„Tai ne laikinas etapas. Tai – dalis manęs.“ Po 10 metų santuokos kartvelas Rezo Kaišauris prisipažino žmonai Dianai norįs būti moterimi. Nuo tada jis palaipsniui pradėjo gyventi kaip Luna. Šis prisipažinimas apvertė jų įprastą pasaulį, bet vietoje skyrybų tapo nuostabios palaikymo, priėmimo ir meilės istorijos pradžia, apie kurią Luna ir Diana Šileikaitė-Kaišauri pasakoja šiame interviu LRT.lt.
Jį galite skaityti portale LRT.lt ir rusų kalba.
– Luna, kaip prasidėjo jūsų transformacijos kelias ir koks buvo lūžio momentas, kai supratote, kad esate pasirengusi atsiverti žmonai?
– Kai atvykau į Lietuvą, man iš karto kilo mintis – nors tuo metu ji buvo gana padrika – kad tai kita šalis: mažiau baimės, daugiau atvirumo. Man atrodė, kad galbūt laikui bėgant čia galėsiu atsiskleisti.
Mes su Diana pragyvenome kartu daug metų – tiksliau sakant, dešimt. Ir kažkuriuo momentu pajutau, kad viduje esu pasirengusi šiam žingsniui. Liko tik vienas klausimas – kaip apie tai pasakyti žmonai. Juk tai nėra lengva – netikėtai užgriūti žmogų su tokia naujiena.
Tai įvyko prieš pat pandemiją, 2019 metais. Mes šventėme civilinės santuokos dešimtmetį ir nusprendėme susituokti bažnyčioje. Tada supratau: jei neprisipažinsiu dabar, vėliau, žengus šį žingsnį, bus per vėlu.
Todėl nusprendžiau atvirai paklausti: „Ar po viso to vis dar nori su manimi susituokti bažnyčioje?“ Manau, Diana geriau papasakos, koks buvo jos atsakymas.
Mes šventėme civilinės santuokos dešimtmetį ir nusprendėme susituokti bažnyčioje. Tada supratau: jei neprisipažinsiu dabar, vėliau, žengus šį žingsnį, bus per vėlu.
– Diana, kaip jūs reagavote?
– Atsakymas, be jokios abejonės, galėjo būti tik vienas. Kai gyveni su žmogumi dešimt metų, jau žinai visus jo privalumus ir trūkumus. Žinoma, iš pradžių, kai tik susipažįsti, įsimyli, viskas nusidažo rožinėmis spalvomis. O vėliau pamatai, kaip viskas yra iš tikrųjų.
Bet kartu tiek visko patyrus tiesiog neįmanoma staiga imti ir pasakyti: „Ne, aš nebūsiu šalia“? Žinoma, aš visada palaikysiu, visada būsiu šalia – nuo pat pradžių turėjau tokią nuostatą.
Buvo 2019-ųjų pabaiga. Tuomet apie tai žinojo ne visi – tik mes, „mergaitės“, kaip sakoma. Ir dar kokiems penkeriems metams viskas liko tik tarp mūsų.
Kelias buvo ilgas. Mes žengėme labai mažais žingsneliais, palaipsniui, ir tai užtruko pakankamai ilgai. Bet dabar, žiūrėdama atgal, suprantu, kad taip elgtis buvo teisinga. Tai buvo geriausias galimas kelias.
– O kas buvo prieš tai, kaip jūs pradėjote susitikinėti?
– Kadaise turėjau draugą iš Sakartvelo, ir per jį susipažinau su kitais kartvelais. Mane labai sudomino kartvelų kultūra, kalba – aš juk esu lingvistė pagal išsilavinimą. Dar viena įdomi kalba, pagalvojau, ir pradėjau jos mokytis.
Su tuo vaikinu mes vėliau išsiskyrėme – nesusiklostė. Bet susidomėjimas Sakartvelu išliko. Pradėjau skaityti straipsnius, ieškoti informacijos internete ir atsitiktinai aptikau menininko Rezo Kaišaurio svetainę.
Tuo metu jau šiek tiek buvau pramokusi kartvelų kalbą ir parašiau jam trumpą žinutę, kad man labai patinka jo darbai. Jis atsakė – taip ir susipažinome.
Keletą metų tiesiog susirašinėjome – per žinučių programą, kartais susiskambindavome vaizdo skambučiais. O tada aš nuvykau į Tbilisį su universiteto choru. Susitikome, pradėjome skraidyti vienas pas kitą.
Vėliau susituokėme – pirmiausia „susirašėme“ Tbilisio civilinės metrikacijos skyriuje, o po metų persikėlėme čia, į Lietuvą. Taigi jau penkiolika metų esame kartu.
