Kai bandai pažvelgti į kelionę po kurio laiko, ji dažniausiai būna „susigulėjusi“ ir įdomiausi patirti nuotykiai galutiniai išryškėję. Pakeliauti po tikrąją Afriką buvo sena mano savajonė – norėjosi gyvai pamatyti laukinius žvėris, gyvenančius laisvėje, savanoje.
Kai žiūrėdavau per televiziją „Discovery“ kanalą ir matydavau vaizdus iš laukinės gamtos, pirmiausia, kaip muzikantas, išgirsdavau „ku-kurrr, kur-kurrr“ nežinomo paukščio garsus. Tai mažasis purplelis, balandinių šeimos atstovas, niekuo neišsiskiriantis savo išvaizda, tačiau jo garsai visada lydi safario metu. Kai Namibijoje išgirdau šio paukščio garsus, supratau, kad tai kvietimas leistis į pažintį su Afrika. Tai įvyko vos išvažiavus iš Namibijos sostinės Vindhuko, kai per kelią perbėgo gausus būrys babuinų. Pagaliau aš esu svajonėje...
Tris savaites keliavome nuo Atlanto vandenyno per Namibo dykumos kopas, Botsvanos savanas, Zambijos ir Zimbabvės dykras. Norėčiau pasidalyti vienu įspūdingiausių šios kelionės etapu – Zambezės upės raftingu, kuris prasidėjo nuo Viktorijos krioklių.
Ant bedugnės krašto
Gydytojas ir misionierius Davidas Livingstone`as 1840 m. atvyko į Afriką, kurioje užsibuvo beveik iki gyvenimo pabaigos. Jis daugelį kartų keliavo į dar neištirtas vietoves ir prieš mirtį atrado Zambezės krioklius. Jo likimą nulėmė dviguba profesija – jis buvo teologas ir gydytojas. 1855 m. nepavargstantis keliautojas ir jo juodaodžių palyda tolumoje pamatė garų kolonas: „Apačioje buvusios baltos, į viršų jos tamsėjo, todėl buvo panašios į nuo žemės kylančius dūmus.“ Eidamas vis artyn, Livingstone`as atpažino legendinius Zambezės krioklius, apie kuriuos juodaodžiai makololai pasakodavo, kad tai „dūmai, kylantys aukštyn ir dundantys kaip griaustinis“. Anglijos karalienės garbei tyrinėtojas pavadino šiuos krioklius Viktorijos kriokliais (Victoria Falls). Taip D. Livingstone`as aprašo savo pažintį su šia unikalia vieta. Šiandien vietiniai gyventojai krioklius vadina „Mosi-oa-Tunya“ – „griaudžiantis dūmas“.
Zambijoje atvykę į Livingstono miestą pirmiausia aplankėme „Velnio baseiną“, maudynes ant krioklio krašto. Šis ekstremalus nuotykis kainuoja nepigiai – 200 JAV dolerių, tačiau mūsų viena bendražygė sakė svajojusi apie atrakciją jau senokai. Abejojau, ar verta mokėti nemažą kainą už šį ekstremalų malonumą ir labiau bijojau plaukimo Zambeze, penktos sudėtingumo kategorijos upe. Šeima išvykstant į kelionę man uždraudė tai daryti, o dukra išlydint perspėjo: „Nesumanyk tik plaukti – ką dar tau nepakako Nepalo raftingo, kur buvau patekęs į vandens „bačkas“, vadinamuosius vertikalius sūkurius...“ Tiesa, tąkart tik per plauką likau gyvas, todėl išties bijojau šio plaukimo...
