinkimams Vilniaus mieste reikia milžiniškų finansinių resursų, o mes savo finansus paskirstėme išmintingai, siekdami rezultato visoje Lietuvoje. O antras dalykas – šie rinkimai buvo Remigijaus Šimašiaus ir Artūro Zuoko revanšas. Net tie, kurie palaikė mus, sakė: „Balsavome už šitą, kad nelaimėtų kitas.“
Nepaisydamas to, priėmiau sprendimą ir personalinio pralaimėjimo nuostolius, siekdamas, kad socdemai išliktų Vilniaus mieste. Deja, mums nepavyko. Man asmeniškai ir skyriui nepavyko, dabar iš to reikia padaryti išvadas, kad po vieną mes ne kažką nuveiksime. Turime pertvarkyti skyrius, veiklos modelius, žinučių formavimą ir sklaidą.
– Bet kaip manote, ar partijos pirmininko rinkimuose kolegos tai įvertins?
– Taip. Kai kurie tai vertina kaip savivaldos rinkimus, ir iš to didelių išvadų nacionaliniu mastu mes negalime daryti, nes to nacionalinio asmeninio išbandymo dar nebuvo. Yra žmonių, abejojančių, ar, nepavykus asmeniniams rinkimams Vilniaus mieste, užteks potencialo nacionaliniuose rinkimuose, pirmiausia – Seimo. Bet aš savo gebėjimais ir galimybėmis neabejoju. Turiu skeptikams atsakymą – ateikite ir pamėginkite Vilniaus mieste. Tada galėsime lyginti ir šnekėti, nes nė vienas partijos lyderis nėra ėmęsis tokios rizikos.
– Po rinkimų buvo pasakymų, ir iš jūsų buvusių partijos kolegų, kad jums reikėtų atsistatydinti iš pirmininko pareigų. Kaip tai vertinate?
– Manau, kad visą savo elgesio logiką paaiškinau. Aišku, man būtų buvę daug saugiau nedalyvauti rinkimuose ir palikti Vilniaus skyrių ir sąrašą plaukti pačius. Bet tai būtų neatsakingas elgesys užmirštant bendrą mūsų visų indėlį. Tokiu atveju save būčiau vertinęs kaip vengiantį atsakomybės, negalintį būti lyderiu. Dabar galima mane kaltinti, kad buvau beatodairiškai drąsus, veržiausi ir vėliausi į tas kovas, kurių buvo neįmanoma laimėti. Bet geriau tegul mane kaltina šituo nei atsakomybės vengimu. Aš žinojau, kad pralaimėsiu mero rinkimus, bet tikėjausi, kad mums pavyks peržengti 4 proc. ribą ir turėsime frakciją. Tai yra skaudesnis pralaimėjimas negu mano asmeninis.
– Kuo jūs užsiimate šiuo metu, kai nebesate Vilniaus vicemeras?
– Nepamenu, kada dirbau nuo 8 iki 17 val. Atsibudus jau plūsta žinutės, partija didelė, visi turi teisę susisiekti su pirmininku. Veiklos nė kiek nesumažėjo. Dabar dalyvaujame rinkimų kampanijose – prezidento ir Europos Parlamento. Ruošiamės ir tūkstančio miestelių turui – mėginsime iki Seimo rinkimų aplankyti kiekvieną Lietuvos miestelį, didesnį nei 300–500 gyventojų.
Savo ruožtu nesitraukiu nuo socialinių reikalų, dabar esu užpildęs vienos nevyriausybinės organizacijos savanorio anketą ir noriu asmeniniu pavyzdžiu parodyti, kad kiekvienas galime padaryti indėlį į svarbių socialinių klausimų sprendimą ir nebūtinai tam reikia priimti įstatymus.
– Partijos pirmininko rinkimai vyksta tokiu tarprinkiminiu laikotarpiu – pasibaigus savivaldos rinkimams ir prieš renkant prezidentą bei Europos Parlamentą. Kodėl toks laikas? Kodėl nepalaukus, kol praeis visi rinkimai?
Toks mūsų statutas. Pirmininko įgaliojimai nutrūksta, berods, gegužės 6-ąją. Iki to laiko mums reikia išsirinkti pirmininką. Aš siūlysiu statuto pataisas, kad kadencija truktų ketverius metus, tai yra, vieną parlamentinį laikotarpį. Ir rinkimus mes turėtume organizuoti ne gegužės mėnesį, o praėjus trims mėnesiams po Seimo rinkimų.
