Lietuvoje

2019.04.19 12:04

Savo komandą slepiantis Mazuronis sukritikavo konkurentus: jei negali paeiti, reikia pasiimti ramentus

Lukrecijus Tubys, ELTA2019.04.19 12:04

Valentinas Mazuronis po 10 metų pertraukos vėl mėgina siekti šalies vadovo posto. Tuomet – kaip partijos „Tvarka ir teisingumas“ kandidatas, šiandien - kaip nepartinis, turintis norą iš Europos Parlamento sugrįžti į vidaus politiką. Viena iš priežasčių, kodėl V. Mazuronis kandidatuoja, – esą jį „užkniso“ situacija Lietuvoje.

Jam įgriso premjero Sauliaus Skvernelio draudimai, yra nepatenkintas sveikatos apsaugos ir švietimo sektoriais, taip pat prezidentės Dalios Grybauskaitės elgesiu vidaus politikoje, jo teigimu, šiek tiek primenančiu diktatūrą. Pasak V. Mazuronio, prezidentė mėgo infiltruoti savus žmones į ministerijas, savo elgesiu prisidėjo prie partijų nuosmukio, esą išskyrus vieną – konservatorių, kurioje yra ir kandidatė į prezidentus Ingrida Šimonytė. Politikas taip pat kreivai žiūri į, pasak jo, stiprią bankų įtaką Lietuvoje, prie kurios, jo teigimu, prisidėjo kandidatas Gitanas Nausėda. 

Antra priežastis, kodėl V. Mazuronis siekia prezidento posto, - esama situacija užsienio politikoje. Pasak jo, įstoję į Europos Sąjungą atsipalaidavome, per daug nuolaidžiavome kitoms šalims, siekėme prisigerinti ir taip praleidome progą, anot politiko, sustiprinti savo valstybę. 

Interviu naujienų agentūrai ELTA V. Mazuronis papasakojo apie savo rinkimų programą, kodėl slepia komandos narių pavardes, kokie šiuo metu yra santykiai su iš prezidento posto pašalintu europarlamentaru Rolandu Paksu bei ar iš tikrųjų nori tapti prezidentu.

– Pradėkime nuo jūsų šūkio – užkniso. Kas? 

– Daug dalykų. Nesąmonės, kurios vyksta šiandien. Jeigu mes žiūrime, kur mes einame, tai tie draudimai, spaudimai, tos baimės įsivyravimas akivaizdžiai didėja ir šitas dalykas užknisa. Pažiūrėkime nuo pat pradžių - alkoholio draudimai, žurnalų plėšymai, dabar su tais vaistais. Tos visos nesąmonės iš tikrųjų žmones užknisa. Antras dalykas - mes labai daug kalbam apie socialinę nelygybę. Iš tikrųjų reikia pripažinti, kad šita Vyriausybė padarė žingsnius teisinga kryptimi, bet, nepaisant to, situacija yra labai bloga. Pažiūrėkime - mes labai daug kalbame apie emigravusius žmones, verslo sąlygas. Tas biurokratinis voratinklis, kurį aš, būdamas aplinkos ministras, bandžiau plėšyti ministerijos lygmeniu, tam tikra prasme, projektavimo darbai, detalieji planai, tai jis vėl užsitraukė ir smaugia visą valstybę. Ir tas smaugimas - iš visų pusių. Tai, mano supratimu, veda valstybę neteisinga kryptimi. 

– Jūsų žmona psichologė. Psichologijoje sakoma, kad žmogus mato pasaulį taip, koks yra vidinis jo pasaulis. Ar galima pritaikyti tai jūsų atveju?

– Mano viduje tikrai nėra jokių konfliktų. Mano programoje „užknisa“ nėra pagrindinis moto. Jis yra „Laisva, teisinga, klestinti Lietuva“. Kandidatuojantis žmogus į prezidento poziciją turi turėti ir dėstyti valstybinę viziją. Kuria linkme mes turėtume vystytis. Įžanginė dalis, kur pasakytas žodis „užknisa“, buvo panaudotas tam, kad apibūdintų ir atkreiptų dėmesį į situaciją, kuri, mano manymu, šiandien yra Lietuvoje. Čia nėra joks psichologinis atspindys.

