Lietuvoje

2019.04.18 10:09

Kam priklauso LRT? Pažiūrėkite į pinigus ir valdymą

Ineta Nedveckė, LRT.lt2019.04.18 10:09

Visuomeninių transliuotojų Europoje yra daug ir įvairių. Bet yra keli bruožai, kurie juos visus vienija. Tai – finansinė ir valdymo nepriklausomybė. O jeigu transliuotojo pinigai priklauso nuo politikų užgaidų arba esminius sprendimus priima politikų statytiniai, kalbame jau ne apie visuomeninį, o apie valstybinį transliuotoją.

LRT.lt pristato išskirtinį projektą „Rinkimų rentgenas“. Jis vykdomas bendradarbiaujant su Baltijos šalių žurnalistinio meistriškumo centru („Baltic center for media excellence“) ir žiniasklaidos vystymo organizacija „Internews“. Projekto tikslas – didinti medijų raštingumą ir skatinti kritinį mąstymą.

Kuo visuomeninis skiriasi nuo valstybinio?

Valdžios kontroliuojamas valstybinis transliuotojas, pasak Vytauto Didžiojo universiteto profesorės Auksės Balčytienės, yra platforma pasireikšti valdančiajai politinei ar kitokiai jėgai. „Tokių pavyzdžių išties turime ir dabartinėje Europoje. Tokia šalis yra Vengrija; taip pat ir Lenkija tampa labai panašia“, – aiškina profesorė.

Nepriklausomos žiniasklaidos, įskaitant ir komercinę, funkcija yra tokia pati – ieškoti tiesos ir tarnauti visuomenės interesui. Skirtumas, pasak Vilniaus universiteto doc. dr. Deimanto Jastramskio, tik tas, kad visuomeniniam transliuotojui nereikia galvos sukti dėl finansavimo (gaunamas iš biudžeto ar visuotinio mokesčio) ir tai užtikrina geresnes galimybės įgyvendinti misiją.

Kaip teigia A. Balčytienė, galima tenkintis ir „minimalia demokratijos versija (kuomet žurnalistai profesionaliai reaguoja į įvykius ir apie tai informuoja), tačiau galime turėti ir labai brandžią, turtingą, įgalinančią demokratiją“.

Visuomeninės žiniasklaidos priemonės, pasak jos, užtikrina, kad demokratiniai visuomenės principai būtų ne tik šiaip deklaruojami, tačiau atsirastų kasdienėse medijų veiklos praktikose – informuojant, ugdant, šviečiant, telkiant, analizuojant, stebint ir kritiškai vertinant. „Tam visuomeninis transliuotojas – kaip demokratijos principų įvietinimo institucija – yra būtinas“, – akcentuoja pašnekovė.

LRT generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė konferencijoje, kurioje analizuoti šiandienos iššūkiai visuomeniniams transliuotojams, skirtumą tarp visuomeninio ir valstybinio apibūdino taip: „Visuomeninis transliuotojas yra kiekvienos valstybės ir jos tikrovės veidrodis. Laisvose, demokratiškose šalyse visuomeniniai transliuotojai kuria sąlygas visuomenės teisei į tiesą, įvairovę, pasirinkimą. Būtent visuomenė, skirtingi jos interesai – esminė transliuotojų pareiga ir atsakomybė.

Tuo metu valstybėse, kuriose žodžio laisvė ir nuomonių įvairovė dar netapusios pamatinėmis vertybėmis, transliuotojai veikia kaip valdžios įrankiai – visuomeninis čia virsta valstybiniu.“

Kam priklauso LRT

Lietuvos televizijos ir radijo įstatyme, priimtame daugiau nei prieš 20 metų, sąvokos „visuomeninis transliuotojas“ nėra. Tiesa, pagal pagrindinius kriterijus – finansavimą ir valdymą – iki 1996-ųjų LRT nelabai ir atitiko tokio transliuotojo apibrėžimą.