– Kalbant apie jus ir A. Sysą, buvo pasvarstymų, jog jis yra toks simbolinis kandidatas, kad partija neturėtų rinktis „vieną iš vieno“.
– Algirdas tikrai nėra joks simbolinis kandidatas. Jis patyręs politikas, neabejotinų socialdemokratinių vertybių, ir man liežuvis neapsiverstų jį pavadinti simboliniu ar nominaliu kandidatu, esančiu tik tam, kad pabūtų.
– Pažvelgus į tuos dvejus metus, kai buvote išrinktas partijos pirmininku, kokių klaidų matote?
– Matau klaidų, tam tikrų neefektyvumo apraiškų. Kaip ir sakiau, man reikėjo nesėdėti ant dviejų kėdžių. Galbūt kurį laiką Vilniaus skyrius būtų nukentėjęs, būtų šokas, kur rasti žmogų, galintį dalyvauti rinkimuose. Bet tai būtų išspręsta.
O aš, savo ruožtu, būčiau gerokai greičiau diegęs reikalingus pokyčius ne tik centre, bet ir skyriuose. Sklaida galėjo būti greitesnė. Mes ir dabar turime skyrių, kur atsinaujinimas nėra įvykęs, kur tvyro sena organizacinė kultūra. Galėjau priimti sprendimą iš karto būti tik partijos pirmininku ir turėti šiek tiek daugiau galimybių ką nors padaryti.
– O kas bus, jei pralaimėsite?
– Jėzau, nieko nebus (juokiasi). Nieko nebus, absoliučiai. Kiekvieno politiko kasdienybė yra matuotis ir svertis – ar tai būna rinkėjų akyse, ar partijos narių, kurie taip pat yra rinkėjai. Kartais būna laimėjimų, kartais būna pralaimėjimų. Aš esu socialdemokratas ne iš išskaičiavimo, o iš pašaukimo. Būčiau socialdemokratas ir toliau. Jokių dramų dėl to nebūtų.
– Praėjusiuose pirmininko rinkimuose pareiškusių norą dalyvauti buvo daugiau. Tačiau dabar jūs esate dviese. Kaip manote, kodėl taip?
– Tai šiek tiek parodo, ar yra kokių klausimų dėl lyderystės. Jei jų yra, tai ir kandidatų yra daug, nes tada kiekvienas mato vienokią ar kitokią organizacijos kryptį. Bet kai kalbuosi skyriuose, dauguma sako, kad kryptis yra gera, drąsūs veiksmai davė rezultatą. Tai parodo, kad lyderystės problemų pas mus nėra.
– Jeigu jus perrinks, kas lauks partijos?
– Mums reikia išeiti iš kabinetų, aukštų pozicijų ir atkurti ryšį su žmonėmis. Pirmas etapas įveiktas – savivaldos rinkimai. Tikrai manau, kad mes ne prasčiau pasirodysime ir EP rinkimuose. Jei norime atgauti nacionalines pozicijas Seime, reikia su žmonėmis intensyviau ir artimiau bendrauti. Vien žiniasklaidos priemonės ar socialiniai tinklai tiesioginio kontakto neatstoja. Atgauti pasitikėjimą galima tik šnekantis, pripažįstant klaidas, aiškiai išdėstant, ką siūlai ir kaip to pasieksi.
– Ar matote perspektyvą ateityje susigrąžinti pabėgusius partijos narius ar susijungti su Lietuvos socialdemokratų darbo partija?
– Jokių susijungimų nebus. Nežinau, ką tuo klausimu mano A. Sysas, bet aš labai aktyviai, jei tokių iniciatyvų kiltų, joms oponuočiau. Pirmiausia, mes tikrai labai skiriamės savo organizacine kultūra. Antra, mes nuosekliai laikomės programinių nuostatų ir vizijos, kurią pasitvirtinome. Tai esminis mūsų persitvarkymo rezultatas.
Tačiau tarp išėjusių bičiulių niekas nepasikeitė. Toliau manoma, kad sąžiningą bendravimą su žmonėmis galima pakeisti postais ir jų įtaka. Nemanau, kad organizacijos yra lygiavertės, ir mes tikrai neskilome. Nėra ko dramblio siūti prie sagos. Mūsų taisyklės leidžia išėjusiems asmenims grįžti, bet reikia pripažinti klaidas, nes, jei grįžta, reiškia, kad išėjimas buvo klaidingas sprendimas. Reikia sąžiningai apie tai kalbėti.
Interviu su kitu kandidatu užimti LSDP pirmininko postą Algirdu Sysu LRT.lt portale skaitykite penktadienį.
