„Mums abiem reikėjo laiko, kad suprastume, kas yra santykiai, kaip smagu kartais turėti prie ko prisiderinti, kaip gera sprendimus priimti drauge ir turėti į ką atsiremti“, – LRT.lt sako dainininkė, grupės „Queens of Roses“ narė Akvilė Kisielienė, prisimindama savo ir krepšininko Laimono Kisieliaus santykių pradžią. Pora jau daugiau nei dešimtmetį žengia drauge, į priekį juos veda bendri pomėgiai, tikslai ir interesai, o pusiausvyrą šeimoje palaikyti padeda jų būdo skirtumai. „Taip ir mokomės vienas iš kito“, – šypsosi Akvilė, pasidalijusi tvirtų savo santykių ingredientais.
Kokia jų gražių santykių formulė? Portalas LRT.lt tęsia publikacijų ciklą apie poras, drauge per gyvenimą žengiančias ne vienus metus, ir domisi, kas joms padeda išlaikyti tvirtus santykius bei įveikti nesutarimus.
– Akvile, pakeliaukime po prisiminimus, kaip prasidėjo jūsų su Laimonu bendra istorija?
– Tai nutiko prieš 14 metų. Pasibaigė krepšinio sezonas ir Laimonas iš Vokietijos sugrįžo į Lietuvą. Susitikome besilinksmindami mieste, taip viskas ir prasidėjo.
Tiesa, pradžia nebuvo labai lengva. Tuo metu buvome du gyvenimu besimėgaujantys vienišiai, įpratę būti sau ir nesiderinti prie kito žmogaus. Be to, sakyčiau, kad Laimonas buvo labai atsargus ir baiminosi stačia galva nerti į santykius, nes nebuvo tikras, į kurį kraštą jį nuves karjera. Laimei, mums susipažinus, jis pasiliko žaisti Lietuvoje, kitu atveju nežinia, ar viskas būtų susiklostę.
Tačiau, ir jam pasilikus, gyvenome skirtinguose miestuose, dažniausiai bendravome skambučiais, žinutėmis, susitikdavome palyginti nedažnai – kartą per savaitę ar dvi. Nors savo vyrą pamilau iš pirmo žvilgsnio ir galbūt būčiau norėjusi matytis dažniau, labai gerai supratau, kas jam tinka ir patinka, todėl stengiausi jo per daug neišgąsdinti ir nebuvau įkyri. (Šypsosi.) Vis tik mums abiem reikėjo laiko, kad suprastume, kas yra santykiai, kaip smagu kartais turėti prie ko prisiderinti, kaip gera sprendimus priimti drauge ir turėti į ką atsiremti.
– Papildomu iššūkiu turbūt tapo ir tai, kad jūsų profesijos turi savitus darbo tvarkaraščius...
– Kol neturėjome sūnaus, viską lengvai suderindavome. Sudėtingiau pasidarė tapus tėvais. Vis pagalvodavau, kaip gyvena užsienyje žaidžiančių sportininkų žmonos. Krepšininkų režimas gan sustyguotas – dvi treniruotės per dieną, rungtynės kituose miestuose ar šalyse, taigi vaikais daugiausia tenka pasirūpinti jų žmonoms. Mums pasisekė, kad sūnus gimė vyrui jau baigus sportininko karjerą.
– Būtent vaiko atsiradimą daugelis vadina ne tik didžiausia laime, bet ir didžiausiu išbandymu poros santykiams.
– Natūralu. Mes su Laimonu daug metų nugyvenome dviese, dėl savęs, galėjome leisti sau įvairias pramogas, keliones ir vieną dieną viskas pasikeitė. Vaikas labai suriša šeimą, bet neišvengiamai visi tėvai susiduria su neišsimiegojimu ar nuovargiu, dėl ko neretai įsižiebia įvairių nesutarimų. Galiausiai ne santykiai, o vaikas tampa prioritetu, todėl labai svarbu rasti laiko, noro ir jėgų santykius puoselėti.
