„Pajutau, kad nejauku, kad tai žmogus, kurio tais laikais turbūt nebūčiau norėjęs sutikti. Atrodė, jis galėtų mane tiesiog įsimesti į bagažinę ir išvežti“, – susitikimą su Henriku Daktaru prisimena aktorius Šarūnas Datenis. Henriką Daktarą jis įkūnys sausį kino teatruose pasirodysiančioje lietuvių kriminalinėje dramoje „Barakuda“. Kaip jam sekėsi narplioti dešimtojo dešimtmečio tamsą ir joje nepamesti savęs, aktorius pasakoja LRT OPUS laidoje „Švelnūs tardymai“.
Visas pokalbis su teatro ir kino aktoriumi, režisieriumi, „Lėlės“ teatro kūrėju Š. Dateniu – laidos įraše:
– Kaip tau pačiam ta 90-ųjų tema? Dabar mūsų flagmanas – „Pietinia kronikas“, šiame filme gana stipriai plėtota to laikmečio tema.
– „Pietinia kronikose“ rodomas tas laikmetis, bet iš švelniosios pusės, labiau vystoma žmogaus brandos pereinamuoju laikotarpiu tema. Mūsų filme – visai kita tema, kriminalinės istorijos, teisminiai procesai.
Klausia: kodėl kuriate apie banditus? Na, jei žmonės nežiūrėtų, jų nedomintų, tai niekas ir nekurtų. Apie tai kuria ir užsienyje. Jeigu paimtum geriausių filmų penkiasdešimtuką, kiek iš jų būtų apie kriminalinį, nusikalstamą pasaulį? „Krikštatėvis“, „Kazino“, daugybė kitų, dabar matome ir real crime dokumentikų fenomeną.
Galbūt yra kažkokių psichologinių dalykų, turbūt įdomu analizuoti blogus žmones, antiherojus. Nežinau, gal čia smalsumas prisiliesti prie juodumos, kurios sau neleidžiame.
– Papasakok apie pasiruošimą vaidmeniui. Man teko kalbėtis su tavo kolega Martynu Nedzinsku, jis sakė, kad skaitė teismo dokumentus.
– Aktorius turi įsijausti į personažą. Svarbu, kad tam tikrose situacijose jaustumeisi pakankamai patogiai. Scenarijuje visko neišrašysi, nesugalvosi – per filmavimą vis tiek atsiranda ir improvizacijos. Kad galėtum improvizuoti, turi suprasti, kaip tie žmonės mąstė, kokie buvo jų statusai, bendravimas tarpusavyje ir t. t. Skaitai knygas, analizuoji, bandai suprasti. Yra daugybė interviu, teismo procesų medžiagos. Iš esmės tų istorijų tamsą po truputį renki į save, kad paskui galėtum ištransliuoti.
Klausia: kodėl kuriate apie banditus? Na, jei žmonės nežiūrėtų, jų nedomintų, tai niekas ir nekurtų.
– Man įdomu, ar įmanoma save nuvesti iki kokios nors beprotybės būsenos? Kai tas žmogus, tavo atveju – Henrikas Daktaras, visa ta tamsa tiek stipriai tave užlieja, kad imi nebesusigaudyti?
– Susigaudyti tai tu visada susigaudai. Kiekvienas aktorius turi savo priėjimą, kaip jis sukuria vaidmenį. Aš tikrai niekada nesu patyręs jausmo, kad staiga prieš kamerą ar scenoje esu nebe Šarūnas, kad tapau kažkuo kitu. Galbūt kai kas tai ir patiria, išeina į tokį transą, bet aš vis tiek lieku Šarūnas, tik, tarkime, toks, kuris būtų gyvenęs 90-aisiais, užaugęs Vilijampolėje, Henriko Daktaro šeimoje. Tai vis tiek yra Henriko Daktaro interpretacija. Jis gi nebuvo toks, kokį mes jį parodome ar kokį aš jį suvaidinu. [...]
– Buvai susitikęs su Henriku Daktaru?
– Buvome. Filmas buvo filmuojamas dviem blokais. Nufilmavome pirmą bloką, o tada žiemą su prodiusere ir žurnaliste važiavome pas Henriką į įkalinimo įstaigą Pravieniškėse.
– Kaip ruošeisi tam susitikimui?
– Čia nieko neprisiruoši. Jau pati erdvė kelia įtampą: ateini, sudedi telefonus, visur grotos, kažkokie garsai, policija, antrankiais surakinti žmonės. Nori nenori yra nejaukumas, nes susitinki su Henriku Daktaru, kurį vaidini. Kyla įtampa, ką jis pasakys tave pamatęs. Prieš šį susitikimą rimtai stresavau.
Nori nenori yra nejaukumas, nes susitinki su Henriku Daktaru, kurį vaidini.
– Kaip manai, tau tai padėjo kurti vaidmenį?
– Tikrai taip. Žinoma, ir prieš tai buvau žiūrėjęs daug dokumentikos, jo interviu, jau pažinojau kalbos manierą ir būdą. [...] Ateini, sutinki Daktarą, jis vyresnio amžiaus žmogus, iš principo, sakyčiau, charizmatiškas, juokauja su prižiūrėtojais, atrodo visiškai negrėsmingas. Bet pagavau vieną momentą.
