Pedofilija, visų pirma, yra liga, kurios žmonės nepasirenka ir neretai kenčia, gyvendami su tokiu sutrikimu, interviu LRT.lt pasakojo kriminologas Gintautas Sakalauskas.
Vilniaus universiteto (VU) organizuotoje mokslinėje konferencijoje pranešimą „Šiuolaikinė raganų medžioklė pedofilijos labirintuose“ pristatęs VU Teisės fakulteto docentas, socialinių mokslų daktaras G. Sakalauskas teigia, kad tyrimai rodo, jog kiekvienoje valstybėje apie 1 proc. vyrų yra linkę į pedofiliją, tačiau tikruosius šios sutrikimo mastus nustatyti yra labai sunku.
Kriminologas interviu LRT.lt akcentuoja, kad neretai viešoji opinija apie pedofilus būna klaidinga, mat ne visi vaikus prievartaujantys asmenys yra pedofilai, o ir šios ligos tikslių priežasčių mokslininkai dar nėra nustatę.
Pasak G. Sakalausko, pedofilai, nors ir yra ligoniai, yra pakaltinami, suvokiantys savo veiksmus ir dėl to yra baudžiami, tačiau, teisininko teigimu, bausmės, siekiant apsaugoti vaikus, neturėtų tapti svarbiausia priemone.
– Pedofilija, pagal Pasaulio sveikatos organizaciją, yra priskiriama parafiliniams sutrikimams. Ar tai reiškia, kad pedofilija iš esmės yra liga?
– Pedofilija yra tam tikras seksualinės preferencijos sutrikimas, kitaip tariant, pedofilija yra laikoma liga. Šia liga serga maždaug 1 proc. vyrų kiekvienoje visuomenėje. Tiesa, prievartautojų tapatinimas su pedofilais yra neteisingas, nepagrįstas ir nekorektiškas, nes didžioji dalis pedofilų vaikų seksualiai neprievartauja, o tie, kurie prievartauja, didžioji jų dalis nėra pedofilai.
– Kitaip tariant, vaikai gali tapti suaugusiojo žmogaus prievartos aukomis, tačiau tokie prievartautojai klaidingai vadinami pedofilais?
– Taip. Būtent taip yra ir Lietuvoje, ir daugelyje kitų šalių. Jeigu vertintumėme seksualinės prievartos prieš vaikus atvejų visumą, tai nuo penktadalio iki trečdalio atvejų gali būti susiję su pedofilija, šiai daliai nusikaltimų įvykdžiusių asmenų galima būtų diagnozuoti pedofilijos sutrikimą.
Kitaip tariant, didžioji dalis prievartos prieš vaikus atvejų susiję ne su pedofilija, o su kitomis priežastimis, pavyzdžiui, psichikos ligos, vyrų nesugebėjimas užmegzti lygiaverčių santykių su moterimis, įvairios baimės, patirtos traumos, tam tikri charakterio ypatumai. Tada vaikai tampa tam tikru kompensaciniu mechanizmu, kuriuo bandoma kompensuoti seksualinio pasitenkinimo stoką. Bet iš principo, jei būtų galimybė, tie žmones su vaikais taip nesielgtų.
Pedofilijos išskirtinumas yra tas, kad žmonės jaučia lytinį potraukį tik tiems vaikams, kurie nėra lytiškai subrendę arba nėra prasidėjusi lytinė branda, tai yra maždaug iki 12-13 metų. Tarkime, vaikų pornografijoje yra vaikai iki 18-kos metų ir dalis vaizduojamų vaikų yra lytiškai subrendę arba jau pradėję bręsti, tad šie vaikai nėra pedofilų interesų lauke, nors kartais vaikų pornografija yra tiesiogiai siejama su pedofilija.
– Minėjote, kad 1 proc. vyrų yra būdingas pedofilinis potraukis. Skaitydamas pranešimą apie pedofiliją VU, jūs pažymėjote, kad Lietuvoje tokių vyrų galėtume fiksuoti apie 10 tūkstančių. Ar turėtume sunerimti?