Iš Livingstono miesto buvome nuvežti prie Viktorijos krioklių, o iš ten greitaeigiu laivu nuplukdyti prie krioklių krašto. Kai vandens lygis aukštas, Zambezės upė patvinsta ir vanduo ima kristi vienu srautu, tačiau kai vidutinis, susidaro daugybė krioklių, krentančių atskiromis kaskadomis. Viktorijos krioklys yra Pietų Afrikoje, ant Zambezės upės, krentantis iš 108,3 m aukščio ir esantis 1,6 km pločio. Jis yra pasienyje tarp Zambijos ir Zimbabvės valstybių. Krioklyje gausu salelių, kurios dalija jį į daug mažų krioklių. Tirštas rūkas ir garsus šniokštimas yra girdimas maždaug 40 km spinduliu. Krioklys įeina į dviejų nacionalinių parkų teritoriją ir pritraukia daug turistų. Šie parkai įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Šalia krioklio pastatyta Livingstone`o statula, o ties Verdančiu katilu tarpeklis perdengtas tiltu, kuris 1905 m. pastatytas geležinkeliui.
Pirmiausia išgirstame velnišką dundesį, ir tik vėliau pamatome šį gamtos stebuklą.
Einant prie krioklio krašto, vadinamo Velnio slenksčiu, pirmiausia išgirstame velnišką dundesį, ir tik vėliau pamatome šį gamtos stebuklą. Šalia krioklio stovi paminklas keliautojui D. Livingstone`ui. Vedliai atsakingai mus priveda prie krioklių krašto ir instruktuoja, kaip pasieksime Velnio baseiną – teks bristi, vėliau plaukte perplaukti pavojingą atkarpą, toliau vėl briste prieisime prie maudynių vietos. Kai paklausėme gidų, ar tai pavojinga, išgirdome atsakymą, kad rytojaus raftingas, palyginti su šia atrakcija, yra tik vaikų žaidimas. Gal su tuo ir nesutikome, tačiau plaukti prieš srovę, kur nurodė gidas, kai už dešimties metrų prasideda krioklys, tikrai yra nejauku. Jeigu nepavyktų nuplaukti iki gido, nežinia, kaip viskas baigtųsi. Ties pačiu krioklio kraštu nutiesta virvė galbūt ir sulaikytų plaukiką nuo kritimo, tačiau viskas priklauso nuo paties žmogaus, kaip jis sureaguos ir elgsis tokioje situacijoje. Buvome paklausti, ar gerai mokame plaukti, kitaip nebūtų leidę iki čia ir ateiti.
Visam mūsų devintukui pavyko įveikti šią užduotį ir jau laukiame eilės į Velnio baseiną. Gidai dirba labai profesionaliai ir atsakingai. Vieni stebi žmones, antri filmuoja ir fotografuoja, treti, atsitikus nenumatytam atvejui, pasiruošę ištiesti pagalbos ranką. Ateina ir mano eilė leistis į baseinėlį, kuris nėra toks didelis, tačiau natūraliai susidaręs dėl stiprios vandens srovės. Pasakojama, kad šią vietą atrado vietiniai vaikai. Kai aukštas vandens lygis, iki jo prieiti neįmanoma, tačiau kai jis vidutinis ar žemas, vaikėzai ateidavo čia žvejoti. Ir mes perspėti, kad kojas visuomet kandžios žuvys. Tai ne piranijos, jos neskaudžiai, tačiau įkyriai kramsnoja tavo pėdas, svarbu nepanikuoti, o tiesiog lengvai pajudinti koją.
Plūduriuodamas ant krioklio krašto bandau įvertinti savo savijautą. Ji dvejopa, tarsi smagu ir žaisminga balansuoti ant bedugnės krašto, saugumas yra įvertintas ir to pakaktų, tačiau vos tik pakeliu aukščiau kojas, kad žuvys įkyruolės nesikandžiotų, pajuntu, jog staiga esu srovės verčiamas link prarajos. Gidas pamatęs mane sutrikusį skubiai ištiesia ranką ir spėja sugriebti už kojos. Kažkodėl savaime prisiminiau J. D. Salingerio „Rugiuose ties bedugne“, kurią bandau mintyse perfrazuoti „Vonioje ties bedugne“. Kai filmuoja, bandau šypsotis ir maivytis, tačiau tarsi matau savo baimės apimtą veidą. Kai stebėjau kitus, tą patį mačiau ir jų akyse.
