Kai prisimename viduramžius, aišku, prisimename ir drąsius mūsų karius. Tačiau su pasididžiavimu ateina ir nusivylimas, kurį dažnai lietuvis išsako draugų būrelyje. O kur dabar ta didybė? Šalis ne didelė, o maža. Be to, kur mūsų pergalių ženklai? Štai kitos šalys turi bent triumfo arkas, pro kurias pražygiuodavo karą laimėjusi kariuomenė. O kur mūsų triumfo arkos?
„Istorijos detektyvai“ kartu su Virginijumi Savukynu atskleidžia, kad ir mes turime tokius senųjų pergalių ženklus, išlikusius iki šiol. Jie – šalia mūsų, prieš pat mūsų akis, tik nemokame jų atpažinti. Dažnas į Vilnių atvykęs užsienietis atkreipia dėmesį, kad čia yra daug bažnyčių. Tačiau tikriausiai nė vienam į galvą neateina, kad dalis jų žymi lietuvių karines pergales. Tai būtent jos yra mūsų laimėtų mūšių ženklai, išlikę iki šių dienų. Pažymėdami karines pergales Lietuvos didikai statė ne triumfo arkas, bet bažnyčias. Savo draugams užsieniečiams apie tai būtinai turite papasakoti.
Štai pradėkime nuo Švč. Trejybės unitų bažnyčios ir Šv. Mikalojaus cerkvės. Jos skirtos pergalei prie Oršos paminėti. Prieš mūšį karo vadas Konstantinas Ostrogiškis meldėsi ir pažadėjo, kad pergalės atveju Vilniuje iškils maldos namai. Kai buvo laimėtas mūšis, pažadus reikėjo pildyti. Tuo metu stačiatikiai katalikiškoje Lietuvoje buvo išstumiami iš viešojo gyvenimo, tačiau nepaisant to, Lietuvos valdovas Žygimantas Senasis leido pastatyti dvi mūrines cerkves.
Keliaukime toliau – Šv. Jurgio bažnyčia. Anksčiau ji vadinosi Šv. Marijos Snieginės vardu. Ji žymi kitą pergalę – prie Klecko, 1506 m. rugpjūčio 8 d. Ta diena yra skirta šv. Marijai Snieginei, todėl Radvila jos garbei čia pastatė bažnyčią, o kartu ir pažymėjo lietuvių pergalę prieš totorius.
1655 m. Lietuvos ir Lenkijos valstybė pergyveno sunkius laikus. Beveik visa šalis buvo okupuota švedų ir maskvėnų. Vilnius taip pat buvo okupuotas. Tačiau šalis surado jėgų ir išvijo užpuolikus. Šią pergalę žymi Šv. Petro ir Povilo, taip pat Šv. Kryžiaus bažnyčios. Taigi Vilniuje senųjų lietuvių karinių pergalių ženklų yra gausybė. Reikia tik mokėti juos atpažinti ir apie tai papasakoti miesto svečiams. Tačiau yra ir kitas Lietuvos karių ženklas, kurio net neįtartumėte.
Ką slepia šv. Jurgio skulptūros?
Šv. Jurgio kultas Lietuvoje yra labai populiarus. Kas nematė jį vaizduojančių paveikslų, tai – riteris, nugalintis drakoną. O kiek dar žinomų ir nežinomų liaudies meistrų išdrožtų skulptūrėlių, kurios puošia įvairias Lietuvos bažnyčias! Dar visai neseniai buvo plačiai švenčiamos Jurginės. Beje, jos sietos su žemdirbyste. Natūralu, juk lietuviai – žemdirbių tauta. Taigi daugeliui šv. Jurgis – tai tiesiog taikus taikių žemdirbių simbolis.
Tačiau ar tikrai yra taip? Ar susimąstėte, kodėl šis šventasis toks populiarus Lietuvoje? Paslaptis gali slypėti ne vien tik lietuvių pamaldume. Tai susiję su mūsų senovės kariais. Tai dar vienas karių simbolis. Nuo pat viduramžių šv. Jurgis buvo laikomas riterių globėju.
„Šv. Jurgis visuotinai pripažįstamas riterių globėjas, ikoninė figūra, riterių kultūros pagrindinis šventasis“, – teigia profesorius Rimvydas Petrauskas.
Kodėl jis buvo toks brangus riteriams? Čia reikia prisiminti jo legendą. Viduramžiais buvo pasakojama, kad drakonas pavergė vieną šalį, sunaikindavo savo nuodingu kvapu kiekvieną, kuris tik prisiartindavo. Jis kasdien reikalaudavo dviejų avių, o kai avys šalyje pasibaigė, pradėjo ryti žmones. Daugybė žuvo, tad vieną dieną prieš jį išėjo karalaitė, apsirengusi nuotakos drabužiais. Ir tuo lemtingu momentu atjojo šv. Jurgis, kuris ietimi pervėrė slibiną, surišo jaunosios juosta ir atvedė į pilį.