– Sunerimti, manau, nėra pagrindo. Šis skaičius negąsdina, bet leidžia suvokti patį pedofilijos mastą, kuris yra gana didelis.
Kaip atsiranda tie 10 tūkstančių į pedofiliją linkusių vyrų? Vokiečiai skaičiuoja, kad pas juos 1 procentas yra 450 tūkstančių vyrų, tai Lietuvoje turime 10 tūkstančių. Bet kuriuo atveju kalbame apie tam tikrą rizikos grupę, apie galimą paskatą nusikalsti.
Taip pat skaitykite
Didžioji dalis pedofilinį potraukį turinčių žmonių sugeba save kontroliuoti ir nepereina į aktyvius veiksmus, bet yra ir dalis, kurie savęs nesugeba kontroliuoti arba nekontroliuoja. Tada mes įsivaizduojame galimą maksimalų pedofilijos mastą, į kurį turėtume orientuoti prevencinius veiksmus.
Jeigu mes tiesiog baudžiame žmogų, tarkime, įkaliname 10-čiai metų, o tokio laikotarpio kalinimas mums kainuoja 70 tūkstančių eurų, tai kyla klausimas, ar mes negalėtume tuos pinigus investuoti į prevenciją. Juk pedofilinis potraukis niekur nedingsta, tai mes galime pasiūlyti kažkokias gydymo galimybes, kaip tai daro vokiečiai.
– Iš statistikos matome, kad per pastaruosius šešerius metus registruotų nusikalstamų seksualinių veikų prieš vaikus atvejų Lietuvoje skaičius išaugo: 2013 m. tokių veikų registruota 268, o 2018 m. – 466. Bet, kaip Jūs minėjote, ne visi šie atvejai yra susiję su pedofilija. Kaip tada suprasti, apčiuopti tikslesnį pedofilijos mastą Lietuvoje?
– Teoriškai apie 20-30 procentų minėtų nusikaltimų prieš vaikus galima būtų sieti su pedofilija. Lietuvos kontekste tiksliai šią tendenciją nustatyti yra sudėtinga. Galime mėginti atsekti įvykius pagal bylų aplinkybes, bet tai nėra paprasta, nes pedofilijos diagnozė nusikaltimą padariusiems asmenims dažniausiai nėra nustatoma. Tai yra papildomas procesas, kuris dažniausiai neįvyksta, nes niekas nėra tuo suinteresuotas. Be to, jei žmogus serga pedofilija, tai nėra nepakaltinamumo veiksnys.
Jeigu yra tipiška situacija, kai kaltininkas yra nepilnametis, o auka yra vaikas, tai labai aišku, kad tai bus pedofilija, nes pedofilijos atveju tarp kaltininko ir aukos turi būti bent penkerių metų skirtumas. Tarkime, jei 17-metis išnaudojo 12-metę, tai galime įtarti, kad tai yra pedofilija. Jei nėra minėto amžiaus skirtumo, tai tokie atvejai nėra pedofilija. Jeigu turime atvejų, kai seksualinės prievartos kaltininkai ką tik peržengė pilnametystę ir prievartos kontekstas yra susijęs šventimu, alkoholio vartojimu, tai ten pedofilijos greičiausiai nebuvo. Pagal tokias aplinkybes galime atsekti, koks galėtų būti pedofilijos atvejų mastas, tačiau tai padaryti yra sudėtinga.
– Ar valdžios reakcija į pedofiliją, seksualinius nusikaltimus, Jūsų manymu, yra pakankama ir adekvati? Rodos, viena paskutiniųjų iniciatyvų buvo siūlymas sukurti atskirą lytinių nusikaltėlių registrą.
