Kur vėžiai žiemoja? Atsakymas – vandens telkinių dugne, įsirausę į dumblą ar smėlį, o iš kur į Lietuvą atkeliavo invaziniai vėžiai, kuriuos gaudyti vandens telkiniuose galime visus metus? LRT TELEVIZIJOS laidoje „Labas rytas, Lietuva“ žiniomis apie keturias Lietuvoje gyvenančias vėžių rūšis dalijasi gamtos mokslų daktaras Gintautas Vaitonis.
Vėžių pateles sučiupti sunkiau
Dabar pats metas atsiraitoti kelnes, pasiimti tinkliuką ar samtelį, pasiruošti žuvies ir leistis į vėžiavimo nuotykį. Gamtos mokslų daktaras dr. Gintautas Vaitonis sako, kad vėžius geriausia gaudyti vandeniui sušilus virš 15 laipsnių. Tiesa, vėžių gaudymo sėkmė, anot jo, priklauso nuo konkretaus laikotarpio. Patelėms nešiojant ikriukus, ir išsiritus mažiems vėžiukams, šios dar nesineria, todėl sugauti jas itin keblu.
„Visi vėžiai auga nerdamiesi: kaip ir ropliai, jie auga, po to numeta kiautą, užsiaugina naują kiautą ir per tą laiką kiek paauga. Tuo metu kai jie neriasi, kol kiautas sutvirtėja, praeina maždaug savaitė, per tą savaitę jie tvarkingai išsislapsto ir daryk ką nori, patelių tikrai nesugausi“, – komentuoja G. Vaitonis.
Tuo tarpu patinėliai ir jaunikliai neriasi dažniau negu patelės, todėl juos sugauti vandenyje yra kur kas paprasčiau.
Lietuvoje gyvena keturios vėžių rūšys
Šiuo metu Lietuvoje gyvena keturios skirtingos vėžių rūšys. Nuo seno čia įprasta sutikti tik plačiažnyplius vėžius, o kitos rūšys yra įvežtinės.
„Lietuvoje nuo senų senovės gyveno plačiažnyplis vėžys, bet siauražnyplis vėžys beveik ir mūsų, nes ties Baltarusija praeina jo paplitimo riba. Bet jis į Lietuvą [buvo] atvežtas kaip ir kiti invaziniai mūsų vėžiai – 19 amžiaus pabaigoje“, – pasakoja gamtos mokslų daktaras.
1994-tais metais pastebėta, kad Lietuvoje gyvena ir Amerikai būdingesnis rainuotasis vėžys. Į Europą juos atgabeno vokiečiai, mat Vokietijoje plačiažnyplis jau buvo išnykęs.
„Mažiukas, kietas, dygliuotas, bet labai greitai pradeda veistis. Jis dauginasi jau antrais [savo gyvenimo] metais. Labai vislus, labai viskam atsparus. Kokybė ne ta, bet pakeisti galima, o kad jis ligas perneša – šito niekas kažkaip neįvertino“, – pastebi G. Vaitonis.
Dešimtajame dešimtmetyje Lietuvą pasiekė dar viena vėžių rūšis – tai žymėtasis vėžys. Eksperimentuodami į šalį atsivežė patys lietuviai.
Pašnekovas įvardija, kuo plačiažnyplis ir siauražnyplis vėžiai skiriasi vienas nuo kito. Anot jo, plačiažnyplis vėžys auga lėtai ir galop užauga apie 16-18 centimetrų ilgio bei yra pakankamai stambus. Tuo tarpu siauražnyplys yra didžiausias vėžys, kuris gali užaugti iki 20 centimetrų ilgio.
„Pats didžiausias, kokį esu matęs, buvo 17 centimetrų, tai patikėkite – su žnyplėmis toks mažas omariukas. Dauguma žymėtojo vežio parametrų sutampa su plačiažnypliu vėžiu. Tik tiek kad jis vislesnis, jo kiautas kietesnis, o invazinis rainuotasis, kuris pats savo kojytėmis atėjo nuo Vokietijos per kanalus, per Lenkiją – 14 centimetrų jau yra monstras“, – komentuoja specialistas.
Plačiažnyliai vėžiai įrašyti į Raudonąją knygą
Retai kada viename vandens telkinyje gyvena visos keturios vėžių rūšys. Kol aplinka prisitaiko prie atėjūnų vėžių, jie gana greitai veisiasi. Anot G. Vaitonio, pagausėjus vėžių populiacijai, sykiu prasidėjo ir ligos.
„Žmogus atsivežė vėžius, paleido, pasidžiaugė du tris metus, tada prasidėjo ligos – vėžiai išmirė, bet ne visi. Kol kas neradome nei vieno ežero, vandens telkinio, kur [vėžiai] būtų išmirę šimtu procentų, bet jei jų [anksčiau] būdavo šimtais-tūkstančiais, sugauni vienetais“, – pažymi jis.
Išplitus ligoms, vėžių populiaciją yra sunku atkurti, todėl lietuviški plačiažnypliai vėžiai įrašyti į Raudonąją knygą – jų gaudyti negalima. Siauražnyplius vėžius gaudyti leidžiama nuo liepos 16-os iki spalio 15-os dienos. Invazinius žymėtuosius ir rainuotuosius vėžius gaudyti galima visus metus, tik reikia nepamiršti žvejo bilieto.
Plačiau – reportaže
Parengė Emilis Jakštys
