„Svarbiausia – pažinti savo auditoriją“, – neabejoja „No Shoes“ – teatro vaikams ir jaunimui – įkūrėjai, aktorius ir dramaturgas Raimondas Klezys bei režisierė, edukologė dr. Ieva Jackevičiūtė. Kaune vykusiame festivalyje „ConTempo“ vaikams iš įvairių šalies regionų jie vedė teatro dirbtuves.
„ConTempo“ ir filantropinio fondo „Devbridge Foundation“ inicijuotas projektas daugeliui dalyvių buvo pirmasis prisilietimas prie scenos menų.
„Meno edukacijų mūsų šalyje per mažai – deja, vis dar yra jaunuolių, spektaklį pirmą kartą pamatančių tik paauglystėje“, – teigia menininkai. Anot jų, atsiskleidęs kūrybiškumas sudaro sąlygas daugiau pasiekti ir kitose srityse.
– Raimondai, Ieva, teatre su vaikais bendraujate jau ne vienerius metus. Ką ateinančiam jaunimui ir jų mokytojams verta suprasti apie šias edukacijas ir ką vertėtų palikti už durų?
R.: Pirmiausia – palikti už durų nusistatymus, nerimą. Siekiame sukurti labai saugią erdvę. Mokytojo užduotis – labai atidžiai stebėti grupę, kad neatsirastų povandeninių srovių, patyčių, kurios vaikus paliestų ateityje. Sakome vaikams, kad kai spektaklyje vaidina aktoriai, žiūrovai turėtų nekalbėti, nes taip atsitikus aktoriai mano, kad kalbama apie juos. Taip pat pagiriame, pastebime vaikus, kai jiems to reikia. Paprastai tas vaikas, kuris mokosi prastai, yra laikomas ar pats save laiko blogiuku, teatre dažnai būna puikus. Tai ugdo vaikų pasitikėjimą, o jis yra labai svarbus.
I.: Man labai norisi, kad vaikai už durų paliktų įvairius „statusus“. Pavyzdžiui, pastebime, kad vaikai kartais iškart nurašomi tiek mokytojų, tiek bendraamžių, išgirstame: „Ai, šis vaikas nieko nedarys.“ Būna įvairių situacijų, tačiau ne sykį matėme, kaip autizmo spektro sutrikimą turintys vaikai, kurie paprastai vengia kontakto, Raimondui spektaklio metu laiko už rankos, kartu atlieka užduotis. Tad vertinga palikti nuostatas apie kitus, o ir save atrasti iš naujo.
– Kaip į tokias patirtis reaguoja vaikai, kas jiems įdomiausia, o galbūt – sudėtingiausia atvykus į teatro ar judesio užsiėmimą?
R.: Vaikai labai skirtingi – vieni susikaupia mažiau, kitiems dalyvauti paprasčiau. Kaip einant pas gydytoją svarbu identifikuoti bėdą, taip ir mums – identifikuoti jautrią situaciją bei su ja dirbti. Pavyzdžiui, „ConTempo for Kids“ programos metu vaikai, išgirdę, kad vaidinsime, išsigąsdavo – jiems tai asocijuojasi su didele sale, auditorija, šiokia tokia baime. Tačiau mūsų pagrindinis tikslas – sužadinti smalsumą ir meilę teatrui, priminti, kad tai yra žaidimas.
I.: Vaikams svarbus žmogiškas, paprastas ryšys – jie puola pasisveikinti, apsikabinti, priima kaip savą. Teatras savaime yra kūniškas, leidžiantis peržengti tam tikras ribas, kurti draugo ir autoriteto santykį. Vis dėlto iš vaikų jaučiame ir dirglumą, įsijautrinimą.
Šiuo atveju net nekalbame apie gebėjimus teatro ar šokio srityse, bet apie paprastus įgūdžius dirbti komandoje, elementarius gebėjimus išklausyti užduotį. Tikėtina, kad viena to priežasčių yra tai, jog vaikai mokykloje ir už jos ribų turi mažai meno edukacijos patirčių, kuriose reikia susikoncentruoti, išlaikyti dėmesį, dirbti komandoje.
– Dirbate su labai skirtingomis amžiaus grupėmis. Kaip keičiasi vaiko požiūris į teatro užsiėmimus įvairiais brandos laikotarpiais?
I.: Kaita turi keletą sluoksnių. Matome, kaip užaugę mūsų mokiniai, lankę būrelius, spektaklius dar būdami maži, šiandien, jau būdami paaugliai, turi visai kitą požiūrį į meną, pasirodymus. Maži vaikai neidentifikuoja atėjimo į teatrą – tai jiems pirmoji patirtis su menu, geras laiko praleidimo būdas su šeima, artimaisiais.
Man labai įdomūs pradinukai, kurie jau supranta taisykles, tačiau tuo pačiu dar neturi paaugliams būdingo atsainumo. Paaugliams kurti nėra lengva, galbūt todėl šiai amžiaus grupei skirtų darbų yra mažai. Dažnai teatras jiems neatrodo pakankamai „kietas“. Dar vėlesniame amžiuje jau atrandamas gylis, temos, kurios leidžia reflektuoti, pasikalbėti, tad teatras ir vėl pasidaro įdomus.