– Matau bėdą dėl seksualinio švietimo nebuvimo. Seksualiniam švietimui priešinasi konservatyvūs sluoksniai, kurie sako, kad to vaikas turi išmokti šeimoje. Nors labai seniai suvokta, kad per lytinį švietimą reikia paliesti ir seksualinės prievartos temą – kad vaikai būtų mokomi atpažinti, kada su jais elgiamasi netinkamai, būtų mokomi apie tai, ką galima ir ko negalima daryti su broliais, seserimis, bendraamžiais.
Taip pat skaitykite
Kadangi lytinis švietimas yra užlūžimo stadijoje, mes matome daug prievartos atvejų. Seniai įrodyta, kad nusikaltėlių registrai nieko neduoda – tai yra tik tokia tariama prevencija, nes didžioji dalis žmonių, kurie kažką blogo padaro, įkliūva pirmą kartą. Jei žmogus yra registre, tai niekas negarantuoja, kad jis daugiau nepadarys nusikaltimų, įskaitant ir prievartą prieš vaikus.
– Visuomenė dažnokai pedofilijos atvejus sieja su Katalikų Bažnyčia. Ar tai yra mitas?
– Kai kuriais atvejais pedofilija nėra vien Katalikų Bažnyčios problema arba reiškinys nėra paplitęs vien ten. Pedofilijos atvejų yra daugiau ten, kur egzistuoja galios disproporcijos, tai yra, kai kažkas turi valdžią vaikų atžvilgiu ir vaikai turi paklusti. Pavyzdžiais galėtų būti tokios uždaros institucijos kaip globos namai, psichiatrinės įstaigos.
O Bažnyčioje ta hierarchija yra labai stipri – vaikai ateina pas dvasininkus, kurie vaikams atrodo autoritetai, ir tai yra viena iš pedofilijos rizikos zonų.
Aišku, kai mes kalbame apie paviešintus pedofilijos Bažnyčioje atvejus, reikia prisiminti, kad šie įvykiai yra maždaug 50-ties metų senumo. Po karo daug vaikų liko našlaičiais, juos priglobė dvasininkai, jais buvo pasitikima, valstybė nesikišo į tai. Tas nesikišimas, kontrolės nebuvimas, aklas pasitikėjimas ir privedė prie to, kad žmonės, kurie turi pedofilinį potraukį arba neturi galimybių su suaugusiais asmenimis išgyventi seksualinį potraukį, tiesiog išnaudojo vaikus.
– Kalbėdami apie pedofiliją, kalbame vien apie vyrus. O ar yra nustatyta, kiek moterys yra linkusios į šį sutrikimą?
– Tokių moterų yra labai nedaug. Ir tai labai apsunkina bet kokį mėginimą ieškoti priežasčių. Tarkime, pedofilinio potraukio priežasčių ieškoma žmogaus vaikystėje. Svarstoma, kad toks žmogus užstringa savo vaikystėje ir tada, užaugęs, vaike, kurį mato kaip seksualumo objektą, jis mato save kaip vaiką vaikystėje.
Tikrinamos ir prievartos teorijos – neva į pedofiliją labiau linkę tie, kurie patys patyrė seksualinę prievartą. Ir tyrimai užlūžta tada, kai pamatoma, kad vyrai labiau linkę į pedofiliją negu moterys. Tai yra visiškai nepaaiškinama.
– Kaip Jūs vertinate pedofilijos skandalų nušvietimą žiniasklaidoje? Ar pedofilija kartais perdėtai demonizuojama arba informacija apie tokius nusikaltimus yra manipuliuojama?
– Pateikčiau Rusijos pavyzdį, kai valdžia labai stipriai išnaudoja pedofilijos temą – dirbtinai stengiamasi sukurti moralinę paniką, mobilizuoti žmones ir savo valdžią įtvirtinti dar labiau. Tokiais atvejais tikrieji ar vadinamieji pedofilai tampa labai naudingi, nes ši tema nepalieka abejingų: visi turi savo nuomonę apie pedofilus, visi ją gina, tie, kurie turi savo vaikų, jaučia grėsmę. Tokiam kontekste sukurti paniką yra paranku.
