„Tai yra desperatiški veiksmai, kurie situacijos nekeičia. Ukrainos separatistų lyderiai tampa nebereikalingi Maskvai, jie jau atidirbo“, – teigia užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, komentuodamas Ukrainos separatistų pareiškimus, kad Krymas yra neatsiejama Rusijos dalis.

Dabar vadinamųjų liaudies respublikų lyderių vėl kitokia. Ką reiškia tokie pareiškimai? Ar po kelių savaičių bus pratęstos sankcijos Rusijai? Apie tai pokalbis su užsienio reikalų ministru L. Linkevičiumi, Rytų Europos studijų centro analitiku Mariumi Laurinavičiumi ir Europos Parlamento nariu Garbrieliumi Landsbergiu.

Antradienį išplatintuose Ukrainos separatistų pareiškimuose teigiama, kad Krymas ir Donbasas yra neatsiejama Ukrainos dalis. Dabar jie jau kalba apie tai, jog Doneckas ir Luhanskas  turi tapti Rusijos Federacijos dalimi, grasina karo veiksmus perkelti į didžiuosius Ukrainos miestus. Pone Linkevičiau, Jūsų nuomone, kas vyksta?

Šiuo atveju galima tik interpretuoti. Tai gali būti mažytis kerštas už Maskvos išdavystę, nes jie neslepė norintys būti Rusijos dalimi. Gali būti ir taip, kad separatistai nori parodyti neesą visiškai pavaldūs Maskvai ir neva turi savo nuomonę. Variantų daug. Tačiau akivaizdu, kad publika, pasivadinusi respublikomis, ir tie vadinamieji lyderiai, jų kovos metodai neįkvepia jokio pasitikėjimo. Ir tai, ką jie kalba, situacijos nekeičia.

Pone Laurinavičiau, galbūt separatistai pasiekė kažkokių rezultatų antradienį paskelbtu pareiškimu, jeigu po dienos apsigalvojo? Gal Kremlius sukluso?

Kremlius tikrai jų neklauso, jame vyksta kiti žaidimai. Mano nuomone, Kremliuje laimi jėgos, norinčios baigti karą ir prieš Ukrainą kovoti kitomis priemonėmis – destabilizuoti padėtį, bandyti Ukrainą sugriauti iš vidaus ir panašiai. Karo situacija Vladimirui Putinui ir jėgoms, kurios dabar vyrauja Rusijoje, yra nenaudinga. Todėl Ukrainos separatistai – aš juo vadinu teroristais, nes tai tikslesnis apibūdinimas – dabar desperatiškai ieško išeities iš susidariusios situacijos. Ją teroristai vadina Kremliaus išdavyste.

Ir ką jie toliau darys?

Jie bando parodyti, kad  Doneckas ir Luhansas yra tokie pat, kaip ir Krymas. Jeigu jiems neleidžiama įstoti į Rusijos Federaciją, tada ir Krymas neatsiejama Ukrainos dalis. Tai yra pagrindinė žinutė Maskvai ir netgi Vakarams. Dabar jie vėl manevruoja, sako galintys ir kariauti. Jėgų, kurios gali padėti jiems kariauti, tiekti ginklų Maskvoje yra. Viena vertus, tai yra šantažas, kita vertus – politinis žaidimas. Mano manymu, tai yra desperacija.

Pone Linkevičiau, ar Jūs irgi manote, kad Kremliaus tikslas yra nutraukti karo veiksmus Ukrainoje?

Manau, tikslas jau pasiektas. Sukurta kvazi-valstybė, kuri yra kliuvinys Ukrainai vystytis. Manau, kad tos „valstybės“ lyderių ateitis liūdna. Jie jau atidirbo. Maskvai nesvarbu,  kariaus jie toliau ar ne, nes tikslas pasiektas, sumaištis pasėta. Esame jau ne kartą sakę, kad yra sukeliami įšaldyti konfliktai  ir po to jais bandoma manipuliuoti, įtakoti ir regionų, ir tarptautinę politiką.  Deja, tokia taktika pasiteisindavo. Kalbu ne tik apie šiuos regionus, bet ir Artimuosius Rytus, arabų pasaulį. Tokie metodai taikomi visur. Gaila, bet tai yra faktai.

Pone Landsbergi, Europos Parlamente buvo priimta Jūsų parengta Europos Sąjungos ir Rusijos santykių ataskaita, kuri gana aštriai kritikuoja Rusiją, joje be kita ko yra raginimas nutraukti bendradarbiavimą gynybos srityje, aktyviau kovoti su Rusijos propaganda, pratęsti sankcijas. Kokio poveikio tikitės?