Šv. Jurgis paskelbė, kad jei kraštas apsikrikštys, tuomet drakonas jiems negalės pakenkti. Jis atsisakė karaliaus siūlomo užmokesčio ir pasiūlė remti bažnyčių statybą, gerbti kunigus ir globoti neturtinguosius.
Legendoje teigiama, kad šv. Jurgis buvo nukankintas kaip krikščionis Diokletiano ir Maksimiano persekiojimų laikais. Jis miesto aikštėje skelbė, kad pagoniški dievai yra piktosios dvasios, o Dievas yra vienas. Už tai jis ir buvo suimtas ir kankinamas. Legendoje pasakojama, kad jis buvo vedamas per karių rikiuotę ir mušamas geležiniais virbais, po to kankinamas geležiniu apavu, įkaitintu iki raudonumo.
Įmestą į kalėjimą naktį šv. Jurgį aplankė Kristus ir išgydė jo žaizdas. Tada klastingieji romėnai jam paruošė nuodus, tačiau, kai jis jų išgėrė, liko gyvas, o žolininkas, paruošęs nuodų taurę, mirė. Jurgis buvo ir toliau kankinamas – kūnas draskomas ant spygliuoto rato, buvo apipiltas išlydytu švinu.
Suprantama, kad toks didvyris labai išpopuliarėjo Kryžiaus žygių metu. Kiekvienam kryžiuočiui tai buvo idealas, kaip reikia pasiaukoti už tikėjimą. Ši tradicija iš Jeruzalės persikėlė ir į mūsų kraštus. Kryžiuočiai, mūsų priešai, ne kartą į Lietuvą jodavo būtent su šv. Jurgio vėliava.
R. Petrauskas teigia: „Šv. Jurgio vėliava buvo viena iš centrinių, šalia Švč. Mergelės Marijos – tai kitas simbolis, turbūt toks, kaip Mergelės ordinas. Šv. Jurgis ir jo vėliava buvo ta insignija, dėl kurios net konkuruodavo Vakarų Europos riteriai – kas neš šitą vėliavą kaip svarbiausią?“
Ir čia reikia priminti vieną iškalbingą įvykį. 1390 m. vasaros pabaigoje didelė vokiečių ordino bei Vytauto kariuomenė išžygiavo į Lietuvą. Jiems talkino 300 anglų, vadovaujamų Derbio grafo – būsimojo anglų karaliaus Henriko IV. Kilus anglų ir vokiečių ginčui dėl teisės nešti garbingą šv. Jurgio vėliavą, jį išsprendė ne kas kitas, bet Vytautas kartu su savo žmona Ona. Ir čia iškyla klausimas, ar galėjo priešų simbolis tapti Lietuvos simboliu? Galėjo. Ir čia, panašu, ne paskutinį vaidmenį suvaidino ne kas kitas, bet tas pats Vytautas.
„Vytautas pats ne vieną kartą buvo toje pusėje. Jis pats su ta vėliava žygiavo ne kartą ir su anglais, ir su kitais į Lietuvą. Neabejotinai, jis buvo labai gerai susipažinęs ir pamėgęs riterių kultūrą. Šituos dalykus jis tikrai persinešė į Lietuvą, jo aplinkoje labai gerai matyti, kaip plinta Jurgio kultas“, –„Istorijos detektyvams“ pasakoja R. Petrauskas.
Ar Vytautas galėjo įtvirtinti šv. Jurgio, kaip riterių globėjo, kultą Lietuvoje? Kokie įrodymai tai rodytų? Pirmiausiai tai – Trakų pilis.
„Pusiasalio bažnyčios viena koplyčia, funduota dar Vytauto laikais, pavadinta šv. Jurgio vardu. Tą siečiau su riterių kulto propagavimu“, – teigia R. Petrauskas.
O Jogaila Liublino koplyčią dedikuoja Švč. Trejybei, kurioje jis pats vaizduojamas kaip šv. Jurgis. Tačiau tai dar ne viskas. Šv. Jurgio kulto plitimą rodo ir kiti duomenys.
„Kai svarbūs Vytauto aplinkos didikai priima krikštą, jie irgi turi Jurgio vardą, vieną labiausiai paplitusių tarp didikų vardų XV a. Tiktai vieną pavyzdį pasakysiu: Vytauto atstovas Konstanco bažnytiniame susirinkime buvo Jurgis, kitaip Gedgaudas, žmogus, gimęs Gedgaudu, krikšto metu priėmęs Jurgio vardą.
Mes dabar galime tik spekuliuoti, ar tai su riterių kultūra tiesiogiai susijęs dalykas, bet vardas yra susijęs. Ir šitas Jurgis Gedgaudas tikrai buvo įšventintas riteris, kaip ir nemaža dalis kitų Vytauto laikų didikų“, – teigia R. Petrauskas.