– Jūsų galva, kurie kandidatai šiandien yra labiausiai prisidėję prie to, kas jus užknisa?

– Tikrai nepasakyčiau, nenorėčiau vardinti kas ten kiek prisidėję.

– Kodėl ne? Juk svarbu žinoti.

– Manau, kiekvienas prisidėjęs. Apie Gitaną kalbant - aiškiai prisidėjo prie situacijos, kuri yra bankinėje sistemoje. Bankai yra visus užknisę, nes daro su žmonėmis ką nori. Pirmiausia padarė sistemą, kad visų atlyginimai yra pervedami į bankus, beje, net nepaklausiant, kas nori, kas nenori. Šiandien pabandykit gauti kitaip. O jeigu jūsų pinigai patenka į bankus ir jūs norite juos pasiimti, turite antra kartą mokėti bankams. Tai Gitanas akivaizdžiai prisidėjęs prie banko sistemos įsitvirtinimo. 

Jeigu kalbame apie Ingridą, tai, neabejotinai, panašus variantas. Beje, abu bus dabartinės prezidentės Dalios Grybauskaitės esamos politikos valios tęsėjai ir vykdytojai. Jie yra tos grupės kandidatai, greta kurių stovi Vytautas Landsbergis ir tas vadinamasis politinis elitas. I. Šimonytė taip pat yra stipriai atsakinga už veiklą, kada ji buvo finansų ministrė, už skolinimąsi, pensijų sumažinimą, ko nedarė kitos valstybės. Jeigu kalbame apie Saulių Skvernelį, kai buvau ministras, mes labai normaliai bendravome generalinio komisaro lygmeniu, bet dabartinė situacija valstybėje, kada griežtinama, remiamasis prievartiniais dalykais yra neadekvati. Kas juos šiandien vykdo, jei ne Vyriausybė ir premjeras?

– Pristatydamas savo programą esate nemažai kalbėjęs apie kalbos išsaugojimą, taip pat Lietuvos tautinę valstybę, o ne globalią Lietuvą. Kas šiuos jums svarbius klausimus vysto priešinga kryptimi?

– Visa šiandieninė politika krypsta priešinga kryptimi. Dalia Grybauskaitė, politinis elitas... Matote, pragyvenome tokius etapus: pirmas etapas buvo geri ir teisingi žingsniai, kad tapome Europos Sąjungos ir NATO nariai. Bet kada tapome ES nariais, mes atsipalaidavome, pasidavėme iliuzijai, kad mums nieko daryti nereikia, kad visos ES narės miega ir sapnuoja, kaip čia geriau padėjus Lietuvai, kaip čia ją padarius stipresnę, geresnę. Ir mes tiesiog kaip stručiai įkišome galvą į smėlį su uodega pajausdami, į kurią pusę pučia vėjas. O tuo metu vėjas pūtė į vieną pusę tiek iš ES, tiek iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Ir mes labai tvarkingai plūduriavome, visai negalvodami, kad taip amžinai nebus. Ir visus dešimtmečius, kuriuos turėjome išnaudoti kaip savo valstybės sustiprinimą - tiek pajamų, tiek sąjungininkų, tiek pagrindiniu valstybės suvokimo atžvilgiu, - to nepadarėme. Galvojome, kad viskas bus gerai. Ir dabar, kai prasidėjo tektoniniai padrebinimai, staiga atsibundame: „O Jėzus Marija“. Tiek galėjome padaryti, o nepadarėme. 

Pasakysiu konkrečiai - kiekviena valstybė turi remtis ir statyti savo ateitį ant savo valstybės istorinių pamatų. Aš manau, kad mes šiandien neturime aiškaus požiūrio į mūsų istorijos faktus - Antano Smetonos, miško brolių. Dėl to turime „vanagaites“, sudaužytą generolo Vėtros lentą. Tai požymiai, kad mes to neturime. 

– Tai kaip reikėtų traktuoti istoriją?