– Luna, ar buvo sąžininga užmegzti šiuos santykius? Ar tuo metu dar nebuvo minčių apie tranziciją?
– Labai teisingas klausimas. Tačiau norint į jį atsakyti, reikia pradėti nuo pačios pradžios.
Dar vaikystėje, būdama septynerių ar aštuonerių, pirmą kartą supratau, kad noriu būti mergaite. Tai buvo tiesiog vidinis jausmas. Žinoma, tokiame amžiuje nesuvokiau, kas yra „translyčiai“, apskritai nežinojau tokio žodžio. Tiesiog tai jaučiau.
Taip, įsivaizduodavau save mergaite, vėliau mergina, moterimi. Bet nesupratau – ar tai tiesiog fetišas? Kažkoks etapas? Ar kažkas kita?
Bet tada prasidėjo paauglystė, ir viskas tapo kur kas sudėtingiau. Daug pokyčių, audringų emocijų – aš nesupratau, kas su manimi vyksta. Dėl informacijos trūkumo ir daugybės kitų priežasčių negalėjau to nei suprasti, nei priimti.
Taip, įsivaizduodavau save mergaite, vėliau mergina, moterimi. Bet nesupratau – ar tai tiesiog fetišas? Kažkoks etapas? Ar kažkas kita?
O kai gyveni įprastą gyvenimą, ypač tokioje šalyje kaip Sakartvelas, kur į tai visi žiūri, švelniai tariant, kreivai, stengiesi neatsiskleisti. Nei kitiems, nei sau pačiam. Kai supranti, kad visuomenė, draugai, giminaičiai – niekas nepriims, – tiesiog viską paslepi giliai savyje.
Yra toks terminas – „closet“ (liet. „spinta“). Taigi, aš taip giliai įstrigau toje „spintoje“, kad tam tikru momentu pati patikėjau, jog viskas jau pamiršta. Atrodė, kad nėra prasmės grįžti prie to – jau nebe jaunystė, gyvenimas eina savo vaga. Kas, sakykim, sulaukęs keturiasdešimties ima viską keisti?
Kai susipažinau su Diana, visos šios mintys buvo giliai paslėptos. Tam tikra prasme buvau sąžininga – tikrai nemaniau, kad tai gali tapti problema. Į mano gyvenimą įžengė naujas žmogus, tai buvo šviesu, džiaugsminga. Nusprendžiau, kad visa tai „buvo seniai ir netiesa“, ir tiesiog gyvenau toliau.
Bet vėliau, kai jau gyvenome kartu, aš vėl pradėjau mąstyti, žvelgti į savo vidų. Pamažu supratau: tai nebuvo laikinas etapas, fetišas ar trumpalaikis pojūtis. Tai – dalis manęs. Ir kai tai sugrįžo, sugrįžo su tokia jėga, kad jau nebebuvo įmanoma slėpti – nei nuo savęs, nei nuo kitų.
– Diana, ar buvo akimirkų, kai jūs įtarėte? Ar pastebėjote ką nors, numanėte, galbūt net aptarėte tarpusavyje?
– Tiesą sakant, nesakyčiau, kad tai numaniau. Kas galėjo pagalvoti? Bet kai tik susipažinome ir pradėjome bendrauti, visą laiką galvojau: „Dieve, kodėl Rezo nėra toks kaip visi vyrai?“
O vėliau, jau kai gyvenome kartu, prisimenu, kad jis kartais sakydavo: „Kodėl būtent ši suknelė?“ arba „Gal pabandysi kitą šukuoseną?“ Dabar suprantu, kad tai buvo kažkokios giliai jo viduje gyvenusios svajonės projekcija.
Jis buvo kitoks. Su juo buvo galima kalbėti apie viską – atvirai, ramiai. Aš galvojau: štai, netipiškas vyras. Nors, žinoma, negalima mąstyti stereotipais, juk vyrai visi skirtingi. Bet vis tiek mane stebino: „Kaip taip gali būti, kad vyras tai supranta ir gali apie tokius dalykus kalbėti?“ Dabar, žvelgdama atgal, suprantu, kodėl taip buvo.
O vėliau, jau kai gyvenome kartu, prisimenu, kad jis kartais sakydavo: „Kodėl būtent ši suknelė?“ arba „Gal pabandysi kitą šukuoseną?“ Dabar suprantu, kad tai buvo kažkokios giliai jo viduje gyvenusios svajonės projekcija. Turbūt norėjo ją įgyvendinti per mane.