Nesakau, kad tai vyksta Lietuvoje, tik Lietuvoje matome, kad tokios istorijos sukuria panikos atmosferą – žmonės jungiasi, siunčia visokias peticijas, piktinasi. Labai svarbu suprasti ir pačiai žiniasklaidai, kad ne visa seksualinė prievarta prieš vaikus yra siejama su pedofilija ar pedofilų klanais. Taip kalbėti yra neteisinga ir pačių pedofilų, kurių didžioji dalis nieko nedaro, atžvilgiu, ir tų žmonių, kurie seksualiai išnaudoja vaikus, bet nėra pedofilai, atžvilgiu, nes tuos žmones apšaukus pedofilais, jiems prilipdoma netinkama ir net stigmatizuojanti etiketė.
– Konferencijos metu taip pat sakėte, kad įvairius tyrimus atlikę mokslininkai priėjo išvados, kad „nėra tipiško pedofilo“. Ką turite omenyje?
– Kalbant apie pedofilus, dažnai mėgstama pateikti tipišką nusikaltėlio portretą, nors kaip ir kitose srityse, taip ir šioje nėra kažko tipiško. Psichoterapeutai yra atlikę tyrimus ir nustatę, kad pedofilų yra labai įvairių. Tarkime, yra tokių, kurie jausdami tą potraukį, įsimyli konkretų vaiką ir siekia jo dėmesio švelnumu, įkalbinėjimais, dovanomis. Yra žmonių, kurie iš karto elgiasi gana agresyviai, bet tokių yra mažuma. Yra ir tokių pedofilų, kurie suprasdami, kad tai, ką jie gali padaryti, yra žalinga, kenčia ir tos ribos neperžengia.
Žmonių išgyvenamas seksualumas tarp suaugusiųjų yra skirtingas, tad ir pedofilijos kontekste yra lygiai taip pat. Bet kuriuo atveju faktas, kad nėra to tipiško gatvės pedofilo, kuris laukia vaikų už kampo pasislėpęs. Tokių yra, bet jie yra išimtys.
– Grįžkime į pradžią. Jeigu pedofilija yra liga, tai ar pedofilai yra pakaltinami?
– Šitas klausimas yra nuolat keliamas, bet ir Lietuvoje, ir kitose šalyse sutariama visuotinai, kad pedofilija nėra pagrindas nepakaltinamumui, kitaip sakant, ta liga neatima žmogaus gebėjimo suvokti savo veiksmus ir juos valdyti.
Tačiau, kalbant apie pedofiliniu pagrindu daromą prievartą, reikia suvokti, kad žmonės serga: jie peržengia tą ribą, vaikus seksualiai išnaudoja, bet jie to savo potraukio nepasirenka. Pedofilija yra dalykas, kurį žmogus turi, bet nėra taip, kad vieną dieną atsikelia ir sako: „aš jau neturiu to potraukio, esu sveikas“. Taigi psichoterapijos esmė yra padėti žmonėms su tuo potraukiu gyventi, bet neperžengti ribos.
– Jūs būtumėte linkęs labiau palaikyti prevencinę, gydymo politiką pedofilų atžvilgiu, o ne baudžiamojo persekiojimo stiprinimą?
– Kadangi pedofilija nėra pagrindas nepakaltinamumui, tai turi būti baudžiamoji, teisinė reakcija, bausmė, bet kartu reikia suvokti ir kitus du dalykus. Pirma, daug daugiau galima pasiekti, stengiantis, kad prievartos atvejų nebūtų.
Antra, jeigu mes norime, kad tie žmonės taip nedarytų, tai mes turime orientuotis į jų gydymą. Viską reikia derinti tarpusavyje. Vakaruose aiškiai suvokta, kad baudimas yra svarbus, bet antraeilis dalykas.