– Istoriniai laikotarpiai buvo sudėtingi. Labai lengva šiandien mūsų kambarėlyje sėdint vertinti, kaip ten reikėjo elgtis A. Smetonai - bėgti per tą upelį, ar nebėgti. „Vat“ reikėjo pačiam tuo metu pažiūrėti, kai ministrai išduoda ir panašiai. Manyčiau, mes turėtume gerbti žmones, juos atitinkamai vertinti ir laikyti mūsų valstybės didžiavyriais, nebent buvo daromi nusikaltimai - čia kitas klausimas. Kalbu apie generolą Vėtrą, miško brolius. Tie žmonės turėtų būti vertinami kaip siekę stiprinti Lietuvos valstybę. Mes gyvename labai sudėtingame pasaulyje ir mus norima išmušti iš visų pusių. Ypač šiandien - pažiūrėkite Rusijos propagandą, po Ukrainos - Baltijos valstybės. Yra fašistai, istorijos iškraipytojai. Stengiasi tą primesti. Manau, negalime to leisti. Turime patys kurti ir stiprinti savo valstybę, valstybės istorinį vertinimą, nes niekas už mus to nepadarys.

– Pakalbėkime apie užsienio politiką. Kaip elgtumėtės būdamas prezidentu?

– Mano nuomone, turėtume vadovautis ir visus sprendimus priiminėti praleisdami pro tokį sietą: užsienio politika turi užtikrinti savo valstybės maksimalų saugumą, jos nepriklausomybės gynimą ir ją turime naudoti, kad gerėtų mūsų valstybės pragyvenimo lygis. Paimkime pavyzdį - mūsų pozicija dėl Jeruzalės. Atsakykime sau į klausimą, kuris pasirinkimas teisingesnis mūsų valstybės saugumui - Izraelis ir JAV ar Palestina. Neabejotinai - JAV. Jeigu kalbame apie žmonių pragyvenimo lygį ir užsienio investicijas? Izraelis. O mes padarėme klaidą. Mes netgi nesugebėjome atsistoti neutraliai, mes stojome į tą pusę, kur prezidentei reikėjo parodyti draugiškus santykius su Angela Merkel (Vokietijos kanclere. - ELTA). 

– Kaip suprantu, į užsienio politiką žiūrite gana pragmatiškai.

– Atsakyti noriu klausimu - o kas kitas rūpinsis tais klausimais, kuriuos išvardinau, jeigu ne mes patys? Visi kalba gražių dalykų. Vokietija - „Nord Stream 2“. Sprendžia savo klausimus, nepaisant to, kad jie duria peilį į nugarą Ukrainai, kad Lietuvai tai nenaudinga, jie tą daro ir toliau sako: „Draugaukim“. Jie rūpinasi savimi ir savo valstybe, mes taip pat turim tą patį daryti. Esame per maži, kad tą geopolitinį akmenį pastumtume į vieną ar kitą pusę. Bet mes galime būti valstybė, kuri prieš riedant tam akmeniui pakasa groviuką ir nuridena jį į tą pusę, kuri bus naudingesnė Lietuvai. 

– Ką būdamas prezidentu darytumėte kitaip nei Dalia Grybauskaitė?

– Pirmas dalykas - turi keistis mūsų užsienio politikos krypčių formavimas ir derinimas viduje. Nežinau, kas šiandien priima esminius sprendimus užsienio politikos klausimais. Tik žinau, kad tai ne Seimas, tai ne Vyriausybė. Vadinasi, susirenka nedidelė grupelė politikų, kuriai vadovauja, matyt..., o gal ir nesirenka, nežinau, bet prezidentė Dalia Grybauskaitė, ir priimami sprendimai. Jie toli gražu ne visada atitinka tuos du pagrindinius kriterijus. Man susidaro įspūdis, kad įsivelia noras kažkam prisigerinti, vietą atrasti, savo politinę karjerą daryti. Ir apie tai niekur nėra diskutuojama. Mūsų paminėti Jeruzalės klausimas - aš asmeniškai sužinojau tik po balsavimo. Viešoje erdvėje, netgi politiniame lygmenyje, nieko nėra.

– Nemažai kandidatų dėsto panašias mintis kaip ir jūs - Arvydas Juozaitis, Mindaugas Puidokas. Kodėl kandidatuojate atskirai? 