Bet tada aš, žinoma, net neįtariau, kad tai susiję su translytiškumu, – ne, net minties tokios nebuvo. Tai buvo netikėta.
– Luna, kaip pirmą kartą išbandėte moterišką įvaizdį ir pajutote, kad jis jums tinka?
– Viskas vyko etapais, žinoma. Tiesą sakant, viskas prasidėjo namuose. Diana padėjo man apsirengti, matuotis sukneles, eksperimentuoti su makiažu – tik namų aplinkoje, nes iš pradžių buvo baisu tai bandyti viešumoje.
Vieną rytą buvo toks momentas. Aš pasidažiau, užsidėjau pirmą kartą gyvenime nusipirktą peruką ir nuėjau į vonios kambarį nusifotografuoti veidrodyje. Tada man kilo mintis: „Aš galiu atrodyti kaip moteris.“ Tai buvo pandemijos laikotarpis, ir aš net pabandžiau užsidėti gražią kaukę, kad pabrėžčiau akis. Padariau pirmąsias asmenukes, nežinojau, ką su jomis daryti, bet tada su Diana nusprendėme, kad galbūt atėjo laikas parodyti save pasauliui.
Viskas prasidėjo nuo paprasto išėjimo iš namų. Mes kartu eidavome į prekybos centrą – pirmiausia apsipirkti, nusipirkti maisto produktų. Diana buvo šalia, ir aš palaipsniui pripratau. Tai tęsėsi gana ilgai.
Sunkiausia buvo nusiimti kaukę – tiesiogine ir perkeltine prasme. Pandemija baigėsi, nebeliko pasiteisinimų kaukės dėvėjimui ir teko išeiti į pasaulį atviru veidu. Buvo baisu, ypač su savo kartveliška nosimi, bet kitos išeities nebuvo – negalėjau visą gyvenimą vaikščioti su kauke.
– Luna, šiuo metu jums taikoma hormonų terapija. Kaip jau ryžotės? Kas paskyrė gydymą? Į kokį specialistą kreipėtės pirmiausia?
– Iš pradžių buvo daug baimės – dėl amžiaus, dėl įvairių veiksnių. Ar verta rizikuoti? Juk hormonai – rimtas dalykas, nes organizmas visiškai pertvarkomas, ir bet kokiame amžiuje tai yra stresas. O mano amžiuje – ypač.
Bet tada prisiminiau žmones, kurie pradėjo terapiją daug vėliau, pavyzdžiui, Caitlyn Jenner – jai, tuomet, atrodo, buvo 65-eri. Tai mane įkvėpė: jei ji galėjo, galiu ir aš.
Kai galutinai apsisprendžiau, pirmiausia nuėjau pas psichiatrą. Lietuvoje šis klausimas sprendžiamas gana griežtai – ir, tiesą sakant, tai gerai. Man patinka, kad viskas organizuota rimtai, nuodugniai patikrinama.
Po pirmos konsultacijos psichiatras nukreipė mane pas psichologą. Pas psichologą reikia apsilankyti tris kartus – tikrinami įvairūs asmenybės aspektai, kad specialistas įsitikintų, jog žmogus yra adekvatus, jog tai nėra impulsyvus sprendimas. Juk būna, kad kas nors atsibunda ryte ir galvoja: „Aš esu sunkvežimis! Arba Napoleonas. Arba moteris...“ (Juokiasi.) Žinoma, aš perdedu, bet svarbiausia yra atmesti psichikos sutrikimų galimybę ir įsitikinti, kad žmogus tikrai suvokia save.
Psichologas taikė daug testų, kortelių, mini žaidimų – visą rinkinį. Patvirtinęs, kad viskas gerai, psichologas perdavė išvadą psichiatrui. Aš nežinau, ką tiksliai apie mane parašė psichologas, tai konfidencialu, bet psichiatras po to priėmė sprendimą labai greitai – vos per dešimt minučių nustatė diagnozę.
Po to, net turėdama diagnozę, vis dar nedrįsau kreiptis į endokrinologą. Atidėliojau, abejojau. Bet maždaug prieš metus, praėjusią vasarą, pagaliau išdrįsau. Kreipiausi į endokrinologą, pradėjau hormonų terapiją ir, laimė, viskas yra gerai.
Šiuo metu reguliariai lankausi pas gydytojus, esu prižiūrima privačioje klinikoje. Planuoju viską oficialiai įforminti per sistemą – kad jau apie mane visi žino, nebėra ko slėpti. Lietuvoje yra tam tikrų lengvatų (nors ir nedaug): pavyzdžiui, jei esi sistemoje (esveikata.lt), vizitai pas endokrinologą gali būti kompensuojami. Aš jau pateikiau paraišką, reikia palaukti konsiliumo, ir jei jo sprendimas bus teigiamas, galėsiu pereiti į sistemą.