R.: Galiu pasidalyti asmenine patirtimi. Mūsų vaikai, kurie stebi daugybę spektaklių, jau būdami 10–12 metų yra išsiugdę savo skonį, turi mėgstamus žanrus. Man buvo didelis netikėtumas pamatyti, kad vaikai jau labai jauname amžiuje žino, kas jiems patinka.
– Daug dėmesio skiriate kelionėms pas vaikus iš regionų. Kokia situacija lydi meninį ugdymą vietose, kur kultūrinių renginių ir galimybių yra mažiau nei didmiesčiuose?
R.: Mano nuomone, scenos meno edukacijų mūsų ugdymo sistemoje nepakanka. Vis dar sutinkame paauglių, kurie spektaklį mato pirmą kartą. Sunku patikėti, kad tai įmanoma. Todėl, kol Lietuvoje bus bent vienas vaikas, kuris pasakys, kad pirmą kartą yra aktų salėje ar miesto kultūros namuose, tokias edukacijas rengti bus verta. Kalbu ne tik apie teatrą, bet ir apie kitus scenos meno renginius.
I.: Viena vertus, formaliai yra įrankių, pavyzdžiui, Kultūros pasas, tačiau dirbdami su ugdymo programomis labai liūdime, kad jose nėra teatro ir šokio pamokų. Nebeturime ir teatro pedagogų rengimo. Kiek yra teatrų, kurie keliauja, aplanko regionus? Yra, tačiau nepakankamai!
Vis dar negalime pasiekti visų Lietuvos vaikų. Svarbu suprasti, kad kūrybiškumas teatro metodais atrandamas lengviau, o tai leidžia būti talentingam įvairiose srityse. Jei atsiveria kūrybiškumas, jis pasireiškia visur, visai nesvarbu, ką veiksi ateityje.
– Vaikas į spektaklį pats ateiti negali – tam reikia tėvų ar mokytojų pagalbos. Koks suaugusiųjų vaidmuo, ką jie galėtų padaryti, kad ši pažintis būtų sklandesnė, ankstyvesnė?
I.: Žinoma, svarbu, kad tėvai supažindintų vaikus su kultūriniu gyvenimu. Tačiau rutina dažnai padiktuoja savas taisykles. Grafikai, kamščiai, vaikų nuovargis – sudėtinga į dienotvarkę įtraukti dar ir nuėjimą į spektaklį. O daug kas teatro ar kultūrinių renginių savo mieste net neturi – ką daryti tuomet, vežti vaiką į kitą miestą? Vis dėlto teatras – kultūrinio ugdymo dalis, todėl svarbu, kad dėmesio jam atsirastų mokykloje.
R.: Man taip pat atrodo, kad mokytojas yra pagrindinis žmogus, kuris jauną žmogų veda per gyvenimą. Net leisdamas muziką per pamoką stengiuosi parinkti tai, ko vaikai dar nėra girdėję – tikėtina, kad be manęs jie niekada nepasirinks to įrašo, nepatyrinės šio žanro. Taip ir su spektakliais – mokytojai turėtų patys tyrinėti, lavintis, domėtis šia sritimi ir tuomet padėti ją pažinti vaikams.
– Ko darbas su vaikais išmokė jus pačius? Ar buvo išmoktų nuostatų, stereotipų, kuriuos reikėjo keisti?
R.: Visuomet galvojau, kad jei esi šauniai pasiruošęs pamokai, turi savo metodus, tau tikrai pasiseks. Dirbdamas su vaikais pastebi, kad taip nutinka tikrai ne kaskart. Vaikai išmokė, kad net jei nesiseka, svarbu neprarasti su jais ryšio – galbūt ta pamoka atneš kitą stebuklą: sėkmingą meninį rezultatą ar mažą kontaktą, turėsiantį didelę prasmę vėliau.
I.: Supratau, kaip svarbu pažinti savo auditoriją. Dirbdama teatre natūraliai daugiausia galvodavau apie save – kaip aš atrodau aikštelėje, ką aš ištransliuoju. Darbas su vaikais primena, kad ne atlikėjas, o tas, kuriam kuri, yra svarbiausias. Žiūrovo jausmai, jo poreikiai, elgsena formuoja kūrybinius procesus, todėl daug dėmesio reikia skirti vaikų auditorijai pažinti. To dažniausiai nedarome kurdami spektaklį suaugusiesiems. Šiandien turiu užsirašiusi daugybę temų, kurios ateina būtent iš auditorijos, jos amžiaus, jai aktualių klausimų.
R.: Vienos rezidencijos metu surinkome paauglių grupę ir klausinėjome, ko jie klausosi, ką skaito. Viena mergaitė pasakė žodžius, kurie mane lydi iki šiol: „Mums įdomu tai, kas įdomu ir jums!“ Tad svarbu ir sekti save kaip kūrėją – kas tau įdomu, kas traukia, kas yra jautru.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