Pirmiausiai, siekiama apsaugoti vaikus ir jiems suteikti pagalbą, o ne iškelti baudžiamąjį persekiojimą kaip svarbiausią priemonę, kai per vaikus yra „pervažiuojama“, jie apklausinėjami, įsivaizduojant, kad procesas yra pagrindinis kelias, atstatantis teisingumą. Tyrimai rodo, kad vaikų viktimizacija būna dar pavojingesnė, žalingesnė vaikams negu prievarta, kurią vaikai patyrė – vaikai atsiduria dėmesio centre, visi kažko iš jų nori, vaikai patys pradeda jaustis kalti, nes staiga, tarkime, tėvelis uždaromas į kalėjimą.
– Kokia yra pačių medikų reakcija į pedofilus? Ar jie linkę gydyti šį sutrikimą?
– Mane nustebino tai, kad, tarkime, tik 5 proc. vokiečių psichoterapeutų sako esantys pasiruošę dirbti su pedofilais. 20 proc. vokiečių psichoterapeutų sako iš viso nenorintys dirbti pedofilais, jie sako: „jeigu pas mane ateitų pedofilas, pasakyčiau jam, kad nepadėsiu“. Kaip yra Lietuvoje, aš nežinau.
– Anksčiau homoseksualumas buvo traktuojamas kaip liga, už homoseksualius santykius buvo baudžiama, bet dabar tokie santykiai yra dekriminalizuoti, tai nėra laikoma sutrikimu. Ar negalvojate, kad ir požiūris į pedofiliją gali vystytis panašiu keliu?
– Klausimas yra pagrįstas, nes ir homoseksualumas kažkada buvo laikomas parafiliniu sutrikimu, kuriam dabar priskiriama pedofilija. Tačiau tokiame klausime slypi pavojus, nes dalis žmonių, kurie apie tai mažai ką žino, greitai viską suplaka į viena. Pavyzdžiui, Rusijoje valdžia, gąsdindami visuomenę pedofilais, perėjo prie gąsdinimų homoseksualais, tai lengvai susiedami, nors tarp pedofilų ir homoseksualų visiškai nėra jokio ryšio.
Toks klausimas keliamas ypatingai tais atvejais, kai pedofilinis sutrikimas tokį potraukį turinčiam žmogui ir kitiems žmonės nekelia kančios. Tokiu atveju yra diagnozuojama pedofilinė seksualinė orientacija ir tol, kol žmogus nieko nedaro, kol gali su tuo gyventi ir kol kitiems, pavyzdžiui, artimiesiems, tai nėra problema, galima kelti klausimą, ar tai yra liga. Tada atsiranda sakančiųjų, kad galbūt reikėtų išbraukti pedofiliją iš ligų sąrašo. Tačiau pedofilija yra daug jautresnė tema negu homoseksualumas ir, deja, pedofilijos tema labai trūksta mokslinių tyrimų, kurie atsakytų į klausimą, kodėl žmonės turi tokį potraukį. Dėl to man atrodo, kad pedofilijos išbraukimas iš ligų sąrašo galėtų būti labai tolimoje perspektyvoje.
Taip pat skaitykite
Kaltinimų pedofilija yra sulaukęs ir popkaralius Michaelas Jacksonas. Prieš keletą mėnesių pasirodęs filmas „Paliekant Neverlandą“ (Leaving Neverland) atgaivino ir viešumon iškėlė istoriją apie tai, kad dainininkas M. Jacksonas galimai seksualiai išnaudojo vaikus.
Dokumentinio filmo „Paliekant Neverlandą“ pirmoji dalis per LRT TELEVIZIJĄ parodyta penktadienį, gegužės 10 d., 23 val., antroji – gegužės 11 d., 23 val. Abi filmo dalis artimiausias 14 dienų galima rasti ir LRT.lt Mediatekoje. Filmas skirtas tik suaugusiems.
