Aktorius, laidų vedėjas, scenos vilkas Gintaras Mikalauskas įsitikinęs – jis šiandien toks dėl trijų moterų savo gyvenime: savo dukros, močiutės ir žmonos Jūratės. Prieš 31 metus priėmęs sprendimą atsisakyti alkoholio, šiandien sako nenorintis dalytis sėkmingos blaivystės receptais.
LRT.lt laidoje „Lipt stogais su Jurga“ G. Mikalauskas dalijasi savo gyvenimo užkulisiais, kuriuose ne vien iškilmės, puotos ir šventės, bet ir skaudžios tėvų skyrybos, alkoholizmas, savigrauža ir antrieji šansai sau bei gyvenimui.
– Ar gyvenime yra svarbi žmonių partnerystė?
– Be jokios abejonės. Scenoje man teko turėti nuostabių partnerių – ne tik gražių, bet ir labai jaučiančių situaciją. Tai yra fantastika, renginyje ar tiesioginiame eteryje gali atsitikti bet kas.
– Ar buvo baisu imtis pirmojo tiesioginio eterio?
– Mane įmetė į tai, bet tai buvo labai seniai, buvau labai jaunas (...). Su patirtimi pradedi atmesti tas kameras, nebegalvoji, kad į tave žiūri tūkstančiai, o gal šimtai, o gal išvis niekas nežiūri. Pradedi apie tai negalvoti, tiesiog veikti erdvėje, ten yra užduočių.
Aš viską saugojau, visų klausiau, ir vieną dieną nusprendžiau nusirauti.
– Kaip yra su partneryste realiame gyvenime? Ar yra žmonių, be kurių partnerystės gyvenime tau būtų buvę sunku?
– Būtų buvę neįmanoma. Tai yra mano antroji pusė, dvidešimt penkerius metus turiu nuostabią žmoną, man pasisekė – galų gale.
– Kodėl tau pasisekė?
– Aš pasikeičiau. Aš tapau kitas. Visada yra taip, tu kito žmogaus niekada nepakeisi, tu turi keistis pats, jei nori pasiekti kažkokio rezultato. Jeigu būsi tik „aš“ ir apie save, tai ir būsi ne „mes“, o „aš“.
– Kaip tu atskyrei, kad tai yra tavo žmogus?
– Iškart negali atskirti. Vyras pirmiausia nuskenuoja akimis, tada arba trenkia žaibas, arba netrenkia. Jei trenkia, bandai išsiaiškinti – man trenkė, o ar jai trenkė. Ir tada darai viską, kad trenktų. Reikia nertis iš kailio ir tapti lovelasu.
Tačiau iš tikrųjų pamatai tada, kai žmogus kažkiek atsiveria. Kai susitikome su Jūrate, aš buvau kitokioje gyvenimo situacijoje. Aš vienas auginau dukrytę – taip išėjo. Aš neišvažiavau į Ameriką, nors turėjome žalią kortą, o jos mama išvažiavo. Mes atitolome ir išsiskyrėme.
Dukra buvo lakmuso popierėlis – ji iškart pajuto švelnumą, pradėjo prie Jūratės glaustytis kaip katytė. Aš supratau, kad tai yra tas žmogus.
Dukra buvo lakmuso popierėlis – ji iškart pajuto švelnumą, pradėjo prie Jūratės glaustytis kaip katytė. Aš supratau, kad tai yra tas žmogus. Augusta labai ruošėsi susitikimui, ji nusitempė mane į parduotuvę, išsirinko pačią gražiausią suknelę (...). Po kiek laiko ji paklausė, ar gali Jūratę vadinti mama. Jūratė taip pat turėjo dukrytę, tarp jų tik dešimties mėnesių skirtumas – gavau dar vieną dukrą.
– Ar tavo sprendimą lėmė tavo dukra?
– Lėmė tai, kad aš pasikeičiau, aš jau 31 metus nevartoju alkoholio, bet tai nereiškia, kad gėriau tik mamos pieną, – aš šėlau. Kai pradėjau šėlti, mano mama negalėjo patikėti, nes aš buvau labai geras vaikas. Jei ji man nupirkdavo naujus batukus, visos balos būdavo apeitos, aš viską saugojau, visų klausiau, ir vieną dieną nusprendžiau nusirauti.
– Kodėl?
– Tėvų skyrybos, pervažiavome į Žvėryną, į Vilnių – kuriame ieškojau žvėrių. Ten buvo žvėriukų, vienas iš jų buvau ir aš. Ten praėjau gatvės mokyklą (...). Geriančių vyrų žmonos dažnai klausia recepto – tai kaip mesti gerti. Niekaip, tai yra kiekvieno žmogaus kelias ir jis turi pats jį nueiti, kai iškyla klausimas, kodėl taip vyksta su manimi.