Žygis plaustais Zambezės upe
Prieš plaukimą Zambezės upe instruktažas trunka valandėlę, dedamės gelbėjimo liemenes, šalmus ir su irklais rankose leidžiamės kelis šimtus metrų į kanjono apačią, kur už Viktorijos krioklių lipame į plaustus. Tiesa, vos pamačius upėje kunkuliuojantį vandenį, visus apėmė nerimas – kaip viskas klostysis toliau? Plaukiančiųjų buvo du plaustai ir trys kajakai, kuriame vienas filmuotojas. Plaustai valdomi galinių irklų, kurie pritvirtinti prie rėmo, šalia jų mūsų vairininkas Juodasis Driežas, taip jis mums prisistatė. Jis duoda komandas irkluoti ir pasakoja apie slenksčius, kiekvienas turi savo pavadinimą ir savas istorijas.
Ištrauka iš kelionės dienoraščio: „Upė Zambezė kunkuliuoja kaip verdantis katilas. Netgi prieiti prie plaustų yra sudėtinga, o kaip juos nuleis į vandenį? Strioko yra, nes priekyje upė vartosi lyg „skalbiankėje“. Startuojame 11 valandą ir iš karto pirmasis slenkstis taip ir vadinasi „Verdantis katilas“ – prašokome su purslais ir riksmais. Ketvirtas slenkstis „Šlovės rytas“, penktasis „Laiptai į dangų“, šeštasis „Velnio naktipuodis“, kurį aš pervadinau „Velnio šikna“...
Juodasis Driežas garsiai šaukia komandas, nes vandens šniokštimas toks garsus, kad jį vos girdime. Adrenalinas pasiutusiai veikia, visi įnirtingai mojuojame irklais, nes tik darnus darbas gali mus išgelbėti nuo virtimo. Išgirdus komandą į vidų, skubiai visi sušokame ant plausto dugno ir bandome išlaikyti pusiausvyrą. Mėtoma valtis atrodė lyg būtų ant įniršusio buliaus nugaros. Kai paklausėme, kiek šansų turėjome apsiversti, gavome atsakymą, kad 50 procentų plaukiančiųjų patiria overkilį.
Devintą slenkstį keistu pavadinimu „Komercinė savižudybė“ žvalgai rekomendavo apeiti, taip ir padarėme, apėjome krantu, o plaustai tik su vairininkais slenkstį perplaukė. Stebėjome juos nuo kranto. Plaustas krisdamas į apačią vėliau išmetamas į orą, tačiau vairininkai įsikibę į pritvirtintus irklus išbalansavo ir neiškrito į vandenį. Mes būtume lyg obuoliai iš krepšio išbyrėję į putojančią upę. Kai į vandenį iškrenta mūsų grupės vadas Artūras, vienintelė mūsų ekipaže moteris Jūratė nepasimeta ir padeda jį ištraukti. Per kažkurį slenkstį, o jų pirmą dieną buvo net 21, pamečiau irklą, tačiau jis buvo sužvejotas.
Pirma diena baigėsi be galo džiugiai, juk nė vienas ekipažas neapsivertė. Vaizdų grožiu, plaukiant kanjonu, nelabai buvo laiko mėgautis, nes nuolatinės kaskados kuteno paširdžius – pamačius, kad pirmas plaustas įveikė slenkstį laimingai, atsirasdavo viltis – gal pavyks ir mums? Gamta buvo nuostabi, diena saulėta, netgi vienoje atkarpoje buvo leista norintiems įšokti į upę išsimaudyti. Bet kur ten maudytis, nes buvome pakankami išskalbti bangų. Kai plaustą apgaubdavo banga ir plaustas panirdavo į vandenį, vienintelė užduotis buvo tvirtai įsikibti į šoninę virvę, nes irklai jau čia niekuo negalėjo padėti.
Nakvynės vieta buvo parinkta išskirtinai vaizdinga – tarp uolų atsivėręs smėlio paplūdimys su įrengta stovyklavimui atitinkama infrastruktūra. Netgi matėme aikštelę sraigtasparniams nusileisti. Ji reikalinga kritiniams gelbėjimo atvejams.
Naktį sapnavau košmarą, patirtą prieš septyniolika metų Nepale. Tuomet plaukiant raftinge Trisūlio upėje apvirtus patekau į vertikalius sūkurius, kurie nugramzdino mane į dugną ir apie 7 minutes suko mane žemyn ir į viršų... Priartėdamas prie paviršiaus mačiau man mestą gelbėjimo „morką“, tačiau pagriebti jos nespėjau, vėl buvau nugramzdintas į apačią. Vienu momentu supratau, kad tai pabaiga ir upė nori, kad aš prigerčiau. Labai supykau ant jos ir nusprendžiau geriau uždusti, nei paklusti upei. Esu pūtikas, todėl kvėpavimą turiu išlavėjusį – užsirakinau savyje ir apsvaigau. Po kurio laiko upė mane paleido ir išmetė į paviršių, tačiau įkvėpti dėl spazmų nepajėgiau. Atrodžiau beviltiškai, galva virš vandens, o įkvėpti negaliu. Tačiau pabandžius nuryti gurkšnį upės vandens viskas atsirakino. Kai mane įtraukė į plaustą, bandžiau persižegnoti, kad likau gyvas, tačiau nebeturėjau jėgų netgi pakelti rankos prie kaktos...
Antra diena, rodės, bus lengvesnė, o slenksčiai ne tokie baisūs, tačiau Juodasis Driežas plaukiant tarė, kad šitame slenkstyje žuvo jo kolega, jis labai pavojingas, nors atrodo ir nepiktas. Atsimušusi banga į uolas didele jėga verčia plaustus ir ilgai jų nepaleidžia. Kiti slenksčiai įveikiami azartiškai su pasišūkavimais. Lėtesnėje upės dalyje Andrius prašo leidimo išsimaudyti. Negalima, atsakoma, čia yra krokodilų. Didieji krokodilai slenksčių neįveikia, o mažesni iki čia prasmunka. Tikrai, ant kranto matome besišildančius roplius.
Dvi dienas trukęs žygis plaustais Zambezės upe pasibaigė, jis buvo pati įspūdingiausia kelionės dalis, tarsi vyšnia ant torto. Negaliu pasakyti, kad kiti etapai buvo neįdomūs. Kai Botsvanoje, Bvabvatos nacionaliniame parke keliavome be gidų vieni su visureigiais, patyrėme taip pat daug įspūdžių. Vienas iš jų, kai žalumoje pasislėpęs dramblys visai šalia mūsų piktai sutrimitavo į automobilių langus, pamanėme, kad tai liūtas riaumoja. Namibijos dykumoje naktį, miegant palapinėse, apsilankė hienos. Jos ištraukė iš palapinės kuprinę ir išsitempė mūsų dešras ir lašinius. Vėliau hienos pakėlė didelį triukšmą, greičiausiai susipešusios dėl grobio. Per miegus pagalvojau, kodėl į kelionę nepasiėmiau dviratininko šalmo, nes jį perkąsti hienoms būtų sunkiau.
Šioje kelionėje Afrika atsiskleidė visu grožiu, su egzotiniais gyvūnais, kuriuos matėme tik televizoriuje. Turėjome ir pasivaikščiojimų kalnuose, kopėme didžiausiomis pasaulyje smėlio kopomis, taip pat plaukėme jūrinėmis baidarėmis šalia Pelikanų salos, nardant ruoniams. Atrodo, draugiški gyvūnai, tačiau priartėjus prie jų, bandos vadas išniro ir suriaumojo taip garsiai, kad skubėjome nešdintis kuo toliau. Ech, gera prisiminti vasarą, kai ji vis labiau nutolo nuo Lietuvos.
