Lietuvoje

2019.04.21 11:37

„Istorijos detektyvai: kodėl Giedriui Drukteiniui gaila Vytauto Didžiojo

Virginijus Savukynas, LRT televizijos laida „Istorijos detektyvai“, LRT.lt2019.04.21 11:37

Jei laiko mašina žinomą laidų vedėją Giedrių Drukteinį nugabentų į Vytauto Didžiojo laikus, jis jam patartų pamiršti užkariavimus ir susirūpinti raštu. Tokie netradiciniai atsakymai į netradicinius Virginijaus Savukyno klausimus skambėjo laidoje „Istorijos detektyvai“.

– Su kuriuo istoriniu Lietuvos veikėju jūs norėtumėte susimainyti vietomis?

– Atsakysiu su trumpa įžanga. Pagal mūsų tradicinę sampratą „istorinis“ reiškia būtinai kariavęs, nuėjęs iš taško A į tašką B, kažką sukūręs, pateikęs kažkokį manifestą ir taip patekęs į istoriją. Bet tai viena iš didžiausių istorijos neteisybių, nes esam įpratę atsiminti generolus, maršalus, imperatorius, paaukojusius šimtus tūkstančių ar net milijonų istorijoje neišlikusių žmonių, kurie ir atlaiko istorijos iššūkių naštą. Taigi istorinius veikėjus matau kaip paprastus žmones, o ne tuos, apsikarsčiusius akselbantais, puošniomis kepurėmis, karūnomis, kurių vardais pavadintos gatvės, skverai ir miestai.

Dėl to į jūsų klausimą atsakyčiau taip – nė su vienu, nes visų Lietuvos istorinių veikėjų gyvenimai buvo sunkūs, daugeliu atveju jie buvo pasmerkiami ateities kartų keičiantis politinėms konjunktūroms.

– Kaip suprantu, istorinės naštos nešt nenorite, pragmatiškai žiūrite.

– Noriu nešti tą istorijos naštą augindamas vaikus, mokėdamas mokesčius, gražindamas aplinką – tai yra istorija.

– O kuriame amžiuje norėtumėt būt gimęs? Atsakymas, kad šiais laikais, netinka.

 – Man atrodo, auksinis Lietuvos amžius buvo nuo 1904 m., kai mes atgavome raštą, iki 1914 m., kada prasidėjo I pasaulinis karas. Visame pasaulyje XX a. pradžia tarsi nušviesta saulės – atrodo, žmonės buvo patys geriausi, kūryba irgi buvo produktyviausia. Net nuotraukose žmonės atrodo gražiausi, kiekviena diena atnešdavo kažkokį išradimą, vaistą, gentis Ramiojo vandenyno atoluose. Tais laikais pabusti ir atsiversti laikraštį suteikdavo begalę malonumo. Atsakymas toks – gyventi nuo 1904 iki 1914 m.

– O kurio Lietuvos istorinio veikėjo jums labiausiai gaila?

– Gaila jų visų, nes jų poelgius esame pratę vertinti iš šių laikų perspektyvos. Čia slypi istorijos mokslo nedėkingumas – aš būčiau daręs taip ir anaip, kiekvienas mūsų turi tokią nuomonę. Dėl to gaila, kad nuo objektyvių aplinkybių priklausantis gyvenimas griaudavo visas jų viltis.

– Gaila ir mūsų herojaus Vytauto Didžiojo?

– Gaila ir jo. Vien jo nacionalinė tapatybė yra ginčo objektas tarp mūsų ir baltarusių, pridėkite dar lenkų aspektą – jeigu ne jie, tai ir Vytauto nebūtų. Rusai oficialiai pradėjo skelbti, kad Žalgirio mūšį būtent jie laimėjo. Vytautą vadina kraugeriu, nes po Žalgirio mūšio įsakė nukirsdinti keliems komtūrams galvas, kad plėsdamas LDK nepasirūpino rašto įvedimu, kitais kultūrologiniais veiksmais.

Lengva jį traukti per dantį praėjus 600 m. Turėjo savo motyvaciją tų laikų politikai ir žmonės. Tai pastato paminklą, tai nugriauna kokia nors valdžia. Ar malonu būti tokiu istoriniu personažu? Tai visų Lietuvos politinių veikėjų bloga lemtis.

– O kuris Lietuvos istorijos epizodas jums yra gėdingiausias?

– Tai XVIII a., neturintis precedento mūsų bendros valstybės su Lenkija padalijimas. Trys kaimynai ją pasidalija. Kodėl? Nes šalies gyventojas pasiruošęs atsiduoti bet kokiam užsienio atėjūnui, agresoriui, kad išsaugotų savo menką interesą.

– Norėjo gerai gyventi?

– Taip, ATR subyrėjimas – ne vien Lietuvos, bet ir Lenkijos gėdingiausias istorijos puslapis. Jame nėra pasisemti nieko įkvepiančio. Mūsų himno antra eilutė primena, kad mes iš praeities turim kažko semtis. Tai veda prie sunkios psichologinės dilemos – iš kurio praeities etapo? Tikrai ne iš XVIII a. Iš smetoninės Lietuvos – irgi nei šis, nei tas. Iš Vytauto laikų Lietuvos?

– Kodėl ne?