Džiaugiuosi, kad ši ataskaita sulaukė didžiulio palaikymo Europos Parlamente. Beveik 500 parlamentarų balsavo už. Vien jau tai yra stiprus signalas Rusijai. Po kelių savaičių Briuselyje susirinks Europos  vadovų Taryba, kuri svarstys klausimą dėl tolimesnių sankcijų Rusijai. Tikiuosi, kad ataskaita bus vienas instrumentų, kuris parems tolimesnį sankcijų pratęsimą, sustiprins Europos Tarybos vadovo Donaldo Tusko poziciją.

Pone Linkevičiau, birželio 25 dieną vyks Europos Tarybos vadovų susitikimas, kuriame turi būti svarstomas sankcijų Rusijai pratęsimo klausimas. Turint galvoje V. Putino vizitą į Italiją ir jo kalbas apie sankcijas bei jų žalą, ar bus vieningas konsensusas? 

Tikiuosi, kad bus, nes nėra kitos išeities. Šių metų kovą vykusiame susitikime buvo nutarta: jeigu Minsko susitarimas nebus vykdomos, sankcijos turi būti pratęstos. Teigti, kad Minsko susitarimas vykdomas, negalima. Tačiau gali būti niuansų. Pavyzdžiui, Italija yra ta šalis, su kuria Rusijai paprastai pavykdavo susikalbėti. Tačiau Italijos premjeras neseniai dalyvavo G-7 susitikime, kur JAV prezidentas Barackas Obama, ir prezidentas D. Tuskas, Vokietijos kanclerė padarė labai griežtus  pareiškimus. Taigi darytina prielaida, kad septynių šalių lyderių nuomonė šiuo klausimu vienoda.

Pone Laurinavičiau, ką Jūs manote?

Jeigu sankcijos Rusijai ir bus pratęstos iki metų pabaigos, iš esmės niekas nesikeis. Turime kovoti dėl Vakrų pozicijos keitimo Rusijos atžvilgiu, nes po karo Ukrainoje, pareikalavusio daugybės aukų, į Rusiją, deja, dar žiūrima kaip ir anksčiau. Sakoma: na taip, Rusija elgiasi blogai, taip negalima,  bet mes vistiek turime rasti raktą į Putino širdį. Deja, tokia pozicija yra.

Pone Landsbergi, koks Jums susidaro įspūdis stebint nuotaikas  Europos Parlamete? Ar pritartumėte ką tik išsakytoms mintims, kad kai kurios šalys ieško kelių pradėti abiems pusėms naudingus santykius su Rusija?

Neseniai gavau suvestinę, kaip Europos Parlamento nariai balsavo už pateiktą ataskaitą dėl ES ir Rusijos santykių. Mažiausiai palaikančiųjų buvo iš Graikijos ir Italijos. Tik ketvirtadalis Europos Parlamente esančių graikų balsavo už. Tačiau aš ne visai sutinku su Mariaus Laurinavičiaus išsakytomis mintimis, nes šalių pozicija šiek tiek keičiasi. Europos Parlamente dabar daugiausiai kalbama apie sąlygų įvykdymą, kad Rusija turi aiškų sąrašą, ką ji turi įgyvendinti pradedant nuo Minsko susitarimo ir baigiant Krymo grąžinimu Ukrainai, šis punktas taip pat įrašytas ataskaitoje. Tik tada, kai šios sąlygos bus įvykdytos, mes galėsime kalbėti apie naujas iniciatyvas santykiuose su Rusija.

Kalbėjome apie ilgalaikę strategiją Rusijos atžvilgiu. Pone Linkevičiau,o kaip atrodo situacija Ukrainoje? Kaip Jūs vertinate ten vykstančius procesus?

Galime kalbėti apie Minsko susitarimus, sankcijas, tačiau lūžio aš nematau. 400 kilometrų Ukrainos sienos yra kontroliuojama Rusijos, pro čia toliau tiekiami ginklai, apie 10 tūkstančių Rusijos karių yra Ukrainos  teritorijoje. Jei nebus realiai atitraukta kariuomenė, nebus realių paliaubų, nes nuo vadinamųjų paliaubų  pradžios per 5 tūkstančius kartų buvo apšaudytos ukrainiečių pozicijos, apie lūžį kalbėti negalima, nors kažkas ir bando įžiūrėti kažkokius teigiamus signalus. Jokių signalų nėra.

Pone Laurinavičiau, kaip Jūs vertinate politinę padėtį ir situaciją Ukrainoje?

Situacija sunki ir nuvilianti, nes realių reformų kol kas negalime matyti. Vyksta oligarchinės kovos, korupcijos mastai nemažėja. Ukrainos valdžioje taip pat yra trinties, tai susiję su oligarchinėmis kovomis. Tačiau lyginant su tuo, kokia Ukraina buvo iki Maidano, padėtis yra daug geresnė. Vertinant šiuo aspektu, Ukraina nuėjo didžiulį kelią. Ir mes privalome jai padėti eiti toliau, kartais netgi vesti už rankos. Nes tai yra ir mūsų saugumo interesas, kad Ukraina pagaliau taptų europietiška valstybe.