– Pavyksta ištrūkti ir pabūti tik dviese?
– Stengiamės. Kadangi sūnelis tik neseniai paminėjo antrąjį gimtadienį, kol kas dviese nekeliaujame, bet progų nueiti į restoraną ar kelias valandas pasimėgauti spa procedūromis tikrai būna. Bent jau tokiais malonumais apsidovanojame. Tiesa, sūnus sparčiai auga, tad gal jau netrukus išsiruošime ir į ilgesnę išvyką.
– Kai kurios moterys sako, kad pamačiusios, kokie tėčiai yra jų vyrai, juos įsimylėjo iš naujo.
– Ir man labai miela matyti, kaip, sūnui augant, stiprėja jo ir tėčio draugystė. Gražu, kaip jie kalbasi, kaip žaidžia, kaip Laimonas iš sportininko ir verslininko tampa tokiu jautriu, kiek suvaikėjusiu, besidžiaugiančiu akimirka su savo vaiku. Nors abu labai norėjome vaikelio, maniau, kad jis bus santūresnis, šaltesnis, tačiau matydama juos kartu tik dar kartą įsitikinu, kokia vyrui svarbi šeima. Pati svarbiausia.
– Turbūt esame įpratę matyti sportininkus aikštelėje, susikaupusius ar kovingai nusiteikusius ir nelabai įsivaizduojame juos kaip per daug jautrius ar romantiškus...
– O pasirodo, jie gali žaisti ne tik aikštelėje, bet ir nuvirtę ant kilimo, su mašinytėmis ir konstruktoriais. (Šypsosi.) Žmona dėmesiu skųstis taip pat negali. Tiesa, reikia suprasti, kad kiekvienas turime savo meilės kalbą, o romantiškai saldžios kalbos – tikrai ne mano vyro dalykas. Tačiau jis randa būdų išreikšti savo jausmus, parodyti, kad myli, kad jam rūpiu ir esu svarbi. Aš tai jaučiu ir tai svarbiausia.
– Kaip manote, kokia yra jūsų tvirtų santykių paslaptis?
– Mus sieja bendri pomėgiai, interesai, tikslai, nors mūsų charakteriai ir ganėtinai skiriasi. Esu karštesnio būdo, man labai svarbios detalės, tvarka, noriu viską kruopščiau suplanuoti. Tuo tarpu mano vyras yra labiau atsipalaidavęs ir dažniau linkęs leisti dalykams plaukti sava eiga. Laimis į daug ką žiūri kur kas paprasčiau – ar namai netvarkingi, ar vakarienė neruošta – niekada nekritikuos ir neburbės.
Tiesa, tai veikiau yra mūsų stiprybė – kai aš įsiplieskiu, vyras mane nuramina. (Juokiasi.) Taip ir mokomės vienas iš kito. Jei abu būtume vienodai atsipalaidavę, turbūt nieko nenuveiktume, o jei abu būtume vienodai smulkmeniški, viską apgalvojantys ir lengvai užsiliepsnojantys – irgi nieko neišeitų. Turbūt mūsų sėkmės paslaptis yra suderantys mūsų panašumai ir skirtumai.
– Viso sėkmingos santuokos recepto nesudėliosime, bet tikrai galėtume įvardyti dar bent porą ingredientų. Ką į tą santuokos puodą dar įmestumėte?
– Turbūt visiems būna akimirkų, kai užsiplieskiame ir gali išsprūsti kas nors, ko vėliau gailėsimės. Todėl reikia mokytis nesikarščiuoti ir pagalvoti prieš kalbant. Apskritai, reikia mokėti kalbėtis. Ir girdėti. Taip pat svarbu ir ilgus metus drauge gyvenant kartu pasakyti bei parodyti, kad kitas žmogus yra svarbus, mylimas ir brangus.
Daugiau ciklo publikacijų rasite čia.