– Kadangi programą išdėsčiau pats pirmas, džiaugiuosi, kad kai kurie punktai sutampa su A. Juozaičio programa. Ponas M. Puidokas, man atrodo, šiaip jau gaudo vėją, jo programa yra „prieštaraukim S. Skverneliui ir Ramūnui Karbauskiui“. Gal aš klystu, bet man labai nepatinka, kai politiniai balai renkami prisidengiant vaikais. Aš jau prieš pusmetį esu sakęs, kad būtų protinga vienytis kandidatams, neatstovaujantiems politinio elito, paremti vieni kitus. Todėl, kad šiandien yra Niagaros krioklio variantas, kada politinio elito stumiami arba valdžioje esantys kandidatai - turiu omeny tuos tris žymiuosius kandidatus - praktiškai neišlipa nei iš portalų, nei iš televizijos laidų, nei iš šaldytuvų, iš niekur. Kada po gero pusmečio M. Puidokas pakartojo man šitą idėją savo spaudos konferencijoje - aš pasakiau: taip, kalbėkimės. 

– Buvo kalbėtasi?

– Todėl man M. Puidoko elgesys ir kelia įtarimą - jei iš tikrųjų nori padaryti, pirmiausia reikėtų su tais žmonėmis pasikalbėti. Tokia švelni politinė spekuliacija, įsivaizduojant, kad renki kažkokius balus. Nepaisant to, manau, kad būtų labai sveika.

– Esate įrašytas į Darbo partijos Europos Parlamento sąrašą. Ar juos irgi matytumėte prie šių antisisteminių asmenybių? 

– Jei kalbame apie partijas, visos partijos yra ištaškytos, išskyrus vieną - Tėvynės sąjungą, kuri yra globojama kaip šventa karvė dabartinės prezidentės ir ją supančių politikų. Visose partijose galėjo būti ir, matyt, buvo tų, kurie padarė vienokius ar kitokius nusižengimus. Tai viskas tvarkoje, tą reikėjo viešinti, bet reikėjo viešinti visus, visus lygiai. Kažkodėl Gabrielius Landsbergis, kuris keletą kartų pristatinėjo programą „MG Baltic“ - baltas ir pūkuotas, o kažkuris kitas, kuris susitiko koridoriuje ir kažką pasakė, yra įtariamasis. Partijos yra sugriautos. Manau, kad reikia dėti pastangas, kad jos atsikurtų, sustiprėtų. Valstybės valdymo būdai yra du - partinis arba diktatūra. Prie pastarojo mūsų valstybė lyg ir eina. 

 – Esate sakęs, kad norite grįžti į Lietuvos politiką, tačiau jūsų pavardė yra minėtame sąraše. Ką darysite, jeigu būsite išrinktas? 

- Mano amžiuje aš stebuklais nebetikiu. Jeigu bus išrinktas vienas kandidatas, tai - Darbo partijos pirmininkas. Politikoje tariama nuosaka geriau nekalbėti. Mano pozicija yra šiandien tokia - tai yra mano parama Darbo partijos sąrašui linkint kuo geriau pasirodyti. Jeigu atsitiks, kad mane išrinks, sėsimės, tarsimės ir priiminėsime geriausius sprendimus.

- Ar partija padeda šiuose rinkimuose? 

- Partija man paramos nėra išreiškusi, aš esu išsikėlęs kaip nepriklausomas kandidatas. Neturinčiam jokios partinės oficialios paramos surinkti 25 tūkst. parašų nėra taip lengva. 

- Tuomet kas sudaro jūsų komandą?

- Palaikysiu intrigą. Kada aš mačiau kai kurių pristatymus, jie sau už nugaros pristatė žinomų veidų, bet, mano nuomone, tuo savo žingsniu jie tarsi pasakė: „Nors aš esu ir per silpnas būti prezidentu, bet jūs pažiūrėkit, kas už manęs stovi“. Jeigu pats negali paeiti, tai reikia pasiimti ramentus ir jais pasiremti. Aš noriu siųsti priešingą žinią, kad kandidatuoju į prezidentus aš ir aš vadovausiu visoms Konstitucijoje numatytoms sritims. Nebebus prezidentūrėlių, kaip buvo prie Valdo Adamkaus, jokių įtakų ir panašiai. Aš būsiu Lietuvos žmonių prezidentas.

- Jeigu tapsite prezidentu, peržiūrėsite ministrų portfelius. Ką manote apie dabartinius? Ar visi tenkina?

