Aktorė, Nepriklausomybės Akto signatarė Nijolė Oželytė kovo 31-ąją švenčia 71-ąjį gimtadienį. Portalui LRT.lt ji prisipažino, kad gimtadienį laiko labai intymia, asmeniška švente, dėl to jį švenčia viena ir nuo visų atsiribojusi.
Pasitikti gimtadienio Nijolė išvyko į savo mylimą atokią vietelę tarp miškų ir pievų, kur visuomet jaučiasi labai ramiai ir jaukiai. Net ir į telefono skambučius ji neskuba atsiliepti, tik pažiūri, ar neskambina pasveikinti vaikai, su jais mielai pašnekės.
„Gimtadienis – gili šventė, tai kiekvieno žmogaus asmeniniai Naujieji metai, ir man sunku suprasti, kodėl žmonės linkę gimtadienį sutikti dideliame būryje, su dainomis, valgiais ir gėrimais. Man to visiškai nesinori, juk tai intymi šventė, kai verčiau pabūti vienam su savimi, pamąstyti, kodėl tu atsiradai šiame pasaulyje, ką turėjai nuveikti ir ką iš tikrųjų nuveikei“, – sakė N. Oželytė.
Ji prisipažino, kad jai nesuvokiamas linkėjimas sulaukti 100 metų, tai skamba baisiai, juk jos toks charakteris, kai norisi daug veikti ir kontroliuoti savo kūną, o kažin, ar pavyktų tą daryti, priartėjus prie šimtmečio.
Paklausta, kaip jai dabar atrodo, kuris gyvenimo etapas buvo smagiausias, ji atsakė, kad žodis „smagu“ jos gyvenimui apibūdinti nelabai tinka. „Mano gyvenimas buvo toks kupinas įvykių, kad jeigu apie jį būtų sukurtas serialas, tai žmonės netikėtų, kad tiek dramų ištiko vieną žmogų.“
Dramos prasidėjo vos jai gimus: iš tiesų tai nutiko balandžio 1 d. 15 min. po vidurnakčio. „Mamai buvo šokas, juk sovietmečiu Melagių diena turėjo neigiamą atspalvį, o aš dar gimiau raudonplaukė, mamą tai taip pat labai išgąsdino, tad mama verkė ir medikų išprašė, kad užrašytų, jog aš gimiau ankstesnę dieną, likus minutei iki vidurnakčio“, – pasakojo Nijolė.
Ji sakė nei aktore tapti, nei į politiką eiti išties neplanavusi, tiesiog taip susiklostė aplinkybės. Tada ji išsikėlė tikslą, kad savo vaidmenimis nenori sukelti žmonėms negatyvių minčių, dar paklausdavo savęs, ar to paties vaidmens imtųsi ir už dyką, ir jei atsakymas būdavo teigiamas, jo imdavosi.
„Kažkada savo hipiškoje jaunystėje, kai su bičiuliais sėsdavome prie stalo su poetu Pauliumi Širviu, pastatę jam vyno, suvokiau tokį dalyką apie gyvenimą. Jis yra kaip upė, ir jeigu tu plauki sulig jos tėkme, plaukti išeina labai greitai, o jei maištauji ir bandai plaukti prieš srovę – būna labai sunku, kyla daug problemų. Tad aš, nors ir būdama nelengvo charakterio, visuomet plaukiau pasroviui“, – sakė signatarė.
Ji prasitarė sekmadienį savo mokytojo ir kolegos Antano Šurnos 85-ojo gimtadienio proga žiūrėjusi filmą „Valdovas“, kuriame vaidino ne tik jis, bet ir ji pati. „Pažiūrėjau ir pamaniau, kad ir mano vaidyba buvo puiki, nors seniau maniau, kad vaidinu blogai“, – prasitarė aktorė.
Anot jos, mūsų gyvenimas iš esmės vyksta mūsų galvoje, įvykiai daugeliui būna tie patys, bet mes juos vertiname skirtingai. „Buvo viena labai graži diena, aš ėjau pasivaikščioti šiame savo mylimame gamtos kampelyje ir jaučiausi labai pakiliai. Takeliu ėjo ir vyras – pamačiau, kad jis mojuoja rankomis ir keikiasi, nes tuo metu buvo šiek tiek mašalų. Taigi situacija buvo ta pati, bet tas vyras nepastebėjo to grožio, kurį mačiau aš“, – atsiminė N. Oželytė.
Apskritai gyvenimo etapas, perkopus per 70 metų, pasak sukaktuvininkės, yra tikrai geras. „Žodis „smagus“ gyvenimui netinka, bet iš esmės šis laikas yra pats geriausias gyvenime suvokimo, ramybės, nieko nebijojimo prasme – visos baimės kažkur pasiliko. Kiekvienas gimstame mokytis, kiekvienas gauname savo dozę sunkumų, skausmo, jaunystėje to gėrio, ramybės gali trūkti, bet vėliau pajunti, kad metas juos pajusti, nes vėliau gali nieko nebebūti. O vakarykščiai sunkumai dingsta ir tiek“, – sakė N. Oželytė.
