Leipcige, Vokietijoje, Naumburgo gatvėje esantį daugiabutį iš dalies galima vadinti lietuvišku. Renovuotame keturių aukštų name yra keturiolika butų, kurių interjeru rūpinosi kauniečiai. Baldai, santechnika, šviestuvai, apdailos medžiagos taip pat atkeliavo iš Lietuvos.
„Daugiabutis namas stovi pietinėje miesto pusėje, kur gerai išplėtota infrastruktūra, patogus susisiekimas su centru. Ši miesto pusė laikoma kūrybinės bendruomenės židiniu – nenuostabu, kad šis renovuojamas pastatas tapo idealiu variantu ieškantiems patogios gyvenamosios vietos. Tai yra butai, visiškai pritaikyti ilgalaikei nuomai. Kadangi butai itin nedideli, jie orientuoti į jaunus, dirbančius žmones, poras.
Didžiulis šių butų privalumas – visiškas įrengimas. Gana dažna praktika Vokietijoje nuomotis butą be pagrindinių baldų, o čia butai aprūpinti viskuo – nuo buitinės technikos iki toršero prie sofos“, – pasakoja viena iš studijos „Ishoro“ įkūrėjų Greta Petrikaitė. Kartu su kolegomis Matu Miliausku ir Gabriele Bartkevičiūte ji suprojektavo 14 penkių skirtingų dydžių ir planų butų. Didžiausias – 125 kv. m ploto – viršutiniame aukšte esantis butas. Kitų butų dydžiai (28,4 kv. m., 33.6 kv. m, 41,5 kv. m ir 55, 2 kv. m) atsikartoja per visus namo aukštus. Jiems sukurtas ir pasikartojantis interjeras.
Didžiausias dėmesys – patogumui
Kalbėdama apie visus butus vienijančią interjero idėją, G. Petrikaitė pirmiausia išskiria koloritą: „Kurdami interjerą šiems butams, norėjome perteikti natūralią spalvų paletę. Nors tam tikra prasme tai yra labai abstraktus apibūdinimas, manome, kad tai buvo idealus sprendimas. Rusvų, švelniai žalsvų spalvų korpusiniai baldai, šiltos spalvos medžio grindys kartu su baltomis sienomis sukuria jaukų gyvenamąjį būstą. Interjerą pagyvinome smulkiais bronzos spalvos akcentais, mediniais tašeliais, augalija, juodomis detalėmis“, – pasakoja G. Petrikaitė.
Dizainerių kurtas interjeras nėra sterilus, palikta galimybė gyventojams susikurti savo norimą jaukumą – pasikabinti ryškesnių paveikslų ar pasitiesti išskirtinį kilimą arba atvirkščiai – prigesinti neutraliais akcentais.
G. Petrikaitė sako, kad kuriant interjerą didžiausias dėmesys skirtas patogiam gyvenimui – funkciniam planui ir ergonomikai. „Dažnai pokalbių metu su užsakovais kalbėdavome apie spintas, stalčius, stalčiukus, paslėptas pasidėjimo vietas, rečiau apie patį dizainą. Ir tai puikiai suprantama – geriau turėti didesnę virtuvę ir didesnę spintą nei papildomą fotelį svetainėje“, – pasakoja interjero dizainerė.
Mažos erdvės skatina kūrybingumą
Anot jos, maži butai ribojo galimybes projektuojant, tačiau visi pritaikyti sprendimai veikia puikiai. „Mažų butų projektai visada atveria įdomias galimybes ir smagius kūrybinius procesus“, – šypsosi G. Petrikaitė.
Kai kuriuose butuose miegamojo lova atskirta pagal užsakymą gaminta medine pertvara, kurios medžio detalės pasuktos kampu – taip erdvės neužaklinamos ir sukuriamas privatumas. Į prieškambario spintas integruoti suoliukai, kurie tinka ir atsisėsti, ir papildomai kažką pasidėti. Kad erdvės vizualiai atrodytų didesnės, interjero projektuotojai pasitelkė veidrodžius.
Kiekviename bute suplanuotos virtuvės, valgomojo, svetainės, miegamojo ir vonios erdvės. Visur numatytos vietos indaplovei, skalbimo mašinai, patogiam dušui. Mažesniuose butuose pritaikytos vietos pusbario baldui, didesniuose butuose numatytos ir atskiros darbo vietos.
Atsižvelgdami į tai, kad butai bus nuomojami, interjero projektuotojai parinko praktiškas, dėvėjimui atsparesnes medžiagas: plyteles ir laminatą grindims, laminuotą medžio drožlių plokštę korpusiniams baldams. Labiausiai besidėvintys baldai komplektuoti su matinėmis, netepliomis plokštėmis, minkštieji baldai – lengvai valomi ir neteplūs.
Lietuvių ir vokiečių požiūris skiriasi
Kurdami interjerą, projektuotojai bendradarbiavo su lietuvių įmonėmis: iš Lietuvos siuntėsi plyteles, medžio apdailos plokštes, santechniką, šviestuvus, sofas, lovas. „Korpusinius baldus gamino ir montavo taip pat lietuviai. Dirbant su užsienio šalimis visada yra iššūkis – reikia ne tik sukurti gražų ir funkcionalų sprendimą, bet ir išanalizuoti ten esančią rinką, pasiūlą, rinką, kainas ir viską pritaikyti realizuojant. Organizavome užsakymus, derinome pristatymus, ir viską, ką galėjome, siuntėme tiesiai į Vokietiją“, – pasakoja projekto bendraautorė G. Petrikaitė. Jos teigimu, projektavimo procesas buvo ir sunkus, ir smagus – girdėti, kaip Vokietijoje giriami lietuvių meistrai, dizaineriams buvo itin malonu.
Dizainerė mato ryškų skirtumą tarp interjerų Vokietijoje ir Lietuvoje: „Tai, ką mes dažnai sutinkame Lietuvos interjero studijose, butuose, dizainerių darbuose, kaip vidutinio segmento projektus, Vokietijoje jau gali būti laikomi premium segmento interjerais“, – tikina dizainerė.
G. Petrikaitė sako, kad projektas buvo įdomus ir dėl darbo organizavimo, ir dėl komandos daugiatautiškumo: „Projekto užsakovai – Vokietijos nekilnojamojo turto įmonė, kurios direktorius australas, o pagrindinis architektas Paulas Darlingas – kanadietis. Buvome nevaržomi interjero sprendimuose, komunikacija vyko itin sklandžiai, o ir pats gero interjero suvokimas susijungė į bendrą viziją – manau, vien dėl šios priežasties galutinis rezultatas išėjo labai geras. Darbus labai palengvino kiekvieną savaitę rengiami vaizdo skambučiai bei ten dirbančios užsakovų komandos komunikavimas su meistrais. Pagrindiniams matavimams ir apžiūrai vykome į Leipcigą, susipažinome su užsakovais ir meistrų komanda, bet visą darbų rangą vykdėme nuotoliu. Esame labai laimingi, kad sklandžiai pavyko atlikti šio projekto įgyvendinimą ir papuošti Leipcigą savo kūrybos darbu“, – džiaugiasi projekto bendraautorė.