- Manau, kad prezidentas turėtų dirbti savo darbą ir turėti valstybės viziją. Taip pat patvirtini premjerą, kuris atsakingas už Vyriausybės darbą ir kuris turi atsiskaityti Lietuvos piliečiams ir prezidentui. Nemanau, kad yra teisinga, jeigu prezidentas pradėtų keisti Vyriausybės narius. Pirmiausia bus pristatytas tas kandidatas, kurį pateiks Seimo dauguma, turinti daugiau nei 71 balsą, ir kito varianto - pokiliminių intrigų - nėra. Tokiomis intrigomis aš tikrai neužsiiminėsiu. Paprasčiausiai užduočiau klausimus - kas bus su švietimo reforma, kuri, mano nuomone, yra reformos parodija, kas bus su sveikatos apsauga, kas bus su miškais ir taip toliau. Ir jeigu premjeras man pasakys, kad supranta tuos dalykus, turi numatytiems darbams geriausią kandidatą, vadinasi, jis prisiima atsakomybę. O jeigu premjeras to nepadarys arba nesugebės, nenorės, aš prašyčiau valdančiosios daugumos pateikti kitą kandidatą. Pačiam pulti kaitalioti ministrus... tai yra premjero darbas. Arba į ministerijos sudėtį bandyti infiltruoti savo žmones, ką prezidentė neabejotinai mėgo padaryti, aš to nedarysiu.

- Premjeru galėtų likti S. Skvernelis?

- Priklausomai nuo to, kaip jis atsakytų į mano užduotus klausimus, ir jeigu jį rekomenduotų valdančioji dauguma. 

- Paskutinį kartą kandidatavote kaip partijos „Tvarka ir teisingumas“ atstovas, užėmėte trečią vietą. Kokie ženklai jums sako, kad šįkart galėtumėte surinkti daugiau?

- Kada manęs klausia, ar jūs tikite, arba kaip jūs klausiate, kokie ženklai man rodo, viskas kvepia tikėjimais, burtais, dar kažkuo.

- Manote nėra objektyvių faktorių?

- Aš nežinau. Dabar gyvenimas taip sujauktas - virtuali erdvė, technologijos, žmonių nuomonės formavimas norime linkme. Matome, kaip vyksta prezidentinė rinkiminė kampanija Lietuvoje. Mano tikslas yra nespėlioti, o bandyti maksimaliai pristatyti savo valstybės vystymosi viziją, ką reikėtų pakeisti, kad valstybė mažiau užknisinėtų žmones. Taip pat, kad taptume stipresne valstybe, žiūrinčia į priekį ne vienai kadencijai, o keliems dešimtmečiams, ir tą požiūrį išdėstyti. O žmonės pasirinks. Buvimas procese, dalyvavimas, siūlymas savo alternatyvos ir maksimalus jos pristatymas, pagrindimas, mano manymu, tai demokratijos pagrindas. Tai stiprinkime visi demokratiją. Man kai kurių žiniasklaidos atstovų pasakymai... „Vyteni, tai jūs jau dukart..,, nu kaip jūs čia dabar...“ O koks tavo reikalas kelintas kartas, vaikine? Jeigu žmogus turi idėją, jį remia socialdemokratų partija, tai tik džiaukimės visi, sudarykime jiems lygias sąlygas, kad jie pristatytų savo idėjas, o ne prastūminėkime Ingridą, Gitaną ar Saulių, ar Joną. Tai atsiprašau, kokie jūs laisvos valstybės ir demokratijos gynėjai, kurie taip elgiatės?

- Esate ne tik kandidatavęs į prezidentus, tačiau ir buvęs arti žmogaus, tapusio prezidentu - Rolando Pakso. Kokie jūsų santykiai šiuo metu?