– Lietuva, kaip mes ją suprantame, tais laikais atrodė visiškai kitaip. Lietuviško rašto nebuvo. Iš ko tos praeities semtis – iš svetimtaučių istorikų pasakojimų? Jeigu staiga parašo, kad lietuviai Žalgirio mūšyje atrodė kaip nusmurgėliai? Ar aš irgi noriu būti tuo barzdotu nerišliai kalbančiu lietuviu, kurio leksikoną sudarė apie 200 žodžių, vilkinčiu bulvių maišu, nes toks laimėjo Žalgirio mūšį? Nežinau.

– O kurį mūsų valstybės valdovo, kunigaikščio ar prezidento sprendimą jūs norėtumėte pakeisti?

– Irgi sunkus klausimas, vertas milijono. Vėl jis patenka į šių laikų perspektyvos valdymo matricą. Viena, ko nenorėčiau pakeisti, kuo spekuliuojama, tai 1940 m. sprendimo nesipriešinti. Priešinimasis gal būtų turėjęs teigiamų pasekmių, bet teisingai padarėme. Nepatiko sprendimas be ypatingų pastangų atiduoti Klaipėdos kraštą vokiečiams. Oficiali Lietuvos užsienio politika turėjo slaptą aspiraciją išplėsti Klaipėdos kraštą ir dar susigrąžinti Mažosios Lietuvos žemes, esančias už Nemuno. Ta idėja labai stebindavo užsienio šalių diplomatus – kažkokia nieko nei ekonomiškai, nei politiškai nereiškianti valstybėlė, konfliktuojanti su dviem savo kaimynais, dar turi siekį atsiimti žemes ir visa kita.

– Bet juk viziją turėti yra svarbu, ar ne?

– Mongolijoje, kaip ir Lietuvoje, 3 mln. gyventojų, pusė gyvena stepėse, ir neaišku, kaip juos mobilizuoti karinio konflikto atveju. Bet ji sako, kad reikia iš rusų atsiimti Buriatiją, iš Kinijos – Vidinę Mongoliją ir piešia žemėlapius, kuriuose Mongolija vos ne trigubai didesnė. Jie kaip smetoninių laikų diplomatai – valstybės likimas kabo ant plauko, o jiems reikia ir Tolminkiemio, ir Gumbinės, ir Priegliaus. Pasidavimas vokiečiams atiduodant jiems Klaipėdos kraštą – labai gėdingas sprendimas.

– Jeigu būtų tokia galimybė, kam jūs imtumėtės patarinėti –Vytautui Didžiajam per Žalgirio mūšį ar A. Smetonai per paskutinį vyriausybės posėdį?

– Iš šiandieninės perspektyvos patarinėčiau A. Smetonai, nors paskutinį vyriausybės posėdį galima pavadinti šaukštais po pietų. Sovietai mus de facto jau buvo okupavę. Aišku, Vilniaus krašto grąžinimas įneša sumaišties į mūsų istorinę savimonę – tarsi užėmė ir Vilnių grąžino, kurio patys niekaip nebūtume atgavę. Jeigu su vokiečiais būtume užpuolę Lenkiją 1939 m. rudenį, jiems pralaimėjus, anuliavus visus užkariavimus, Vilniaus kraštas būtų atimtas. Prarastas Klaipėdos kraštas – smūgis mūsų tuometinei savimonei, nacionaliniam ego. Ką jam bepatarsi – išvesti dragūnus, garbingai žūti, kad ateities kartos prisimintų kokį generolą Raštikį, bet tikrai neatsimintų dragūnų. Patarinėti Vytautui?

– Būtų neblogai, ar ne?

– Jeigu laiko mašina nugabentų į tą pusę, aš Vytautui patarčiau – elkis kaip riteris. Vytautui neteko tapti riteriu, jis visą gyvenimą kovojo su jais. O antras dalykas – užmiršk savo nukariavimus, galvok apie raštą. Kurk lietuvių literatūrą, kurk rašmenis! Jogaila ir Smolensko pulkai tegu tvarkosi su vokiečiais.

– Manau, kad jūsų kaip patarėjo karjera būtų trumpa.

– Be abejo, jeigu Vytautą de jure laikytume karaliumi, tai jie nemėgo savo patarėjų. Šiais laikais, kai esam tolerantiški, valstybės prezidentas samdo protingesnius už save, kad jam patartų. Anais laikais vienintelis luošas juokdarys turėdavo teisę į akis pasakyti tiesą. Patarėjai neturėjo didelės įtakos sprendimams.

– Mūsų pokalbį pabaigsime moterimis. Kuri labiausiai imponuoja Lietuvos istorijoje?

– Jai stovi paminklas, ir dažnas iš mūsų tą paminklą matome. Tai yra „Pirčiupių motina“. Absoliuti dauguma Lietuvos istorijoje vyrai – visi kovotojai, politikai, kalbininkai, literatai. Yra kelios moteriškės, rašiusios su klaidom, bet vis tiek viską nušluoja vyriška banga. Karti dalia tekdavo visoms Lietuvos moterims. Motinos, seserys, žmonos, dukros turėdavo laukti vyrų, grįžtančių ar iš karo, tremties, kalėjimo, ar su trofėjais. Mūsų istorija kaip mokslas šito niekada nebus pajėgus įvertinti – būtent jausmų, kuriuos turėjo išgyventi Lietuvos moterys. Pirčiupių paminklą matau kaip paminklą visoms Lietuvos moterims, laukti negrįžtančių vyrų iš jų didvyriškų žygių kovojant už kažkieno politines idėjas ar aspiracijas.

Naujausi