– Kaip jautėtės prieš gydymą ir kaip jaučiatės dabar? Kokie pokyčiai įvyko?
– Pokyčiai labai ryškūs. Pirmasis ir, ko gero, labiausiai pastebimas – vidinė būsena. Anksčiau, galbūt dėl testosterono, kuris veikia libido, mano moteriškumo jausmas buvo šiek tiek pasislinkęs seksualumo link. Man atrodė, kad moteriškumas – tai pirmiausia tai, kaip atrodai, kiek esi patraukli, seksuali.
Bet juk moteris yra daugialypė sąvoka, o seksualumas – tik viena iš jos pusių. Pradėjus hormoninę terapiją, daug kas galvoje susidėliojo. Libido sumažėjo iki labiau „moteriško“ lygio, o kartu su juo dingo ir įtampa. Tapo tarsi lengviau kvėpuoti – mintys prašviesėjo.
Ėmiau pastebėti kitas moteriškumo puses, atrasti jas savyje. Pasirodė, kad tai nepaprastai malonus procesas – suprasti, kad galima būti moterimi ne tik fiziškai ar išoriškai, bet ir smulkmenose, kasdieniuose dalykuose. Ir tuo džiaugtis. Tiesiog daryti kažką įprasto ir tuo pačiu jaustis savo vietoje – tai buvo labai svarbu.
O tada prasidėjo ir fiziniai pokyčiai. Jau praėjo maždaug keturiolika mėnesių nuo terapijos pradžios – tai nėra ilgas laiko tarpas, bet jau daug kas pasikeitė. Kai žiūriu į veidrodį, pagaliau matau vis daugiau panašumų tarp savo išorinio vaizdo ir to, kaip jaučiuosi viduje.
Ir tai, turbūt, labiausiai džiugina – matyti, kad vidus ir išorė pagaliau sutampa.
– Ar turite kokį nors transformacijos tikslą?
– Taip, turiu. Mano atveju hormoninė terapija dar yra daugiau ar mažiau pradiniame etape. Dar reikia daug dirbti, ir visa tai reikia derinti su gydytoju. Galutinis tikslas – kuo labiau priartėti prie idealaus savo įvaizdžio, kaip aš jį matau. Suprantate, viskas prasidėjo pakankamai vėlyvame amžiuje, todėl idealaus rezultato jau nebus. Kai hormonų terapija pradedama vyresniame amžiuje, kai viskas jau susiformavę, užduotis – kuo labiau priartėti prie norimos lyties.
Greičiausiai hormonų terapijos man nepakaks. Reikės operacijų, plastinių intervencijų. Tačiau prognozuoti sunku. Pirmiausia reikia leisti hormonams atlikti savo darbą, palaukti kelerius metus – individualiai, nuo trejų iki penkerių. Po to reikės įvertinti rezultatą: toliau hormonai palaiko tai, ko pavyko pasiekti, bet pokyčių nebėra. Ir tik tada galima galvoti apie korekcines operacijas.
Jei kalbėtume apie fizinį planą, tai mano išvaizda, tai, kaip aš atrodau, jau atitinka mano įvaizdį. Bet, suprantate, yra niuansų. Pavyzdžiui, mano balsas vis dar pernelyg žemas. Mano supratimu, Luna turėtų kalbėti šiek tiek aukštesniu balsu. Hormonai padeda, jau jaučiu skirtumą. Bet vien hormonų terapijos čia nepakanka. Reikės brangių operacijų, tačiau jas atliekant yra rizika, pavyzdžiui, visiškai prarasti balsą.
– Kokie dar išvaizdos aspektai jums yra svarbūs?
– Adomo obuolys – maniškis pakankamai ryškus, ir tai iš karto išduoda. Dirbu paslaugų srityje, prekybos centre, dažnai prie kasos, todėl nešioju golfus, kad jį paslėpčiau. Tai pirmas dalykas, kuris krinta į akis. Antras dalykas – balsas, o toliau – veido bruožai, kuriuos taip pat galima koreguoti, ypač nosį. Bet kol kas aš į tai nesikoncentruoju. Svarbiausia – eiti pagal planą, neskubėti. Anksčiau mes nė viename etape neskubėjome, ir dabar nėra prasmės skubėti, nors amžius spaudžia.
– Kodėl amžius spaudžia?
– Žiūrėkite, aš tai vertinu maždaug taip: anksčiau žmonės imdavo senti sulaukę 45 metų, man jau 51-eri. Ir, žinoma, galvoji, kiek tau dar liko aktyvių metų, pavyzdžiui, romantiškiems santykiams. Žinoma, norėtųsi, kad tai truktų kuo ilgiau, bet tam reikia energijos, sveikatos ir, svarbiausia, noro. Kai veidrodyje matai save tokį, koks nori būti, atsiranda daugiau noro ir energijos. Tada visa tai gali trukti ilgiau. O paskui mes visi išeisime į pensiją, ir išvaizda taps nebe tokia svarbi. Svarbiausia – gerai jaustis šiandien.
Krūtys natūraliai padidėjo ir yra visai gražios. Jos pakankamai kuklios, mažos, bet aš nesiruošiu darytis operacijos – geriau turėti savas, „tikras“, kaip sako Diana.
– O plaukai?
– Čia šiek tiek sudėtingiau. Mūsų Rezo dėl amžiaus pradėjo plikti, o tai atsiliepė ir mano plaukams. Plaukai ėmė slinkti, todėl dabar darbe nešioju peruką – tai nėra labai patogu. Bet aš juos auginu, jie auga tokie garbanoti, kaip kūdikio. Procesas ilgas, bet yra vilties. Jei hormonai padės pasiekti maksimalų rezultatą, bet plaukai netaps vešlesni, visada lieka persodinimo galimybė, pavyzdžiui, Turkijoje.
– Jūsų finansiniai tikslai šiuo metu yra susiję su tranzicija?
– Šiuo metu mano finansiniai tikslai labiau susiję su išgyvenimu. Aš praradau darbą pagal specialybę – esu menininkė, dizainerė, juokais save vadinu „fotošopo karaliene“. Dabar dirbu paslaugų srityje: minimalus atlyginimas, dirbu kasoje, kepykloje. Tiesiog, kad galėčiau išgyventi.
Labai ilgai dirbau Lietuvoje pagal specialybę – 12 metų geroje įmonėje. Tai niekaip nesusiję su mano translytiškumu – įmonė apie mane nieko nežinojo. Tačiau pastaruoju metu ji susidūrė su finansiniais sunkumais ir mane tiesiog atleido.
Buvau vyresnioji dizainerė, gaudavau didžiausią atlyginimą iš visų dizainerių, todėl nusprendė atleisti būtent mane. Po to aktyviai ieškojau darbo pagal specialybę, bet susidūriau su įvairiomis problemomis: nepakankamai geras lietuvių kalbos mokėjimas, darbdavių teikiama pirmenybė jauniems darbuotojams, kuriems reikia mažiau mokėti, ir, tikriausiai, tai, kad dabar atvirai deklaruoju savo tapatybę. Yra darbdavių, kurie nenori rizikuoti – o jei klientams kas nors nepatiks.
Esu išsiuntusi savo gyvenimo aprašymą daugeliui įmonių, bet kol kas negavau nė vieno kvietimo į pokalbį.
Iki tam tikro momento aš vis dar tikėjausi rasti darbą pagal specialybę, bet tada supratau: reikia mokėti sąskaitas, grąžinti banko paskolas, negalima amžinai gyventi Dianai ant sprando. Nusprendžiau įsidarbinti bent kur nors. Tai nebuvo lengva, bet į prekybos centrą mane priėmė iš karto, be jokių problemų.
– Diana, kaip pasikeitė tavo gyvenimas ir santykiai, Lunai atskleidus savo tapatybę?
– Iš pradžių, žinoma, buvau sutrikusi. Viskas įvyko netikėtai, ir aš, matyt, tiesiog nepajėgiau iš karto visko suvokti. Po to buvo šokas. Paskui atėjo liūdesys, nes juk aš turėjau vyrą, o dabar jo tarsi ir nebėra.
Bet laikui bėgant atsirado ir kitas jausmas – supratau, kad tai ne pabaiga, o tiesiog nauja santykių forma. Ir, žinote, paaiškėjo, kad labai neblogai turėti draugę, su kuria galima keistis suknelėmis, aksesuarais, konsultuotis dėl stiliaus. Dabar turime iš dalies bendrą garderobą. Galima sakyti, kad gyvename kaip dvi draugės.
Ir aš suprantu, kad tai yra tikra draugystė – ne paviršutiniška, ne priverstinė. Čia taip pat galima įžvelgti savitą jėgą ir grožį.
Viskas įvyko netikėtai, ir aš, matyt, tiesiog nepajėgiau iš karto visko suvokti. Po to buvo šokas. Paskui atėjo liūdesys, nes juk aš turėjau vyrą, o dabar jo tarsi ir nebėra.