- Mūsų santykiai yra geri. Dažniausiai susitinkame skrisdami į Europos Parlamentą. Žmogišku lygmeniu bendraujama normaliai, išgeriame puodelį kavos. O politikoje mūsų požiūriai išsiskyrė jau seniai, viešojoje erdvėje gal tas buvo pastebima mažiau. Logiška - jei dirbi komandoje, tai ir turi dirbti komandoje. Jeigu pastebėjote, mūsų išsiskyrimas įvyko be jokio purvo drabstymosi, ir tuo džiaugiuosi. Bendražmogiški santykiai svarbūs. Kai jis važinėjo po Lietuvą ir agitavo stoti į ES, tada juo neabejojau. Dabar jo požiūris keičiasi ir tą turbūt vainikavo vizitas į Rusiją susitikti su Valentina Matvijenko (Rusijos Federacijos Tarybos pirmininke. - ELTA) ir Vladimiru Putinu. Nors aš pasakysiu atvirai - nuvažiuoti ir susitikti nėra blogai. Bet aš vertinu blogai, kaip jis elgėsi susitikimo metu. Mačiau įrašus, ten pasirodė, kad prezidentas R. Paksas nuoširdžiai klauso Rusijos versijų - apie Krymą, Ukrainą, Luhanską, Donecką ir... nieko daugiau. Ir pritariamai linksi galvą, kiek aš mačiau. Tai tokiu atveju ko ten važiuoti? 

- Gal žmogus jaučia nuoskaudą, kad jam nebebuvo suteiktas šansas grįžti į politikos elitą?

- Prezidentas R. Paksas tikrai turėtų jausti nuoskaudą. Mano nuomone, jis buvo nuverstas iš posto valstybinio perversmo būdu. Priežasčių jį šalinti iš prezidentūros, galbūt sutinkat, kad buvo etikos pažeidimų, patarėjai ne tą padarė ar dar kažkokie niuansai, galbūt, galbūt. Bet palyginti su po jo ir prieš jį buvusiais prezidentais - tai šventasis. Dėl tokių pažeidimų dabartinę prezidentę buvo galima turbūt 10 kartų nušaltini. Tai buvo politinis žingsnis, R. Paksas elitui tuomet pasirodė nepriimtinas, pavojingas ir perversmas įvyko. Logiška, kad pas žmogų lieka nuoskaudos. 

- Sutiktumėte, kad „perversmininkai“, kaip sakote, pasiekė savo?

- Jie pasiekė savo. Man atrodo, kad valstybės demokratiniam vystymuisi tuo metu buvo suduotas didelis neigiamas smūgis. Po tų visų Konstitucijos dvasių... Visi prezidentai iki to suteikdavo išimties tvarka šimtais (pilietybių. - ELTA), tai po jo nebesuteikė per tuos keliolika metų nė vienam, išskyrus tai, kuri pabėgo į Izraelį. Konstitucinio Teismo sprendimai, pagrįsti Konstitucijos dvasiom, darė ir daro įtaką iki šiol mūsų gyvenimui, kuris nėra stipriai demokratiškas. Aš nekalbu apie patį prezidentą R. Paksą, kad jam ten buvo suduotas didžiulis smūgis ir jis praktiškai buvo išmuštas iš vidaus politinės orbitos. Bet aš manau, kad Egidijus Kūris su savo dvasiom ir tuometinis politinis elitas, siekdamas keršto ar noro kažką padaryti, manau, įnešė daug žalos demokratiniam mūsų valstybes vystymuisi.

- Politologas Kęstutis Girnius sako, kad A. Juozaičio tikslas šiuose prezidento rinkimuose pateikti į Seimą. Ar jūsų kelias toks pats? 

- Žinokite - kaip gyvenime, taip ir politikoje - tikslai yra labai kintamas dalykas. Aš gyvenime naudoju tokią taisyklę - mes galime arba judėti, arba smirdėti. Man patinka judėti, dalyvauti procesuose, kurti planus. Aš kažkur skaičiau - tas, kas prognozuoja tikslo pasiekimą, tas yra neturtingas žmogus. Nes esmė yra procese. O kada pasieki kažkokį tikslą, viskas - reikia naujo proceso. Noriu būti aktyvus, man politika patinka. Aš buvau Seimo narys, ministras, europarlamentaras. Man nėra didelis medalis užimti vieną ar kitą vietą. Mano variklis yra būtent procesas, stengiantis tą riedantį akmenį, apie kurį kalbėjau, pakreipti į vieną arba kitą pusę Lietuvos naudai. „Vat“ ir turim vaizdelį. Deja, vaizdelis kol kas nekoks, nes užknisa.

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius