Niujorke viešintis ir dvejiems Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Tarybos debatams pirmininkaujantis užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius džiaugiasi dėl JT Lietuvos iniciatyva priimtos rezoliucijos ir toliau dėl įvykių Ukrainoje kritikuoja Rusiją.
Niujorke viešintis ir dvejiems Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Tarybos debatams pirmininkaujantis užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius džiaugiasi dėl JT Lietuvos iniciatyva priimtos rezoliucijos ir toliau dėl įvykių Ukrainoje kritikuoja Rusiją.
Telefonu iš Niujorko duotame interviu DELFI L. Linkevičius sakė, kad Lietuvai tapus nenuolatine JT Saugumo Tarybos nare, pasaulis labiau supranta, kokiu karštu pasaulio tašku tapo Ukraina.
– Lietuvos iniciatyva JT Saugumo Taryba trečiadienį priėmė rezoliuciją, kuria paragino užtikrinti žurnalistų saugumą ginkluotuose konfliktuose. Kodėl ši rezoliucija svarbi ir kaip gali prisidėti gelbstint žmonių gyvybes?
– Panaši rezoliucija paskutinį kartą priimta 2006 m. Tai klausimas, kuris nelengvai skinasi kelią. Ta tema ne visi patenkinti ir priežastys labai paprastos bei aiškios: žurnalistų žūčių statistika, dingimai, įkalinimas. Tai net tik rūpinimasis vienos iš profesijų žmonėmis, bet kartu atspindi ir visuomenės bei valstybės sveikatos, demokratijos lygį. Mums pavyko rezoliucijoje užfiksuoti tiesioginę sąsają tarp demokratiniais pagrindais tvarkomos valstybės ir žurnalistų saugumo, pastebėjome ir civilių apsaugą, kuri yra vienas mūsų prioritetų.
Žinoma, yra priimta daug teisingų dokumentų ir jie patys nepadarys kažkokio lūžio situacijoje. Bet, vis dėlto, jei mes nenustosime kelti šių faktų nuolat, ne tik jų smerkti, bet ir dalintis gera patirtimi, jei imsime ruošti žurnalistus šiam darbui, aprūpinsime juos gera technika ir įranga dirbant karo zonoje – visa tai aptarus galima atrasti priemonių, kurios palengvintų žurnalistų darbą ir pagerintų saugumą.
Įstatymai yra, daugiausia tai nacionalinė šalių atsakomybė, bet dažniausiai jie netaikomi. Maždaug 90 proc. bylų, kurios iškeliamos dėl smurto prieš žurnalistus, nesulaukia pabaigos – tyrimas nevyksta. Tose bylose apkaltinta tik 4 proc. asmenų. Tokia statistika kelia nerimą.
Jei anksčiau žinojome, kad pagal žurnalistų žūtis sąrašo priekyje buvo Irakas ir Sirija, pernai trečioje vietoje atsidūrė Ukraina. Ir ne dėl Ukrainos valstybės kaltės, o dėl Rusijos agresijos prieš šią šalį. Visa tai buvo diskutuota, rezoliucija – puikaus darbo rezultatas, nes priimta vienbalsiai. Manau, vakar buvo svarbi diena ir žurnalistams, ir kartu matomas mūsų pirmininkavimo darbo rezultatas.
– Ar nebuvo rezoliucijai prieštaraujančių? Juk Rusija turėjo kitokią nuomonę.
– Neisiu į detales, bet pasakysiu, kad turėjome ambicingesnį variantą. Bet kai yra demokratija, tenka derinti ir ieškoti bendro sutarimo, kai kurie konkretesni kampai nusigludina. Bet iš principo dokumentas pozityvus bei racionalus.
– Minėjote, kad šalia Sirijos bei Irako pagal žurnalistų žūtis trečioje vietoje įsitvirtino Rytų Ukraina. Ar pasaulyje jau suvokiama, koks karštas taškas yra Ukraina?
– Manau, ir ne be mūsų pastangų, tai suvokiama žymiai geriau nei anksčiau. Pasaulis didelis ir konfliktai vyksta visur, žūtys masinės, daugiausia dėmesio paprastai skiriama Afrikos žemynui bei kitiems karštiems taškams. Mums aktualu atkreipti dėmesį į mūsų regioną ir žemyną.
Manau, kad nuo praėjusių metų vasario, kai pirmininkavome Saugumo Tarybai, iki dabar padarėme labai daug, jog pasaulis apie tai žinotų, turėtų nuomonę. Gal į viešumą keliami faktai neišsprendžia konflikto, bet prisideda prie problemos aktualizavimo.
– Kiek dėmesio JT skiriama Islamo valstybės grėsmei?
– Šis klausimas keliamas nuolat. Diskusijoje apie žurnalistų saugumą dalyvavo žurnalistė Mariane Pearl, 2002 m. Pakistane nužudyto „Wall Street Journal“ žurnalisto Danielio Pearlo našlė. Vadinamos Islamo valstybės, kuri nėra nei islamo, nei valstybė, „darbo“ vaisiai sukūrė pasaulyje tiek eibių, kad apie tai kalbame įvairiuose kontekstuose: ir apie saugumą, ir apie stabilumą regione – Sirijoje, Irake. Šie klausimai darbotvarkės neapleidžia ir, ko gero, artimiausiu metu nepasitrauks iš prioritetinio sąrašo JT bei kitose organizacijose.
– Praėjusią savaitę Rygoje vyko Rytų partnerystės aukščiausiojo lygio viršūnių susitikimas. Teko skaityti Rusijos URM poziciją, kurioje džiaugiamasi rezultatais, pastebima, kad Rusija niekur neįvardijama kaip kaltininkė. Kaip jūs vertinate tokią Rusijos interpretaciją?
– Čia nėra jokio atradimo – mes iš pradžių sakėme, dar tuomet, kai Rusijai pasiūlyta dalyvauti Rytų partnerystės programoje ir kai ji atsisakė – tai nenukreipta prieš jokią šalį. Tai tiesiog programa, kuria bendradarbiaujame su Rytų partnerėmis tuo gyliu ir ta apimtimi, kokia partneriai patys pasirenka. Mes pripažįstame ir gerbiame jų pasirinkimą, o jis labai skirtingas – kai kurios programos dalyvės, tarkime, Baltarusija, yra Muitų sąjungos narė, Armėnija taip pat neslepia šių savo ketinimų, kai kurios nori įstoti į Europos Sąjungą. Jos labai skirtingos, bet mes dėl to nedarome jokių problemų ir stebėtis ar džiaugtis, kad kažkas nepasakyta prieš Rusiją... Iš tikrųjų, yra pasakyta. Kas mokės skaityti, tas perskaitys – minėjome ir spaudimą valstybėms, ir veiksmus prieš Ukrainą. Tai aiškiai apibrėžta ir visi žino, kieno tai veiksmai.
Galbūt rezultatai galėtų būti ambicingesni, bet įvertinkime foną, ginklus, kurie tiesiogine prasme mesti prieš laisvą pasirinkimą turinčias šalis: karas Ukrainoje, dalies Gruzijos teritorijos aneksija, spaudimas prieš Moldovą. Ir vis dėlto einama į priekį: pavyzdžiui, pažanga dėl bevizio režimo Gruzijai ir Ukrainai, jų europinio kelio pasirinkimo pripažinimas. Jokie bauginimai ir grasinimai neprivers jų pakeisti savo pozicijos ir pasirinkimo.
– Kokią situaciją matote Rytų Ukrainoje dabar? Kiek tikėtinas Rusijos puolimo atnaujinimas?
– Nenoriu pranašauti puolimo, aš tik noriu pasakyti, ką ne kartą sakėme: situaciją vertinsime ne pagal Rusijos pareiškimus, kurie vėl nuskambėjo apie galimybę sureguliuoti krizę ir konfliktą. Be abejo, yra šansų – kai Rusija nustos remti separatistus, nustos tiekti ginklus, atitrauks savo karius ne tik nuo sienos, bet ir iš Ukrainos teritorijos, tikrai yra galimybė sureguliuoti konfliktą. Kol kas tų požymių nematome ir technikos, ginkluotės, karių perdislokavimas, koncentravimas ne tik ties Donecku, bet ir ties Mariupoliu, nieko gera nežada. Kaip ir pareiškimas apie tai, kad Kryme bus dislokuotas branduolinis ginklas, jau nekalbu apie Kaliningradą. Tai neprideda nei pasitikėjimo, nei stabilumo regione.
– Vakar Europos Komisija pasiūlė į Lietuvą perkelti 710 pabėgėlių. Šalies vadovai, kartu ir jūs, pareiškė, kad Lietuvai to per daug ir mūsų šalis galėtų priimti 30-40 pabėgėlių. Tuo metu apžvalgininkas Kęstutis Girnius tokią politiką kritikuoja. Jo nuomone, Lietuva kartais elgiasi kaip skurdi našlaitė, negebanti įgyvendinti savo įsipareigojimų, laukianti, jog kitos šalys ją šelptų ir išlaikytų.
– Aš nesutinku su tokiu požiūriu – mes nieko nesikratome, ne tik prašome padėti Ukrainai bei kitoms Rytų šalims, bet ir patys tą darome, beje, prisiimame tam tikra naštą ir jokiu būdu nesikratome solidarumo. Mes pareiškėme ir tikrai tą darysime, bet tiek, kiek pasiruošę – negalime daryti daugiau nei esame tam pasirengę. Tokio pobūdžio našlaičių – dauguma ES šalių, nes dauguma jų pasisako prieš privalomus skaičius ar užduotis, pasisako už savanoriškumą šioje srityje. Čia mes nesame nei vieniši, nei kažkuo originalūs. Tiesiog mes objektyviai vertiname savo galimybes ir argumentus išsakėme ne kartą.
– Vakar sakėte nematantis prasmės veltis į diskusijas dėl Rusijos Dūmos deputato Vladimiro Žirinovskio kalbų apie „Vilniaus ir Klaipėdos atsiėmimą“. Bet vis dėlto, jūsų nuomone, tokie pareiškimai – asmeninė V. Žirinovskio nuomonė ar perduodama Rusijos vadovų pozicija?
– Manęs visiškai nedomina, ką tas politikas pareiškė. Daugiau neturiu ką pridurti.