Žinoma, negaliu sakyti, kad viskas vyko lengvai. Buvo daug ašarų, isterijų, skandalų – viskas, kaip pas visus normalius gyvus žmones. Ir dabar kartais būna nelengva. Pavyzdžiui, dėl hormonų terapijos Lunai būdingi emociniai „amerikietiški kalneliai“: vieną akimirką ji jaučia euforiją, viskas yra puiku, o kitą akimirką viskas atrodo siaubingai dramatiška. Su tuo gyventi nėra lengva, bet mes susitvarkome.
– O kaip jūs pati?
– Man taip pat būna tokių akimirkų, bet aš, matyt, iš prigimties esu ramus, santūrus žmogus. Taip, viduje viskas gali virti, bet stengiuosi to neparodyti išorėje, neapipilti kitų „putomis“ – juk tai tik griauna. Mes tiesiog stengiamės kalbėtis. Kartais – giliai, atvirai. Po tokių pokalbių visada tampa lengviau.
Dabar viskas susigulėjo. Gyvename taip, kaip gyvename, mūsų gyvenime yra ir ramybės, ir harmonijos.
– Ar visada buvote tokia atvira naujovėms, ar kažkas pasikeitė su amžiumi?
– Tiesą sakant, nuo vaikystės buvau gana konservatyvi. Mano mama labai griežtai laikėsi tradicijų, ir vaikystėje tai man darė didelę įtaką. Bet kai įstojau į universitetą, daug kas pasikeitė. Ten susipažinau su įvairiais žmonėmis, pradėjau daugiau bendrauti, pažinti aplinkinį pasaulį ir plėsti savo suvokimą. Laikui bėgant mano požiūris į gyvenimą tapo platesnis, ir dabar jaučiuosi atvira naujovėms – man viskas įdomu.
– Kaip po Lunos prisipažinimo nustatėte naujas santykių ribas? Kaip nusprendėte, kad nesiskirsite?
– Taip, mes esame oficialiai susituokusios. Manau, kad dauguma moterų mano vietoje tikriausiai būtų išsiskyrusios, bet mūsų atveju viskas kitaip. Mes ilgą laiką bendravome kaip vyras ir moteris, bet tai tik vienas santykių aspektas. Yra ir bendrų interesų, malonaus laiko kartu ir daug kitų dalykų.
Iš pradžių maniau, kad tai gali būti laikina, kad viskas savaime susitvarkys. Vėliau supratau, kad niekas nesikeis, ir išmokau su tuo gyventi. Dabar, žvelgdama atgal, galiu pasakyti, kad mes gana ramiai priimame situaciją. Be to, abi turime sergančias mamas ir kartu jas prižiūrime, taigi mūsų santykiai taip pat grindžiami parama ir bendru rūpesčiu.
– O kaip į tai reagavo šeima, draugai?
– Su mama viskas buvo taip: mes jau seniai ketinome jai pasakyti, bet mama labai serga, turi širdies problemų, todėl nenorėjome jos jaudinti. Bet tada ji, nors ir blogai mato dėl kataraktos, pro langą pastebėjo Luną vilkinčią vasarine suknele ir paklausė: „Kas ji?“ Aš jai paaiškinau, ir jos pirmoji reakcija buvo: „Oi, ar tai išgydoma?“ Pasakiau, kad ne.
Ji pagalvojo ir pasakė: „Ką padarysi, aš vis tiek netrukus mirsiu, gyvenkite taip, kaip manote esant reikalinga.“ Žinoma, ji nėra laiminga – norėtų, kad dukra turėtų „idealią šeimą“ pagal jos įsivaizdavimą, – bet ji stengiasi palaikyti ir jos reakcija buvo iš esmės teigiama.
Darbe taip pat sulaukiau palaikymo – kolegos reagavo labai gerai. Draugai irgi mane palaiko, vieni labiau, kiti mažiau. Manau, kad kai kurie palaiko mane asmeniškai, kiti – mus abu. Apskritai, teigiamų reakcijų buvo akivaizdžiai daugiau nei neigiamų.
Žinoma, yra ir neigiamų atsiliepimų, bet daugiausia tai komentarai socialiniuose tinkluose, pavyzdžiui, feisbuke, kur visada atsiras rašančių bjaurystes bet kokia tema. Tačiau realiame gyvenime palaikymas yra stipresnis.
– Luna, kaip tavo mama reagavo į tranziciją?