Mes šnekame, jis juokauja, o paskui perskaito gabaliuką scenarijaus, sceną, kurioje jis „Vilijoje“ keptuve vanoja turistą. Staiga jo akys visiškai pasikeičia: „Kas čia taip pasakė? Kur tai pasakyta? Jokiame teisme taip nebuvo pasakyta.“
Pajutau, kad nejauku, kad tai žmogus, kurio tais laikais turbūt nebūčiau norėjęs sutikti. Atrodė, jis galėtų mane tiesiog įsimesti į bagažinę ir išvežti, nes tais laikais taip būdavo. Bet tas žvilgsnis, kuris taip staiga prasimušė... Vaidindamas antrą bloką nuolat prisimindavau, kaip staiga charizma gali tapti grėsme.
– O paskui jis tau skambino, teiravosi, kaip sekasi, kokį personažą sukursi, ar gražiai jis kine atrodys?
– Turbūt negaliu iki galo atskleisti, bet kontaktas su juo buvo. Tai buvo išties labai įdomi gyvenimiška patirtis ir susidūrimas. Pačioje pradžioje, kai sužinojau, kad gavau vaidmenį, galvojau: „O kaip čia dabar, ar viskas ramu, galima, nieko neatsitiks?“ Atrodo, juokinga, kas čia tau atsitiks. Bet ar tikrai nieko? (Juokiasi.)
Prakirbėjo ta mintis, buvo ir artimųjų, kurie klausė, ar nebijau. Sakau, ką žinau, man atrodo, gal jau nebe tie laikai, kaip ir turėtų būti saugu. Bet žinai, neseniai tame rajone, kurį garsiname, kieme nušovė žmogų.
Kai prispaudžia, mes imame kovoti už išlikimą. Kiekvienas žmogus geba padaryti labai baisių dalykų.
– Esi gimęs 1986 m. Vilniuje. Kaip dabar, po „Barakudos“ kūrimo, po įsigilinimo į tą mafijos laiką, manai – jeigu tais 90-aisiais tu būtum buvęs ne vaikas, o, pavyzdžiui, 25-erių, kaip būtų klostęsis tavo gyvenimas?
– „Kaip būtų?“ yra amžinas klausimas. Mes visi į save žiūrime kaip į istorijos herojus. Yra ta žymioji fotografija, kurioje Hitleris sako kalbą, minia žmonių stovi iškėlę rankas, o vienas žmogus rankos neiškėlęs.
Praktiškai visi, kurie pamato tą fotografiją, sako: „Tai aišku, kad būčiau nekėlęs rankos.“ Bet palauk, jis yra vienas tarp tūkstančių. Greičiausiai tu būtum buvęs tarp tų, kurie būtų iškėlę tą ranką, nes toks jau yra tas pasaulis. Kai prispaudžia, mes imame kovoti už išlikimą. Kiekvienas žmogus geba padaryti labai baisių dalykų.
Nežinia, kaip būtų susiklostę, jeigu būtum augęs tame rajone, visada būtum apsuptas tų temų. O jeigu dar tavo šeimoje kas nors tuo užsiima, automatiškai esi 50 proc. pasmerktas vis tiek kažkokiu būdu įsivelti. Beje, buvo nepriteklius, tuo metu subyrėjo ankstesnis režimas. Bardakas, kas spėjo – stvėrė, prisigrobė. Teisėsauga tuo metu dar nebuvo susiformavusi, tie, kas naudoja jėgą, tuo pasinaudojo ir iškilo.
Žinome, kad kaimyninėse šalyse baigėsi ir blogiau. Pas mus, ačiū Dievui, dar pakankamai laiku spėjo viską prikirpti ir sustabdyti. Jei dar truputėlį, gal ir valstybė kitokia būtų buvusi, neaišku, kaip viskas galėjo išsivystyti. [...]
– Tu beprotiškai daug sportuoji. Mačiau aktoriaus Dariaus Gumausko komentarą. Pamatęs nuotrauką iš spektaklio jis sakė, kad tau jau reikia vaidinti Gladiatorių. Kaip tau yra su tuo sportu?
– Sportas yra mano gyvenimo ramstis. Jau daug kartų ir interviu esu sakęs, kad jeigu ne sportas, velnias žino, ar aš čia bebūčiau. Visais momentais, kai reikia atsigauti, susikaupti, susiimti, sportas yra vienintelis dalykas, kuris mane sugeba įstatyti į bėgius. Sportuodamas aš atsipalaiduoju, gerai jaučiuosi. [...]
Mes esame išsivystę iš judančių organizmų, mūsų protėviai daug judėdavo. Ne veltui pasportavus išsiskiria endorfinų – tiesiog taip sutverta, mes turime judėti. Džiaugiuosi, kad savo gyvenime tai atradau pakankamai anksti. Sportas mane gelbėjo daugybę kartų, kai reikėdavo kapanotis, kabintis į gyvenimą. Visada žinau, kad yra vieta, kur galiu nueiti, kur viskas bus sava ir aišku.
Jau daug kartų ir interviu esu sakęs, kad jeigu ne sportas, velnias žino, ar aš čia bebūčiau.
– Ar būtų galima teigti, kad tu, kaip asmenybė, degi, kunkuliuoji aistra, gyvybe ir tai, deja, kartais nuneša į kažkokius blogus vandenis?
– Šimtu procentų. Degi, spinduliuoji, kada nors perdegi, per daug išsikrauni. Yra daugybė filosofinių kalbėjimų apie kaukes, apie tai, kad mes visada vis tiek būname su kokia nors kauke. Su vienokia – prieš draugus, su kitokia – prieš tėvus, mylimuosius. Netgi prieš save kartais būname su kaukėmis.
Visame šiame pasiklydime tas fizinis dalykas grąžina, įžemina, leidžia sugrįžti į save. [...] Sporto salė mano gyvenime jau yra maždaug 14 metų, o kovos menus pradėjau prieš šešerius. Pradėjau nuo bokso, dabar ketvirtus metus užsiimu muaitai.