Anuomet LRT valdymo modelis buvo labai patogus politikams. Kaip pasakoja D. Jastramskis, tuomet Seimas parinkdavo ir generalinį direktorių, ir valdybą. „Tai buvo valstybinio transliuotojo pavyzdys“, – akcentuoja jis.

Tačiau tada pakeistas valdymo modelis ir iki šiol generalinį direktorių renka taryba, o ją sudaro 8 politikų deleguoti nariai (4 prezidento, 2 Seimo valdančiųjų ir 2 opozicijos) bei 4 visuomenininkų atstovai (deleguoja Lietuvos mokslo taryba, Lietuvos švietimo taryba, Lietuvos meno kūrėjų asociacija ir Lietuvos vyskupų konferencija). Svarbus aspektas tas, kad politinių institucijų ir tarybos narių kadencijos nesutampa, t. y. vieno Seimo atstovai LRT Taryboje dirba, kai valdo jau kitas Seimas.

Toks žingsnis, pasak D. Jastramskio, labai priartino LRT prie visuomeninio transliuotojo statuso. Tačiau dar kliuvo tai, kad politikai įtaką daryti galėjo pinigais. LRT biudžetas buvo tvirtinamas kartu su valstybės biudžetu ir galėjo priklausyti nuo valdžios norų. Pavyzdžiui, smogus ekonominei krizei jis apkarpytas buvo taip smarkiai, kad LRT nustojo transliuoti naktines žinias.

„Kasmet vienaip ar kitaip subjektyvūs veiksniai lemdavo finansavimą. [...] Nebuvo rimtai argumentuojama, kodėl šiemet skiriama daugiau ar mažiau. Pavyzdžiui, per krizę sumažino neproporcingai daug ir tai labai susilpnino organizaciją.

Gera valia yra dalykas, kurio niekaip nepamatuosi, tai jeigu LRT patikdavo politinei daugumai, jie duodavo daugiau pinigų, jei ne – mažiau“, – aiškina žiniasklaidos ekspertas.

Pasak jo, ir LRT ataskaitose, ir Seimo stenogramose yra užfiksuotų aiškių politikų pasisakymų, kad „jeigu mes valdžioje, mes ir LRT. Ir kiek norėsime, tiek pinigų duosime“.

Nuo 2014-ųjų keičiasi ir tai. LRT biudžetas priklauso jau ne nuo politikų norų, bet nuo to, kiek gyventojai sumoka mokesčių. Transliuotojo biudžetą sudaro 1,5 proc. nuo surinkto pajamų mokesčio ir 1,3 proc. nuo sumokėtų akcizo mokesčių. Kitaip tariant, jeigu gerai gyvena visuomenė, gerai gyvena ir ją informuojantis transliuotojas, bet kai laikai sudėtingi – sudėtingi abiem.

Ilgainiui sąvoka „visuomeninis transliuotojas“ teisinėje kalboje pradėta vartoti kaip LRT sinonimas. Ją rasti galima kai kuriuose Seimo, vyriausybės ir Konstitucinio Teismo nutarimuose bei Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme. Tačiau politikų leksikoje iki šiol galima išgirsti sąvoką „valstybinis“.

Priešingas virsmas

Ir nors lengviau įsivaizduoti situaciją, kai valstybiniai transliuotojai tampa visuomeniniais (tokiu keliu ėjo ar vis dar eina iš okupacijos išsivadavusios šalys), šiandieninėje Europoje pastebima ir priešinga tendencija.

Vengrijoje iki 2010-ųjų veikė net keturi visuomeniniai transliuotojai: dvi televizijos, radijo stotis ir naujienų agentūra. Kaip konferencijoje apie visuomeninius transliuotojus kalbėjo nepriklausomo Vengrijos tyrimų centro „Mertek“ atstovė, žiniasklaidos ekspertė Agnes Urban, žiniasklaidos priemonės nebuvo visai objektyvios ir buvo galima matyti jų palankumą vienoms ar kitoms politinėms jėgoms, tačiau su tuo, kas įvyko po 2010-ųjų, sunku ir palyginti.