– O man su mama viskas buvo pakankamai paprasta, nors ir netikėta. Ji taip pat yra tradicinė moteris, savo kartos atstovė. Aš ją atsivežiau čia iš Sakartvelo, kai jos sveikata pašlijo, daviau laiko priprasti, o tada mes pasikalbėjome. Ji viską priėmė normaliai ir net pasakė: „Reikėjo man anksčiau pasakyti – aš tave būčiau palaikiusi, ir visiems būtų buvę lengviau.“
Pirmas ją sudominęs dalykas buvo nagai. Ji paprašė mane išmokyti juos lakuoti. Aš pati nemoku lakuoti, naudoju dirbtinius nagus, bet mes kažkaip pabandėme. Jai labai patiko, ir tai tapo tokiu paprastu, praktišku dalyku.
Žinoma, būna situacijų, kai kreipiamasi senuoju vardu, ypač kalbant rusiškai, nes šioje kalboje yra giminės sąvoka. Pavyzdžiui, mama netyčia pavartoja senąjį vardą, bet ne sąmoningai – angliškai tai vadinama „deadnaming“. Svarbiausia, kad tai nėra tyčinis veiksmas, ir mūsų abiejų mamos stengiasi eiti koja kojon su laiku.
– O kiti jūsų aplinkos žmonės?
– Žinoma, buvo tam tikrų sunkumų. Pavyzdžiui, mano sūnus iš pirmosios santuokos, jam 28 metai, – suaugęs žmogus. Ilgai nedrįsau jam pasakyti; žinojau, kad jis atviras ir teigiamai žiūri į tokius dalykus, tačiau viena yra palaikyti ką nors iš šalies, o kita – sužinoti, kad tavo paties tėvas yra translytis.
Vienas mano draugas patarė: prieš viešai prisipažindama, būtinai pirmiausia atvirai pasikalbėk su sūnumi. Aš taip ir padariau – prieš kurį laiką iki viešo prisipažinimo mes pasikalbėjome, aš viską papasakojau. Jis mane iš karto parėmė, pradėjo mane vadinti Luna, ir tai mane labai pradžiugino.
Su kitais žmonėmis viskas buvo sudėtingiau. Jaunesnysis brolis, kuris yra metais jaunesnis, visiškai nustojo su manimi bendrauti. Dauguma giminaičių, tiek iš mano, tiek iš Dianos pusės, tarsi nuščiuvę. Vestuvėse, į kurias mus neseniai pakvietė, visi tiesiog tylėjo. Jiems tai buvo neįprasta, ir jie nežinojo, kaip elgtis.
Įsivaizduokite: namuose sėdi kažkoks rūstus, nepatenkintas vyras, nuolat nesiskutęs, mieguistas, nervingas... O aš turiu draugę, kuri yra geros nuotaikos, su kuria galima puikiai praleisti laiką, kuri mane supranta.
Manau, svarbiausia čia yra nejaukumas. Dauguma žmonių tiesiog nežino, kaip pradėti pokalbį. Išskyrus retus atvejus, nėra priešiškumo jausmo, bet yra kliūčių: ką dovanoti gimtadieniui, kaip bendrauti, ar galima aptarti planus, kurie buvo prieš pokyčius. Šiuo metu esu atvira dialogui, bet kol kas beveik niekas nenori jo pradėti. Manau, kad laikui bėgant ledas ištirps ir prasidės tikras bendravimas.
– Iš jūsų įrašų socialiniuose tinkluose galima spręsti, kad Luna turi partnerį. Kaip planavote savo naujų santykių strategiją?
– Pradėsiu nuo partnerių. Visa tai buvo prieš pradedant tranziciją. Hormonų terapija daug ką sutvarkė, įskaitant ir mano ankstesnius „nuotykius“. Dabar man svarbiausia yra romantiški santykiai – vyras, kuris mane papildo kaip moterį, o ne vien seksas.
Laimė, šį pavasarį atsirado vaikinas, labai harmoningai įsiliejęs į mūsų ritmą. Diana pritarė šiam santykiui, ir susiformavo romantiškas draugystės trikampis. Mes net turime bendrą pokalbių kanalą feisbuke, kur kasdien bendraujame.
– Koks jausmas tuo pačiu metu gyvenime turėti ir vyrą, ir moterį?
– Nuostabu. Mylėti juos abu, žinoma, skirtingai, o kai matai, kad jie sutaria tarpusavyje, apima tikrai labai geras jausmas.
(Diana) – Daugiau nei sutaria. Tas vasaros romanas trise buvo savotiškas galutinis etapas, padėjęs man išgyventi šią patirtį. Supratau, kad man gali patikti ir kiti vyrai, ne Rezo, kuris jau toli ir kurio, iš esmės, nebėra. Tai buvo labai teigiamas dalykas.
– Diana, jūs taip pat dalyvaujate šiuose santykiuose?