Beje, šv. Jurgio, kaip riterių globėjo, kultas buvo populiarus ir Rytuose. R. Petrauskas „Istorijos detektyvams“ pasakoja: „Beje, įdomu, kad ne vien tik vakarietiškos riterių kultūros, taip pat ir stačiatikių pasaulyje – Juris, Jurgis – Jurij – rusiškai vardas buvo populiarus. Stačiatikių lietuvių Gediminaičių turime pavadintų šituo vardu“.
Paslaptingas Drakono ordinas
Yra dar viena paslaptis, kuri rodo, kaip plito šv. Jurgio kultas Lietuvoje. Jogaila ir Vytautas priklausė paslaptingam Drakono ordinui. Kas tai buvo?
„Vėlyvaisiais viduramžiais tarp Europos monarchų paplito paprotys steigti savo dvaro ordinus. Kai mes sakome „ordinas“, dažniausiai galvojame apie vienuolių riterių ordinus. Lietuviai turėjo ilgą patirtį, Vokiečių ordinas buvo vienas iš didžiųjų vienuolių riterių ordinų.
Tačiau atsirado kita ordino atmaina, kai monarchai, bandydami visų pirma stiprinti savo monarchinę valdžią, panaudoja svarbią vėlyvaisiais viduramžiais riterystės idėją: buria apie save iš savų ir svetimšalių kilmingųjų sudarytą tam tikrą riterių imaginacinę bendruomenę. Ji retai kada turbūt visa susirinkdavo, bet oficialiai priimdavo ir, svarbiausia, suteikdavo ženklą, dabartinį ordiną tikrąja to žodžio prasme. Valstybiniai ordinai yra šitos tradicijos tąsa“, – teigia R. Petrauskas.
Drakono ordiną įkūrė Vengrijos karalius ir būsimasis Šventosios Romos imperijos imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis.
Ordino globėjais buvo laikomi legendiniai drakono nugalėtojai – būtent šv. Jurgis ir šv. Margarita. Anot legendos, Margarita buvo praryta slibino, bet su Dievo pagalba nesužeista išsivadavo iš jo pilvo.
Šio ordino tikslas – suvienyti ištikimus Vengrijos karaliaus šalininkus, priesaika pasižadėjusius laimėje ar nelaimėje neapleisti savo karaliaus, ginti jo šeimą ir artimuosius nuo priešų, taip pat visus juos sujungti kovai prieš turkus bei katalikybės išsaugojimui Vengrijoje ir visoje Europoje.
„Zigmantas Liuksemburgietis įsteigė ordiną ir pavadino jį Drakono vardu. 1429 m., kaip tik tuo metu, kai prasidėjo derybos dėl Vytauto karūnacijos, jis priima į šitą ordiną Vytautą. Negana to, dar priima ir jo žmoną, kas buvo šiaip jau ganėtinai neįprasta. Paprastai tai buvo vyrų bendruomenė. Riterystės kultūra yra vyrų kultūra“, – pasakoja R Petrauskas.
Tai irgi turėjo sustiprinti šv. Jurgio kultą Lietuvoje. Gaila, kad istorijos šaltiniai nepaliko daugiau duomenų. Nors ir nežinome tolesnio Drakono ordino likimo Lietuvoje, tačiau yra dar viena labai įdomi aplinkybė.
„Lieka tam tikra mįslė. Keliuose šaltiniuose yra paliudyta, kad šv. Jurgis yra laikomas Lietuvos globėju dar vėlyvaisiais viduramžiais. Nėra jokio dokumentinio paskelbimo, kaip pasirinko, bet didelė prielaida, kad kitos tokios stiprios tradicijos nėra. Tik riterystės, karybos sritis galėjo šitą dalyką paveikti“, – pasakoja R. Petrauskas.
Šv. Jurgis buvo laikomas Lietuvos globėju. Ar tik ne todėl, kad lietuviai tuo metu buvo puikūs kariai, perėmę riterių tradicijas? Šv. Jurgio kultas buvo siejamas su riteryste ir kariais, todėl jis ir tapo Lietuvos globėju, todėl jis taip ir išpopuliarėjo. O nunykus riteriams, jį pasisavino žemdirbiai, pamiršę jo senąsias reikšmes.
„To šventojo tradicija visų pirma yra riteriška tradicija, kario kultas. Tai žmogus, visur vaizduojamas ne su obuoliais ar grūdais. Tai žmogus, kuris su ietimi smeigia drakoną“, – reziumavo R. Petrauskas.
Kai taip atidžiau pažvelgiame, mes turime daug išlikusių ženklų, simbolių, kurie mena karingos senosios Lietuvos laikus. Reikia tik mokėti išskaityti šalia esančius ženklus. Tad kitą kartą pamatę dievdirbio išdrožtą šv. Jurgio skulptūrėlę prisiminkite, kad jis pirmiausiai buvo riterių ir karių simbolis, menantis tuos laikus, kai Lietuva buvo didelė ir galinga.
„Istorijos detektyvai“ kartu su Virginijumi Savukynu – sekmadienį 16.00 val. per LRT.