2010 metais, Vengrijos parlamento rinkimus laimėjus partija „Fidesz“ ėmėsi žiniasklaidos įstatymo. Nors tarptautinės organizacijos užmojus kritikavo, valdantieji argumentavo, kad visuomeninė žiniasklaida nefunkcionuoja taip, kaip turėtų, ir reikia tai sutvarkyti.

„Sutvarkė“. Visų pirma visų 4 visuomeninių transliuotojų finansams kontroliuoti įsteigė naują organizaciją – MTVA. Kadangi ji pati teoriškai nėra žiniasklaidos priemonė, jai netaikoma tokia kontrolė, kokia įprastai taikoma žiniasklaidos priemonėms, pavyzdžiui, atsiskaityti, kur valstybės finansavimas išleidžiamas.

2015 m. žiniasklaidos veiklą reguliuojančiame įstatyme įgyvendintas dar vienas pakeitimas. Juo visos visuomeninės žiniasklaidos priemonės, valdžios aiškinimu, sujungtos į vieną – „Duna televizio“.

„Svarbiausios Vengrijos žiniasklaidos priemonės buvo uždarytos ir jos iki šiol neegzistuoja. Tačiau sukurtas naujas vadinamasis visuomeninis transliuotojas“, – aiškino A. Urban.

Pasak jos, skaitant įstatymą atrodo, kad visuomeninio transliuotojo valdymas yra nelabai besiskiriantis nuo likusios Europos ir iš esmės normalus. „Bet jeigu ne tik skaitai įstatymą, o dar patikrini institucijos biudžetą, supranti, kad „Duna“ yra viso labo pseudoorganizacija – ji beveik neturi biudžeto. Bet MTVA, kuri yra visiškai nekontroliuojama, turi milžinišką biudžetą. Ir mes nė nenutuokiame, kaip šie 300 milijonų eurų kasmet išleidžiami“, – pasakoja žiniasklaidos ekspertė.

Kaip tokie veiksmai keitė turinį? Pavyzdžiui, gerai pasaulyje žinomas Vengrijos valdančiųjų nusistatymas prieš pabėgėlius atsispindi ir transliuotojo eteryje. Čia, pasak A. Urban, pabėgėliai ar prieglobsčio prašytojai nebeegzistuoja. Jie visada vadinami tiesiog migrantais. „Jie nekalba apie tai, kad yra prieglobsčio prašytojų, kuriems jų gimtosiose šalyse kyla realus pavojus. Jiems tokia problema neegzistuoja“, – teigia ji.

Transliuotojas taip pat nekalba apie tam tikrus žmones, o jeigu jie netyčia pasitaiko kur kadre, pasitaiko, kad būna pašalinami ir specialiaisiais efektais.

A. Urban pasakojo, kad pats transliuotojas platina melagingas žinias. Pavyzdžiui, „apie visa griaunančius migrantus“ pasikalbina vengrę, kuri gyveno Švedijoje. Nepriklausomi žurnalistai vėliau išsiaiškina, kad ji gyveno visai ne tame mieste, apie kurį pasakojo, o ir pati turėjo problemų su teisėsauga.

Pasaulis globalus, internetas šalyje nėra uždraustas, bet tokia informacija, pasak žiniasklaidos ekspertės, tiki daug vietinių. „Yra daug gyventojų, pavyzdžiui, vyresnio amžiaus žmonių, kurie nekalba užsienio kalbomis, nesinaudoja internetu ir tikrai tiki tokiu naujienų pateikimu“, – teigia ji.

Panašiu keliu eina ir Lenkija. „Dabar Lenkijoje yra tai, kad Lietuvoje buvo iki 1996-ųjų. Pas mus Seimas skyrė vadovą, o ten dabar skiria Iždo ministras. Iki tol tai darė valdyba“, – aiškina D. Jastramskis. Pasak jo, toks priklausomumas nuo politikų yra labai ryškus ir tokį transliuotoją jau galima vadinti valstybiniu.

 

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius