Lietuvoje

2019.04.12 21:10

Filmo apie Dalią Grybauskaitę režisierius: neslėpsiu – siunčiu žinutę rinkėjams

Nemira Pumprickaitė, LRT TELEVIZIJOS laida „Dienos tema“, LRT.lt2019.04.12 21:10

Kino teatruose pradėtas rodyti naujas dokumentinis filmas apie prezidentę Dalią Grybauskaitę „Valstybės paslaptis“. Režisieriaus Donato Ulvydo filmo premjeroje dalyvavo ir pati prezidentė. Apie ketvirtadienio vakarą įvykusią premjerą laidoje „Dienos tema“ žurnalistė Nemira Pumprickaitė kalbėjosi su režisieriumi.

– Tarsi įrėminote prezidentės D. Grybauskaitės kadencijas, prezidentavimo laiką. Ar per tuos 10 metų keitėsi Jūsų požiūris į pačią prezidentę, nes ji savo požiūrį kai kuriais klausimais keitė?

– Taip, iš tikrųjų  buvo labai įdomu. Filme matosi, koks jos temperamentas buvo prieš 10 metų – pirmoji spaudos konferencija, kategoriškumas, kūno kalba, ir koks yra dabar. Tarkim, tas pats žvilgsnis: dabar ji kartais pasako tyliau, ramiau, bet žvilgsniu turbūt tris kartus stipriau.

– Man dar krito į akis, kad dabar ji, nepaisant to „tyliau, ramiau“, yra gerokai užtikrintesnė. Tada matėsi žmogus, kuris tarsi tik pradeda, o dabar jau tvirtas.

– Bet vertybinė linija išliko – ji stovėjo, stiprėjo, bet, tarkim, užsidegimas dirbti dėl aiškaus tikslo yra matomas ir dabar. Jaučiu tendenciją, kad per 10 metų nepasimesta ir eita į tą sodrų, stiprų vadovo įvaizdį.

– Esate sakęs, kad filmą apie D. Grybauskaitę paskatino kurti pamatytas filmas apie Amerikos prezidentą Baracką Obamą. Ar jums jie tolygūs politiniai veikėjai?

– Turbūt spekuliuočiau, jeigu bandyčiau lyginti nepalyginamus dalykus: esame maža Europos valstybė, o aš nesu politologas ir to negalėčiau sau leisti. Emociškai pasakyčiau, kad D. Grybauskaitė yra daug svarbiau, nes ji – mūsų šalies prezidentė, yra mano prezidentė, ir simpatijos atsiranda automatiškai. Bet kai matydavau, kaip stovi Estijos, Latvijos prezidentai šalia JAV prezidento Donaldo Trumpo, Prancūzijos vadovo Emmanuelio Macrono ir kitų, iš tikrųjų su visa pagarba ir meile, mūsų prezidentė soluoja. Kai tu išgirsti iš patarėjų, kad netyčia neteisingai sustojo, ir tada greitai pernešamas mikrofonas, kad šalia, pavyzdžiui, D. Trumpo stovėtų D. Grybauskaitė, supranti, kad jos vaidmuo kažką reiškia.

Pasaulinio lygio žurnalistai, rengdami temą, tikėdavosi D. Grybauskaitės citatų, ir jei jos atsirasdavo, jie žinojo, kad turi ką spausdinti. Gal nelyginsime, bet tai yra pasaulinio kalibro lyderis, ir, tiesą pasakius, manau, kad mes dar net nelabai garsiai sau leidžiame tai pripažinti.

– D. Grybauskaitė kadencijos pradžioje atmetė prezidento B. Obamos kvietimą vakarienės, ir būtent Jūsų filme ji pagaliau paaiškino, kodėl taip atsitiko, nors kritikos buvo sulaukusi labai daug. Pirmą kartą išgirdau taip aiškiai, kodėl ji nevažiavo į tą vakarienę. Ar ji pati norėjo apie tai kalbėti, ar jūs pasiūlėte šitą temą?

– Aš tų temų turėjau daugiau. Tiesą pasakius, netgi nufilmuota yra daugiau, ir juokauju, kad įmanoma padaryti antrą seriją. Buvo klausimų, kurie yra labai įdomūs, ypač rezonansiniai, apie kuriuos buvo įvairiai kalbama. Dar kai rinkau medžiagą iki filmavimo, žinojau, kad tai bus įdomu ir atlieps patį filmo pavadinimą. Tada nežinojome, kad ji pasielgė labai diskretiškai, nieko viešai neapkaltino, o dabar, kai situacija pasikeitusi, santykiai šilti ir vienareikšmiški, ji leido sau kalbėti. 

– Dar viena tema, kuri irgi gana plačiai atskleista, – tai CŽA kalėjimai Lietuvoje. Prezidentė tarsi duoda suprasti, kokia yra mažų valstybių kaina už tapimą didelių ir svarbių tarptautinių organizacijų narėmis ir kad mes negalime leisti būti negerbiami, nes patys gerbiame sąjungininkus, kitas valstybes, ir mus už tai turi gerbti. Čia irgi buvo jūsų sumanymas apie tai kalbėti?

– Taip, ypač kai viename interviu perskaičiau tokią frazę tarp eilučių, kurią man ji pakartojo. Tie, kurie ateis į filmą, išgirs tą frazę, kad partneriai negalėtų negerai elgtis. Bet tai yra viena medalio pusė, nes prezidentė pasako antrą labai svarbią man asmeniškai kaip kūrėjui frazę, kad niekas negali leisti padaryti mūsų valstybės teroristų taikiniu. Kai pagalvoji teoriškai, o jeigu kažkam iš tikrųjų reikėtų susigrąžinti tą teroristą, tai supranti, kad grėsmė yra potenciali, ir ji gynė ne tik orumą, bet ir saugumą. Man įdomios tos temos, kai supranti, kad visko yra daug daugiau ir yra antras dugnas.

– Filme yra epizodas, kai ji kalba tremtinių ar partizanų renginyje, o po to iškart iš jos imamas interviu, o jos akyse kaupiasi ašaros, kai ji sako nesitikėjusi iš tų žmonių tokio didelio palaikymo. Mane tai labai nustebino. Tai iš tiesų labai jautri prezidentei tema ar man čia tik pasivaideno? 

– Vienareikšmiškai. Peržiūrėjau milžinišką kiekį medžiagos ir, neslėpsiu, kolekcionavau tas vietas, kur tos ašaros susikaupė. Perklausiau patarėjus, artimus komandos žmones, ir – faktas – ji moka susitvardyti, o tas momentas yra iš tų retų, kada ji tikrai susijaudina. Vėlgi ji pati pasakė, kad turėjo savo istorijos kompleksą, už kurią  daug kas baudė, žeidė, o būtent tremtiniai jai ištransliavo tą begalinį pasitikėjimą, ir tai ją jaudina ir šiandien. Kitoje scenoje irgi nesumeluota istorija: prezidentė prisipažino, kad kai ištaria žodžių junginį „Lietuvos žemė“, jai instinktyviai kaupiasi ašaros. Tada supranti, kiek daug yra rimtų dalykų, kurių ji neeskalavo, netransliavo, nesigyrė tuo, ir tas man buvo įdomu.

– Pačioje filmo pradžioje ji sako, kad kai jai pasiūlė kandidatuoti, pasakė: „Esi absoliučiai viena, neturi šeimos, neturi artimųjų, ir tave bus sunku paimti, tave bus sunku priversti kažką daryti, prie tavęs bus sunku prisigauti.“ Jai tai buvo netikėtumas, bet po to ji suprato, kad tai yra tiesa, – jos neįmanoma paspausti per artimus žmones, per šeimos narius. Ar tai reiškia, kad, būdama tokia viena, ji kartu yra ir vienišas žmogus?

– Nebuvau taip arti priėjęs, kad galėčiau dar ir psichologinį portretą analizuoti. Bet tokio vienišumo aš nemačiau, netgi pasakyčiau priešingai – nuoširdžiai neįsivaizduoju, kad aš galėčiau tiek daug ir ilgai, 10 metų, būti nuolatos apsuptas žmonių. Ir faktas, kad tarp tų žmonių, su kuriais tu bendrauji, kurie tave lydi, saugo, jie tampa artimi žmonės, tai privatumo nelieka. Vienatvė ir vienišumas, kai pastovus žmonių buvimas aplinkui, – tai labai siaura riba. Vieni gali sakyti, kad ji visiškai vieniša, o aš pasakyčiau, kad ji niekada neturėjo privataus gyvenimo.

