LRT.lt laidoje „Livijos sanatorija“ dainininkė Jurga Šeduikytė atvirai dalijasi savo patirtimis – apie scenos įtampą, emocinius nuovargio signalus, perdegimą ir santykius, kurie, kaip sako pati, gyja kartu su mumis pačiais. Ji pasakoja apie vidinius „everestus“, kuriuos teko įveikti, ir atradimus, kaip kūno darna bei sąmoningas kvėpavimas gali padėti sugrįžti į save – ten, kur atsiranda vietos ramybei, artumui ir kūrybai.
– Ar vis dar jauti bent kokią įtampą eidama į sceną?
– Aš manau, jei pritraukiate žmones, kurie erzina, nes atrodo, kad jie bando kontroliuoti jūsų gyvenimą, kas būdavo mano atveju, tai reiškia, kad patys savo viduje neigiate norą kontroliuoti. Aš to noro nebeneigiu. Aš noriu imti ir padaryti ant scenos nuostabią šventę saviškiams ir žmonėms už scenos.
Anksčiau sakydavau: „Šeduikyte, nepasišiukšlinkim.“ Dabar taip nebesakau, jau būnu apėjusi salę, sceną, susipažinusi su muzikantais, nes su jais būna visko – vienas nemiegojęs, kitas atvykęs tiesiai iš koncerto. Aš kaip voras, apsižiūriu savo tinklą, ir dirbu su tuo, ką turiu. Bet svarbiausia, kad ateina žmonės, ryšys man yra labai svarbus. Scenos nebėra, aš noriu nulipti pas žmones.
– Kuri tavo vieta yra pati pažeidžiamiausia?
– Fiziškai pati pažeidžiamiausia mano vieta yra akys. Pirmas organas, kuris pavargsta, yra būtent akys. Aš dar galėčiau varyti, bet jos pradeda merktis. Kažkur mano kūne yra daug įtampos, bet nežinau, kur.
– Kaip tu dabar jautiesi?
– Žmogus yra kaip svogūnas. Jis turi fizinę sveikatą, emocinį kūną, psichologinį ir dar dvasinį. Fiziškai jaučiu naštą ant pečių, yra darbų, kuriuos privalau padaryti, ir, kadangi esu jautresnis žmogus, atsakomybę jaučiu ant pečių. Tačiau šiaip – esu atsipalaidavusi ir net laiminga.
Kažkur mano kūne yra daug įtampos, bet nežinau, kur.
– Kai tave užgriūna sunkumai, ką tu jauti?
– Dabar jau žinau, kur yra tas drakonas. Žiūriu, kad vienu metu nebūtų trijų streso šaltinių – tai yra mano taisyklė. Gali būti du: fizinis nuovargis ir nesutarimai, tai yra viskas. Jei prisijungtų trečiasis šaltinis, turėčiau sakyti „stop“ ir spręsti po vieną ar po du. Jei ant galvos trys sunkumai, sąmonė pasako „ne“.
– Ar kada nors esi susidūrusi su situacija, kai tave užpuolė visi trys streso šaltiniai?
– Taip, tada įvyko vadinamasis perdegimas. Dabar tai yra labai populiaru.
– Kaip suprasti, kad yra einama link perdegimo?
– Turi būti poilsio režimas. Jei nerviniesi, turi paklausti savęs, ar pavalgei, o jei nervina kiti, turi eiti miegoti. Iš patirties galiu pasakyti – tada miegas būna pats saldžiausias, todėl kai jį iš savęs atimi, būna labai negerai. O jei atsiranda nemiga, tai yra aiškus signalas, kad pervargo nervų sistema.
Žiūriu, kad vienu metu nebūtų trijų streso šaltinių – tai yra mano taisyklė.
– Ar tavo stresas persiduoda į svarbiausią tavo vietą – balsą?
– Aš ne tik dainininkė, ir taip yra jau daug metų. Aš stipriai dirbu su emocine sveikata – man tai padėjo. Tačiau anksčiau kirsdavo per gerklę, nes per daug iš savęs reikalaudavau. Turėjau tokią situaciją, kai dingo balsas. Dalyvavau naujame projekte, labai bijojau, kad pamiršiu vieną tekstą ir prašiau Dievo, kad man atsiųstų situaciją, dėl kurios nebereikėtų galvoti apie tą tekstą. Atsiuntė – dingo balsas.
Žmonės nieko nepastebėjo, nes mane ištraukė technika. Tačiau po tokių koncertų ilgai trunka reabilitacija, atkritau gal 3 mėnesiams. Aš išėjau į energijos minusą, todėl turėjau uždaryti dureles ir atsidaryti langus, kad ateitų gryno oro.
– Koks yra didžiausias tavo pačios Everestas, į kurį teko įlipti?
– Aš esu turėjusi daug everestų, visą kalnyną jų. Vienas iš jų – santykių gerinimas su artimiausiais. Turėjau daug nuoskaudų iš savo vaikystės, mano tėtis anksti iškeliavo, tikrai turėjau, kur psichologiškai padirbėti. Tačiau tai yra būdas keisti žmones – kai tu keiti savo elgesį, savo požiūrį į žmogų, keičiasi ir jo atsakas į tave.
– Kaip tu manai, ar tokiu būdu galima pakeisti ir vyrus?
– Manau, kad įmanoma, svarbiausia – nespausti žmogaus. Reikia prisiimti atsakomybę už tai, ko tu nori, o ne už tai, ką jis gali suteikti. Jei tu nori apkabinimo, ateini, prisiglaudi ir jį gausi. Tačiau jei tu stovėsi ir lauksi, jis sakys: „Kas gi čia įvyko: nauja šukuosena, ar kažką pamiršau, ar neišnešiau šiukšlių?“ Nereikia taip varyti žmonių į kampą – aš pati to labai nemėgstu.
Viso pokalbio klausykite čia:
