Dainininkui Edmundui Kučinskui balandžio 26 d. suėjo 70 metų. Aktyviai koncertuojantis atlikėjas LRT.lt sakė, kad jis taip nesijaučia nei širdyje, nei fiziškai, ir būdamas scenoje įsikrauna energijos. Visgi kartais jis pajunta, kad Lietuvoje į vyresnius žmones žiūrima kreivai, jie tarsi stumiami į paraštes.
– Kaip šventėte tokį gražų jubiliejų? Gal sulaukėte staigmenų?
– Gimtadienių nešvenčiu. Kad ir kaip tai keistai skambėtų, pats būti kokios nors šventės dėmesio centre nenoriu, jausčiausi nejaukiai. Suprantu, kad čia paradoksas – daugybę kartų dainavau ir tebedainuoju kitiems per gimtadienius, o savo gimtadienio švęsti niekad nekyla noras.
Jis praėjo gerai, kaip eilinis darbingas šeštadienis. Turėjau porą koncertų. Manau, tai ir simboliška, tarsi mano pasirinkto kelio patvirtinimas.
Gal kiek netikėtai maloniai nustebino Kultūros ministro Šarūno Biručio sveikinimas. O šiaip gyvenime būta tiek visko, kad nežinau, ar kas galėtų mane nustebinti. Ir patirtis į staigmenas išmokė žiūrėti atsargiai... Dažniausiai jos nebūna smagios. O gal čia tik kalba mano pesimizmas, man stiklinė dažnai atrodo pusiau tuščia.
– Ar apskritai mėgstate triukšmingus renginius, ar dalyvaujate ten, tik kai būtina, o šiaip labiau mėgstate vaikščioti prie jūros?
– Dėl darbo specifikos visą gyvenimą būnu triukšminguose renginiuose. Jei tas triukšmas nepatiktų, negalėčiau užsiimti tokia veikla. Žinoma, labiausiai prie širdies pilnos žiūrovų salės šurmulys mano koncertuose, nors patinka triukšmas ir užsienio stadioniniuose koncertuose, kuriuose yra tekę būti, mane tai irgi užveda.
Dažnokai nueinu į krepšinio rungtynes, patinka triukšmas ir ten, azartas.
Bet ir tylos kartais man norisi, ypač jei reikia sudėlioti kūrybines idėjas. Tada vaikščiojimas prie jūros itin tinka. Apskritai esu banguojantis žmogus, mano nuotaikos keičiasi kaip orai prie jūros, bet prie to jau esu pripratęs, žinau, jei užbanguoja, reikia tiesiog išlaukti, kol pro debesis vėl ims šviesti saulė.
– Kaip nusiteikęs sutikote jubiliejų – ar nusiteikėte, kad tas skaičius nieko nereiškia, o gal visgi ir įžvelgėte kažkokią simbolinę reikšmę?
– Tas skaičius ir reiškia, ir nereiškia. Nei širdyje, nei fiziškai nesijaučiu 70-metis. Man patinka aktyvus sportiškas gyvenimo būdas, sėdėti ant sofos ar gulinėti paplūdimyje – ne man.
Tačiau tas skaičius ir bado akis, ypač Lietuvoje, nes pas mus, ne paslaptis, į vyresnius žiūrima kreivai, jie visose srityse stumiami į paraštes. Tad šia prasme skaičius reiškia. Gal jaunimui nuo tam tikro laiko gyvenimas ir atrodo praėjęs, o man, manau, ir daugumai mano bendraamžių jis tiesiog toliau eina.
Spalvingas tas mano gyvenimas, jame pilna aistrų, iššūkių.
Dabar jau galiu į savo laiką pažvelgti tarsi iš šalies. Jaunystėje atrodo, kad jo yra be proto daug, kad seni būna tik kiti, o jau pats, toks jaunas, žydintis, niekad nepasensi... O atsibundi vieną pavasario rytą, ir štai tau 70... Bet prisimeni reliatyvumo teoriją, kad viskas sąlygiška, ir keliauji toliau.
– Gal gimtadienio proga nusprendėte, kad verta kažką daryti kitaip, tarkim, daugiau ilsėtis, o gal daugiau sportuoti ar sveikiau maitintis?
– Keistis man niekad nebuvo lengva – esu užsispyręs ir konservatyvus, tipiškas horoskopinis Jautis, kurio taip lengvai iš įprastos vagos nepajudinsi... Man norisi toliau atkakliai arti savo vagą, tad ilsėtis ne man. Kai nieko neveikiu, imu blogai jaustis. Man reikia veiklos. Svarbiausia – muzikinės. Tai mano stimulas ir varomoji jėga.
Gyvenimas ir be gimtadienio pamėto progų pagalvoti, kad kažką gal reikia daryti kitaip. Tarkime, vieną naktį kelyje susidūręs su stirna pajutau, kad reikia atsargiau vairuoti naktį. O naktimis po koncertų tenka grįžti dažnokai, nes labiausiai mėgstu miegoti savo lovoje, kitur tiesiog neužmiegu.
– Ar turite kažkokių metodų, kurie padeda jums palaikyti formą kaip dainininkui? Gal reikia kasdien lavinti balsą?
– Kadangi turiu pakankamai koncertų, tai veikiau jau kartais tenka balsą patausoti. Manau, dabar mano balsas skamba turbūt geriausiai per visą mano karjerą, jaučiuosi jį puikiai valdantis, atradęs savo tonacijas, žinau visas jo stipriąsias ir silpnąsias puses, moku su jomis tvarkytis.
Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad ir formai palaikyti, ir viskam gyvenime nieko geresnio už saiką nėra. Jei galėtum visur ir visada laikytis aukso viduriuko, turbūt nugyventum subalansuotą ramų gyvenimą. Man taip ne visur pavyksta. Žinoma, kūryba atsiima savo, be emocinių šuolių turbūt nepavyktų nieko sukurti, bet bent buityje, sveikatos srityje dabar stengiuosi būti saikingesnis.
Mano profesija tam tikra prasme čia dėkinga. Jei nereikėtų į sceną, gal kažką ir daugiau sau leistum, tarkime, smaližiauti, o paskui jau iš inercijos ir visai paleistum vadžias. Bet kai naktį grįžęs po koncertų sėlini prie šaldytuvo, užtenka pagalvoti, o kaip paskui atrodysi scenoje, ir susilaikai nuo nereikalingo maisto. O ryte džiaugiesi, kad pavyko nugalėti save.
Nebegeriu kaip anksčiau, senokai neberūkau. Mėgstu aktyvų laisvalaikį, patinka plaukioti jūroj ar baseine, patinka pirtis, patinka žaisti paplūdimio tinklinį. Jei užplaukia liūdesys, šalia yra jūra jam nuplauti.
Bet turbūt geriausiai man savijautą taiso scena, joje jaučiuosi gyvas, publikos emocijos mane visada irgi užveda. Kai pasitaiko periodų, kad koncertų grafikas įtemptas, aišku, pavargstu, bet tas nuovargis stebuklingai mane ir įkrauna.
– O kaip dabar jums atrodo, kokie buvo patys geriausi jūsų gyvenimo etapai, kuriems dabar jaučiate didžiausią nostalgiją?
– Visiems etapams savotiška nostalgija, tik dėl skirtingų dalykų. Profesiniame gyvenime savo laiku man svarbus buvo laimėjimas „Vilniaus bokštų konkurse“, esminiai turbūt buvo „Nerijos“ ir „Kopų balsų“ etapai ir ypač tada sutikti žmonės, padarę didelę įtaką mano kaip dainininko formavimuisi – Stasys Povilaitis, Nelė ir Arvydas Paltinai.
Žinoma, savo pėdsaką paliko ir dalyvavimas „Eurovizijos“ atrankose, ir projektai, suvedę su daugeliu garsių Lietuvos atlikėjų. Įsimintinas buvo Kvazimodo vaidmuo Zigmarso Liepinio operoje „Paryžiaus katedra“. Šis vaidmuo man emociškai artimas ir visada su malonumu jį atlieku iki šiol, kai tik pakviečia.
Manau, man daug davė dalyvavimas projekte „Kaukės“. Visą laiką save grauždavau, kad einu gana siauru žanriniu keliu, bet kaip tipiškas Jautis taip ir nesiryžau ko nors iš esmės keisti. O šiame projekte teko dainuoti ne savo žanro dainas, ir visai man patiko. Taigi jei kas manęs vėl paprašys sudainuoti Maneskin „Zitti e Buoni“ ar Dua Lipos „Physical“ – mielai, bet turbūt tokio tipo dainų pats vis dėlto nekursiu...
– Ką laikote didžiausiais savo gyvenimo pasiekimais (nesvarbu, ar scenoje, ar už jos ribų)?
– Asmeniniame gyvenime turbūt svarbiausia – vaikų gimimas. Jie gyvenimui suteikia prasmę, disciplinuoja, nuleidžia ant žemės, moko kantrybės ir susitvardymo. Banalūs pasakymai, bet kad taip yra.
O profesiniame gyvenime – kad jau daugiau nei 50 metų esu didžiojoje scenoje.
Jaunystėje atrodo, kad laiko yra be proto daug, kad seni būna tik kiti, o jau pats, toks jaunas, žydintis, niekad nepasensi... O atsibundi vieną pavasario rytą, ir štai tau 70...
Jei publika mano dainos žodžius žino geriau nei aš pats, tai geriausias įrodymas, kad daina palietė žmonių širdis.
Aš turiu nemažai vadinamųjų proginių dainų. Į jas pas mus dažnai žiūrima iš aukšto, bet geriau pagalvojus, juk tos mano dainos lydi tūkstančius žmonių per svarbiausius jų gyvenimo įvykius – vestuves, jubiliejus, padeda ištverti sunkias akimirkas. Taigi aš tarsi netiesiogiai dalyvauju tų žmonių gyvenime, esu laikomas kone šeimos nariu. Tai labai jaučiasi iš kai kurių žmonių, kurių net nepažįstu, žinučių per mesendžerį – kai rašo kaip savam žmogui.
Matyt, savotiškas pasiekimas, o gal tiesiog laimė, kad gyvenimas susiklostė taip, jog beveik visą laiką galėjau ir tebegaliu daryti, kam turiu gabumų, kas man teikia malonumą, t. y. kurti dainas ir jas dainuoti.
– Kaip metams bėgant keitėsi jūsų požiūris į sceną ir publiką?
– Jaunystėje scena šiek tiek primena mūšio lauką: ją norisi užkariauti, visus priblokšti, įrodyti, kad esi geriausias ar bent geresnis už kitus. Dabar scenoje jaučiuosi kaip namie.
Per tiek metų, aišku, susiformavęs ištikimos publikos ratas, kai kurie žmonės metų metais eina į mano koncertus. Man tokie gerbėjai, kaip juos mėgstu vadinti, tarsi sielos broliai ir sesės. Kuo toliau, tuo labiau vertinu kiekvieną akimirką, kai galiu dalintis savo muzika su jais.
Kadangi dirbu srityje, kur plojimai labai svarbūs, aišku, kad ypač jaunystėje dėmesio dozė, ypač jei ji nemaža, susuka galvą, nesunku susireikšminti. Bet laikui bėgant, kai gyvenimas gerai pamėto, perfrazuojant mano vienos dainos žodžius, „aukštyn žemyn“, tas susireikšminimas po truputį dingsta.
– Ar yra gyvenime dalykų, kuriuos vis norite padaryti ir niekaip neprisiruošiate – tarkim, kažkur nukeliauti ar dar kažką išmėginti?
– Nesu ekstremalių pojūčių mėgėjas, keliauti norisi, bet tik tam, kad gaučiau saulės, kurios bent mano organizmui visada norisi kuo daugiau, ir kad galėčiau atsipalaiduoti nuo kasdienių rūpesčių. Gal būsiu banalus, bet labiausiai noriu, kad nebūtų blogiau nei dabar, kad būčiau sveikas pats ir mano artimiausi žmonės ir kad galėčiau kuo ilgiau dainuoti.
Ko tikrai gailiuosi, kad taip ir neprisiruošiau įsirengti savo muzikos studijos. Kadangi esu individualistas, man patinka viską, ką tik galiu, pasidaryti pačiam, patinka, kai galiu priklausyti tik pats nuo savęs. Studija būtų didelė laisvė kūrybai.
– Turbūt buvote sulaukęs ir pasiūlymų parašyti apie save knygą? Ir kokia visgi būtų ta knyga, jei ją rašytumėte?
– Turbūt visi žinomi žmonės tokių pasiūlymų yra sulaukę. Pats rašyti neprisiruoščiau, o jei kitas... Man reikia labai daug laiko prisileisti kitą žmogų tiek, kad būčiau visai atviras, o neatvira knyga – kam? Neatvira būtų tradiciška – apie sceną, jūrą...
O jei atvira... Spalvingas tas mano gyvenimas, jame pilna aistrų, iššūkių. Gal tiktų pavadinimas „Neklysta tik dievai“, o knyga būtų apie tai, kad jaunystėje esi tarsi gyvenimo medžiotojas, o paskui supranti, kad tapai gyvenimo grobiu, savo klaidų įkaitu.
Bet kokia prasmė tas klaidas atiduoti viešam teismui? Mano darbas dainuoti. Publikai iš tiesų nesvarbu, kas dedasi tavo asmeniniame gyvenime. Tuos tavo atviravimus ji suvalgys kaip mėsainį iš greitojo maisto restorano, o juk tai tavo gyvenimas, jo kryžkelės ir skauduliai...
O šiaip mano dainos ir yra mano gyvenimo knyga.