–  Prezidentė po premjeros pasakė, jog gali susidaryti įspūdis, kad ji labai linksma, visą laiką pokštauja, o ji, atvirkščiai, save laiko labai rimtu žmogumi. Tiesą pasakius, tai, ką matome filme, stebina, nes prezidentė atrodo griežta, kategoriška, rimta, tik valstybe užsiimantis žmogus, ir staiga mes matome ją pokštaujančią, švenčiančią gimtadienį, su savo aplinka juokaujančią ir krikštijančią vaikus. Jūs tą medžiagą gavote ar pats filmavote tuos linksmus epizodus?

– Labai provokavau komandą, kodėl sukūrėte tokį įvaizdį, apie kurį visuomenė kalba, – šalta, labai griežta... Sakau: „Aš to nematau, kas yra?“ Jie sako: „Mes turime įvairios medžiagos.“ Tiesą pasakius, netgi buvo toks apmaudas, kad ne visada ir žurnalistai užsikabindavo už tos lengvesnės medžiagos. Subjektyviai susidariau nuomonę ir išvadą, kad kiekvienas žmogus – tiek žurnalistas, tiek scenos žmogus, tiek politikas – turi ribotą eterio kiekį. Prezidentė lygiai taip pat. Ji tiesiog visą eterį užimdavo, mano manymu, svarbesniais dalykais, todėl visa tai liko archyvuose. Mano laimei, kad tai galiu sudėti į filmą, bet ji tikrai darė truputėlį daugiau, bet neliko niekam kitam vietos.

– Šito filmo, daryčiau išvadą, nebūtų buvę, jeigu ne LRT ir Prezidentūros archyvai, ar ne? 

– Galėčiau kiekvieną televizijos archyvo kūrėją – nuo grimuotojos iki operatoriaus – įrašyti į filmo titrus, nes filmas gimė ne tiktai mūsų, pagrindinių kelių žmonių, pastangomis, o dėl tos medžiagos, kuri yra surinkta, ir jos beverte neįmanoma padaryti.

– Tai, kad jis parodytas dabar, kai iki prezidento rinkimų liko mėnuo, buvo jūsų sumanymas?

– Visiškai. Kai prezidentės paklausiau, ar ji turinti viziją, kada galėtų įvykti premjera, ji manęs paklausė: „O kaip tu įsivaizduoji?“ Aš – strategas, mėgstu strateguoti datas, kartais premjeros laukiu 1,5 metų, tai pasakiau, kad norėčiau išeiti prieš rinkimus, sudėliojau ant stalo argumentus, ji išklausė ir pasakė: „Gerai.“

– Kai žiūrėjau filmą, visą laiką lyginau prezidentę su 3 pagrindiniais kandidatais į šį postą: ar jie pasielgtų taip pat, ar ne? Ką jie pasakytų vienoje ar kitoje situacijoje?  Ar jums neatrodo, kad filmas, kai žmonės labai rimtai pradeda galvoti, kurį pasirinkti, tampa tokiu spaudimu ir gali būti kuriam nors iš kandidatų tikrai nenaudingas?

– Leisiu sau pasakyti, kad tai ne tik mano darbas, – tai tam tikra prasme ir mano misija. Manau, kūrėjai, kurie turi eterį ir savo žiūrovą, turi turėti ir savo tikslus bei misiją. Jeigu turiu savo žiūrovą ir kas nors ateis pažiūrėti filmo, noriu jiems duoti savo žinią, nenoriu stovėti nuošalyje. Kaip mūsų klasikas Vytautas Žalakevičius yra pasakęs: „Kodėl stovėjai po medžiu, kai žudė žmogų.“ Nenoriu likti nuošalyje. Jeigu galiu kažkiek daryti įtaką savo žiūrovo nuomonei, tai noriu, kad jis susidėliotų argumentus, ko reikia tikėtis iš prezidento, kokių atsakomybių, kiek jis mums, rinkėjams, atstovaus pasaulyje, kaip elgsis. Gal tada žiūrovas, kartu ir rinkėjas, atsakingiau rinksis eidamas į rinkimus. Aš tikrai norėjau, kad filmas būtų prasmingas ir laiku.

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius