Aktorius, gatvės cirko artistas, renginių vedėjas Viačeslavas Mickevičius-Slavka kiekvieną rytą pasitinka miške. Sako, ilgi pasivaikščiojimai į naudą tiek kūnui, tiek mintims. Juk stebint, kas vyksta pasaulyje, ramybę išsaugoti ne taip lengva. „Keista, bet karo pradžioje gyvenimas tarsi įgavo kažkokią prasmę – ir pačiam neišprotėti, ir kitus linksminti“, – sako V. Mickevičius.
Nors artisto kasdienybę dažniausiai lydi komedija, jis atviras: „Visko manyje yra.“ Kas, jei ne žanrų įvairovė gyvenimą ir padaro įdomų? „Svarbiausia išmokti su savimi susigyventi – kai tai pavyksta, gali pridaryti visokiausių gerų dalykų“, – sako V. Mickevičius.
– „Galime grybauti miške, bet ne ministerijoje“, – taip sakėte rugsėjo 25 dieną dalyvaudamas proteste, surengtame prieš paskirtąjį kultūros ministrą. Kad nesate abejingas aktualijoms, matyti ir iš jūsų kuriamo turinio, kuriuo dalijatės internetiniame kanale „Slavka Channel“. Kokioje vietoje, jūsų akimis, šiandien yra Lietuvos kultūra?
– Kultūra savo vietoje. Tik, žinote, norisi, kad ji turėtų gerą, rūpestingą mamą, o gauname pamotę, kuri – neaišku iš kur, neaišku, kiek su ta kultūra susijusi. Tai – daugiasluoksnis reiškinys, ypač karo kontekste. Žinome, kokia prokremliška yra naująjį ministrą delegavusi partija. Jie gali gintis ir išsiginti mano žodžių, bet tą rodo jų darbai.
Kaip galima gniaužti laisvą žodį, saviraišką? Pamenu, pirmaisiais karo mėnesiais prorusiški žmonės masiškai raportuodavo mano kanalo turinį, jis buvo blokuojamas. Šokiruoja, kaip paprasta ir lengva nuslopinti laisvą žodį. Baisu, kad patys netaptume Rusija.
Apie politiką pasisakyti nevengiu, nes tikiu: istorija yra vakar diena, o politika – rytojus, kuriam galime daryti įtaką šiandien. Turime dalyvauti šiame procese.
– Šalia gausybės veiklų, kuriomis užsiimate, neseniai ėmėtės dar vienos – tapote LRT TELEVIZIJOS laidos „Vakare su Audrium Giržadu“ veidu. Jau spėjote prisijaukinti šią naują patirtį?
– Dar jaukinuosi. Daug laiko esu praleidęs teatre, kaip cirko artistas – gatvėje, tačiau televizijoje esu naujokas. Čia atsiranda techninių niuansų, pavyzdžiui, vienu metu tenka girdėti ir pašnekovą, ir į ausinę šnekantį laidos režisierių. Beje, dirbti šalia tokios televizijos legendos kaip Audrius Giržadas – nemenka atsakomybė.
Pastebėjau įdomų dalyką: įsijungus kameroms iš manęs dingsta gyvumas, kandumas – visa tai, dėl ko mane ir pakvietė. Prie šių savybių man tenka sugrįžti kitu kampu, nei esu įpratęs. Pamažu atrandu technikas, kaip tai padaryti.
– Renginiai, laidos, socialiniai tinklai – jūsų veiklos reikalauja nuolatinės duoklės auditorijai. O kas jums pačiam padeda susigrąžinti išdalytą energiją, atstatyti vidinę pusiausvyrą?
– Rytiniai pasivaikščiojimai miškais. Kadangi užsiimu cirku, man reikia palaikyti fizinę formą, bet gamta taip pat puikiai sutvarko galvą, sudėlioja mintis. Pasiimu maisto, susikraunu kuprinę ir kasryt žygiuoju po 10–12 kilometrų. Nesvarbu, kokia lauko temperatūra, visuomet sustoju pasimaudyti ežere, upelyje. Kuo oras prastesnis, tuo smagiau vaikščioti: pagauni spartesnį tempą, sušyli, pradeda veikti smegenyse išsiskiriantys laimės hormonai. Įdomu save jausti kaip gyvą būtybę.
Nesu vedęs, dar neturiu vaikų, nereikia jų vežti į darželį ar mokyklą, tad rytas priklauso tik man. Puikiai suprantu, koks tai turtas. Kartais su savo cirko pasirodymais neatlygintinai vykstu į įvairias stovyklas, mokau žmones vaikščioti kojūkais. Stovyklose žmonės atlieka kvėpavimo technikas, užsiima joga, klauso gongų ir kaifuoja. Iš pradžių galvojau – kažkas negerai arba su jais, arba su manimi. Tik paskui atėjo mintis, kad lengva man juoktis, kai kiekvieną rytą pasitinku vaikščiodamas miške. Kiti tokios prabangos neturi – atitrūkti nuo civilizacijos gali tik porai dienų išvažiuodami į stovyklą.
Pastebėjau, kad dabar mieste man darosi nebejauku, jame vien grubios, kampuotos formos. Nesvarbu, mašinomis, dviračiais ar pėsčiomis, žmonės visada juda tiesiomis linijomis, tarsi elektros impulsai mikroschemoje. Gamtoje, priešingai, gali judėti kaip nori, nėra jokių kliūčių – visas jas gali pralįsti, prašliaužti, prabristi. Supratau, kad buvimas mieste nusėda ir į mūsų mąstymą, jis taip pat tampa mikroschemiškas: reikia daryti taip, nes kitaip niekas nedaro.
– Augdamas Trakų rajone, Rūdiškėse, pažinote kaimo gyvenimą. Kaip vaikas, nuo mažens mokėjęs milžti karvę ir priimti teliuką, suprato, kad nori būti scenoje?
– Nuo gimimo iki antros klasės gyvenau Vilniuje, Justiniškėse – ant asfalto, tarp chruščiovkių. O tada bac – su šeima persikraustome į kolektyvinius sodus, į kaimą, kur kasdien prieš einant į mokyklą reikia pamilžti dvi karves. Gyvenome atokiau nuo miestelio, vienkiemyje, šeimos rate. Namuose patys darydavome sviestą, grietinę, varškę, tėtis kepdavo duoną. Į parduotuvę mums reikėdavo tik aliejaus, degtukų, druskos ir cukraus.
Šios patirtys mane, paauglį, ir formavo. Dar skaičiau knygas, mėgau išsidirbinėti klasėje. Sykį lietuvių kalbos mokytoja pasakė, kad man reikia į aktorinį. Nustebau – ką tai reiškia? Pasirodo, galima baigti studijas ir varyti dirbti į teatrą arba vaidinti kine. Taigi, nuo penktos klasės kryptingai žinojau, kad noriu būti scenoje.
Ne pagyros, o neapykanta yra mano variklis.
Tiesa, mokykloje ant scenos manęs su šautuvu nebūtum nuvedęs. Išlaisvėjau tik aktorystės studijose, susipažinęs su įvairiomis technikomis: įsijautimu į vaidmenį, ketvirtąja siena. Anksčiau turėjau scenos baimę, o dabar man didžiausia baimė – kai nėra scenos.
Dar studijuodamas aktoriniame trumpam išvykau į Škotiją, kur pamačiau ir susidomėjau gatvės cirku. Sugrįžęs į Lietuvą dirbau teatre, o vasaromis ėmiau rodyti cirko pasirodymus gatvėje. Pastebėjau, kad suburiu po 300–400 žmonių – tiek pat, kiek ateina į spektaklius. Žmonės visą valandą stovi, žiūri, duoda pinigų, kai kurie paima mano vizitinę kortelę ir vėliau dar pakviečia į renginius. Augimas buvo neįtikėtinas. Galiausiai išėjau iš teatro ir likau dirbti su renginiais.
– Cirko artistų užduotis – sukelti įspūdį, nustebinti, prajuokinti auditoriją. Kaip kurti komediją, jeigu tądien artistui išaušo ne pati linksmiausia diena?
– Jeigu mašina neužsiveda rakteliu, ją įmanoma užvesti tempiant arba stumiant. Sakyčiau, darbe man būna panašiai. Ateinu, pamatau tris labiausiai surauktus veidus ir galvoju: turiu padaryti viską, kad mano pasirodymo gale šiems žmonėms iš juoko skaudėtų skruostus.
Praėjusių metų vasarą turėjau pasirodymą vestuvių šventėje. Svečiai apie jį nežinojo – tai buvo staigmena. Atvykstu jau po dviejų renginių, šiek tiek pavargęs. Prie manęs prieina vestuvių planuotoja ir ima pasakoti, kad jaunieji juokais išsidavę, jog neseniai svečiavosi pas tėvą ir per televiziją kaip tik rodė mane. Tėvas paėmė ir perjungė kanalą: „Vėl tą durnių rodo!“
Man iškart atsirado jėgų ir iškalbos. Supratau – turiu varyti taip, kad juoktųsi visi. Ne pagyros, o neapykanta yra mano variklis. Geriausia, kad po pasirodymo prie manęs priėjo vienas žmogus, paprašė nusifotografuoti, pagyrė mano kūrybą. Vėliau sužinojau, kad tai buvo tas pats jaunikio tėvas (juokiasi).
– Jūs drąsiai lipate ant kojūkų, sėdate ant vienračio, spjaudotės ugnimi. Ar kasdienybėje yra, kas jus baugina?
– Turiu aukščio baimę – man baisu net ir ant kojūkų. Juk gali nukristi ant šuns, šiukšliadėžės ar spygliuotos tvoros... Tiesa, su aukščio baime man įdomu kovoti. Pernai vykdavau į parką medžiuose ir sliuogdavau virve 16-kos metrų aukštyje. Šaltas protas supranta, kad tai daryti saugu, tačiau išgyvenimo instinktai daro savo.
Kitos mano baimės žmogiškos, egzistencinės. Žinome, kokį kaimyną turi Lietuva. Kai prasidėjo karas, kone atsidūrėme močiutės pasakojimuose apie karo baisumus ir nusikaltimus. Visa tai matome telefone, jaučiame grėsmę, kad ir čia tuoj bus tas pats. Keista, bet karo pradžioje gyvenimas tarsi įgavo kažkokią prasmę – ir pačiam neišprotėti, ir kitus linksminti. Atrodo, iki tol mūsų vienintelė problema buvo išsirinkti, kokį serialą vakare pažiūrėti.
Svarbiausia išmokti su savimi susigyventi – kai tai pavyksta, gali pridaryti visokiausių gerų dalykų.
– Nuo pat karo pradžios jūs ne sykį vykote į Ukrainą – ir su humanitarinėmis misijomis, ir kaip cirko artistas. Šį spalį vėl važiuosite lankyti vaikų ligoninėse, laikino prieglobsčio namuose. Ko gero, šios išvykos dar labiau priverčia susimąstyti apie neteisybę, žiaurumą?
– Pamąstymai ateina jau sugrįžus namo. Ima atrodyti, kad moralės nėra. Ji yra žmogaus sugalvotas dalykas ir galioja tik tol, kol visi vieningai sutaria ir laikosi to, ką vadina morale. Atrodo, kad dabar pasaulis nusirito į laukinės gamtos, džiunglių taisykles, pagal kurias kiekvienas kovoja už save. Jeigu bėgi nuo meškos, aplenk kitą žmogų – tada ne tu, o jis meškai bus artimesnis grobis. Sugrįžus iš Ukrainos atrodo, kad karmos nėra, o jeigu ji ir pasireiškia, tai pernelyg vėlai. Ir suvoki, kaip sakė Justinas Marcinkevičius: „Kiek savęs atiduodi, tiek tavęs ir lieka.“
– Jūsų gyvenime didelė dalis tenka komedijos žanrui, tačiau žmogaus būvis taip jau surėdytas, kad jame netrūksta ir tragedijos elementų. Vis dėlto atrodo, kad jūs esate pozityvaus mąstymo šalininkas. Net ir į sunkumus žvelgiate su šypsena?
– Prisimenu Charlie Chaplino pasakytą teiginį: ekrane matome komediją ar tragediją, priklauso nuo rakurso. Pargriuvęs žmogus iš toli galbūt atrodys juokingai, bet jeigu iš arti pamatysime jo veido išraišką, akyje sutviskusią ašarą, mums jo pasidarys gaila.
Ateinu, pamatau tris labiausiai surauktus veidus ir galvoju: turiu padaryti viską, kad mano pasirodymo gale šiems žmonėms iš juoko skaudėtų skruostus.
Gyvenime panašiai – į tą pačią patirtį pažvelgęs per atstumą, iš laiko perspektyvos, imi galvoti: koks kvailas buvau, kad tiek išgyvenau. Imi suprasti, kad viskas, kas įvyko, yra Dievo dovana, iš visko galima pasimokyti. Galiausiai išmokau nebeskirti tiek laiko ir jėgų tam, kas to nevertas – kalbu tiek apie žmones, tiek apie darbus, veiklas.
O pozityvumas... Visko manyje yra. 40-ojo gimtadienio proga pasidaręs kraujo tyrimus sužinojau, kad turiu Žilbero sindromą. Negaliu vartoti vaistų ir alkoholio, kepenys juos prastai skaido. Be kitų fiziologinių simptomų, šis sindromas pasireiškia ir nuotaikų kaita. Ryte gali atsikelti pats laimingiausias, o vakare nuotaikos jau nepasirinksi. Išgirdus diagnozę tapo ramiau – ne depresijos užuomazgos. Dabar jau žinau: jeigu jaučiuosi prastai, turiu mesti visus darbus ir tiesiog eiti ilsėtis. Manau, svarbiausia išmokti su savimi susigyventi – kai tai pavyksta, gali pridaryti visokiausių gerų dalykų.