– Taip, tam tikru mastu. Šiek tiek kitaip nei Luna, bet mūsų santykiai yra būtent trise.
– Luna, ar yra kokių nors praktinių dalykų, kurie verčia galvoti apie jūsų santuokos ateitį?
– Taip, pavyzdžiui, ketinu gauti Lietuvos pilietybę ir planuoju oficialiai pasikeisti vardą į Luną. Galbūt ateityje – ir lytį. Bet šiuo metu svarbiausia yra vardas. Ir jei dėl to, kad esu susituokęs su moterimi, man to neleis, galbūt nuspręsime, kad verta išsiskirti. Turime milijoną priežasčių gyventi kartu ir skyrybų artimiausioje ateityje net nesvarstome. Formalios skyrybos gali būti reikalingos tik praktiniu požiūriu.
– Ar jūsų santykius galima pavadinti atvirais? Ar jūs abi galite susitikinėti su kitais?
– Iš mano pusės, ir jau seniai, dėl to nekyla jokių problemų. Apie tai buvo daug kalbama. Diana iš pradžių net nesvarstė, kad jos gyvenime gali būti kitas žmogus. Bet vaikinas, kuris pasirodė šiais metais, viską pakeitė. Dabar ji galbūt į tai žiūri kitaip.
Mūsų santykiai jau nėra tokie, kad būtų dėl ko pavydėti. Mes likome draugais ir artimais žmonėmis. Manau, kad taip bus visada. Šiuo atžvilgiu mes niekada neišsiskirsime.
– Diana, kaip jūs į tai žiūrite?
– Mane tai džiugina. Nejaučiu pavydo ar kažko panašaus. Mūsų santykiai jau nėra tokie, kad būtų dėl ko pavydėti. Mes likome draugais ir artimais žmonėmis. Manau, kad taip bus visada. Šiuo atžvilgiu mes niekada neišsiskirsime.
– Kodėl pasirinkote tokį atvirą bendravimo socialiniuose tinkluose būdą – dienoraščio formatu pasakoti apie savo asmeninį gyvenimą?
– Aš to nepavadinčiau itin atviru bendravimu. Pavyzdžiui, savo profilyje instagrame, kuris yra atviras visiems, aš nieko panašaus nerašau – tiesiog skelbiu gražias nuotraukas. Kalbant apie feisbuką, viskas, kas susiję su asmeniniu gyvenimu, manimi ir Diana, yra prieinama tik draugams. Ir, tiesą sakant, aš neturiu labai daug draugų – tik apie 500 žmonių. Pagal šiuolaikinius socialinių tinklų standartus tai labai mažai.
Nesijaučiu taip, tarsi transliuočiau save visam pasauliui. Tai gana ribotas ratas. Jei atidžiai pažiūrėtumėte į mano viešus įrašus, pamatytumėte, kad visada esu atsargi. Suprantu, kad juos gali skaityti visi, net giminaičiai, nesantys mano feisbuko draugų sąraše, todėl esu atsargi.
Neturiu ko slėpti. Ten nėra jokių skandalingų detalių. Tiesiog šiuo metu skiriuosi su vaikinu, ir šiek tiek tai dramatizuoju. Bet mes skiriamės labai taikiai – palaipsniui, ramiai. Jis mane palaiko.
Aš esu toks žmogus, kuris dalijasi emocijomis. Yra žmonių, kurie kovoja su jomis patys, o aš stengiuosi viską reikšti atvirai. Kai pasidalinu jausmais, man tampa lengviau. Tarp šių žmonių yra daug senų draugų, kurie tikrai mane remia. Sulaukiu palaikančių komentarų, asmeninių žinučių. Aš iš prigimties esu ekstravertė.
– Diana, jūs ilgitės savo vyro?
– Jau nebe. Bet sąžiningai sakau, buvo laikas, kai ilgėjausi. Taip, ir tai normalu, jei prisiminsime, kad mes 10 metų pragyvenome kartu. Iš pradžių buvome labai įsimylėję vienas kitą, viskas buvo gražu ir romantiška. Bet po tranzicijos, po to, kai Luna prisipažino, man kurį laiką labai trūko vyro.
Vėliau aš prie to pripratau. Įsivaizduokite: namuose sėdi kažkoks rūstus, nepatenkintas vyras, nuolat nesiskutęs, mieguistas, nervingas... O aš turiu draugę, kuri yra geros nuotaikos, su kuria galima puikiai praleisti laiką, kuri mane supranta. Bet man patinka vyrai, o ne moterys – trūksta vyriško dėmesio. Manau, tai natūralu.