– Kaip tu sau atsakei į šį klausimą?
– Aš į jį atsakau dabar, savo monospektaklyje. Tie straipsniai, tos laidos, kurios kviesdavo, visiems būdavo įdomu sužinoti – „girtas vaidinote?“. Niekas neklausė, kodėl, kas, kaip. Kai pradedi klausytis, kai įvykių grandinė tave nuveda į pirminį tašką, aš atsiduriu vaikystėje.
Mano vaikystė buvo chaosas. Tėvų skyrybos, pabėgimas iš Panevėžio į Vilnių, mamos antros santuokos kūrimas. Man gatvėje buvo ramiau nei namuose. Aš vėliau gyvenau su savo močiute – taip išėjo. Kai atėjau į protą, močiutė buvo su manimi, nes kažkada aš buvau su ja. Ji buvo mano ramstis, mano tėvas ir mano mama viename. Man labai gaila, kad jos nėra šalia – ji buvo mano Angelas Sargas.
– Kada atsiranda tikra meilė?
– Kai myli žmogų tokį, koks jis yra. Ji [močiutė] mylėjo mane tokį, koks aš buvau, ir kai pamatydavo manyje tam tikros būklės, ji sakydavo: „Dieve, kaip jis kankinasi.“ Man vartojant džiaugsmas praeidavo ir būdavo labai psichologiškai sunku išlipti, savigrauža būdavo didžiulė. Mano išorė buvo kitokia – Mikalauskas juk yra žmogus šventė.
Ji buvo mano ramstis, mano tėvas ir mano mama viename. Man labai gaila, kad jos nėra šalia – ji buvo mano Angelas Sargas.
– Ar gerai yra turėti kaukę?
– Gerai. Dabar repetuojame monospektaklį (...), kai pradėjome kapstytis, ką galėtume iš mano gyvenimo ištraukti pasakojimui, supratau, kad viską jau buvau paslėpęs po kauke. Buvo laikotarpis, kai aš naktimis nebemiegodavau. Viskas ėjo į kalną, buvo krūvos darbų, dukra, močiutė...
– Kokia yra jūsų su Jūrate santykių paslaptis?
– Mes esame labai skirtingi, iki šiandien aiškinamės, kuris šeimoje yra pliusas, o kuris yra minusas (...). Bet mane, kur paliksi, ten rasi. Mes labai pasitikime vienas kitu. Kai vaikai augo, buvo kitaip ir mūsų dukros buvo labai skirtingos. Mano antroji dukra iš pradžių manęs nepriėmė, ji toks pats jautukas, kaip aš, dėl to ją puikiai suprasdavau. Aš tik norėdavau apkabinti Jūratę – Dovilė greit įlįsdavo tarp mūsų.
Kartą Jūratė išvažiavo į draugių susitikimą ir paliko mane su jomis trise. Mes išvažiavome į Palangą, pažadėjau joms atrakcionų parką. Jos davėsi po tuos atrakcionus, paskutinis buvo amerikietiški kalneliai. Jos išlipo abi pabalusios. Viena stovėjo su pirštu burnoje, niekaip nedavė man pažiūrėti, kas viduje. Aš ištraukiau pirštą iš burnos ir pagalvojau, kad ji nebeturės to piršto (...). Po traumos ji grįžo namo ir mačiau, kad niekaip nerado sau vietos, ji norėjo kažkam pasiguosti. Tada buvo pirmas kartas, kai ji prie manęs prisiglaudė. Nuo to laiko tvarstau visas jos žaizdas, nors mama gydytoja. Tai yra laimė.
Kai po dvidešimt penkerių metų vis dar nori pamatyti savo žmoną, nes jos pasiilgsti, supranti, kad tai yra tikra.
– Kokios vertybės tau yra svarbios?
– Aš nuo pat savo pilnametystės bandžiau kurti šeimą, bet man nepavyko. Aš buvau kaltas. Aš labai norėjau šeimos, norėjau, kad visi paprastai susėstų kartu prie švenčių stalo, – to nebūdavo. Mamos sukurta šeima, vėliau tėvo sukurta šeima man netiko.
Namai yra būsena, tai yra viduje. Kai tave traukia į namus, vadinasi, juose viskas gerai. Ir kai po dvidešimt penkerių metų vis dar nori pamatyti savo žmoną, nes jos pasiilgsti, supranti, kad tai yra tikra.
– Kaip tu manai, kokios yra tavo gerosios savybės?
– Reikėtų klausti antrosios pusės. Aš dabar esu pareigingas, aš esu patikimas ir atsakingas. Esu žvėriškai jautrus, bet niekas nemato, – scenoje yra kitaip (...). Lietuvoje aš net nekalbu apie jautrumą, mandagumas yra silpnybės požymis. Jei esi mandagus, esi silpnas.
