„Man netrūksta nieko. Dabar norėčiau, kad mano vaikai būtų saugūs ir galėtų pasinaudoti tomis pačiomis Lietuvos teikiamomis galimybėmis ir privalumais, kuriais per 35-erius nepriklausomybės metus spėjau pasinaudoti aš“, – LRT.lt sako aktorius, komikas ir laidų vedėjas Mantas Stonkus, teigiantis, kad pagaliau pasiekė tai, apie ką ilgai svajojo. „Dabar geriausias mano karjeros etapas. Bent jau kol kas“, – šypsosi jis.
– Regis pastaruoju metu sukatės veiklų sūkuryje – po Lietuvą keliaujate su savo standup šou, kuriate tinklalaides, vedate renginius, atradote laiko dar ir televizijai, projektui „Dainuoju Lietuvą“...
– Darbų tikrai netrūksta, bet negalėjau praleisti progos dirbti tokiame projekte ir tokioje televizijoje kaip LRT, tai yra garbė ir malonumas. Iš tiesų per daugybę metų turėjau įvairios veiklos ir jau išsigryninau, kas man yra arčiausiai širdies ir būtent televizija kartu su komedija bei tinklalaidėmis man yra daugiausia džiaugsmo teikiančios veiklos.
– Šiame laidos „Dainuoju Lietuvą“ sezone skamba dainos, užgimusios nuo šio amžiaus pradžios. Kurios jus nuneša į paauglystės ar studentavimo laikus, kelia daugiausia sentimentų?
– Apskritai muzika, kaip ir kvapai ar atminty išlikę vaizdai, kelia daug sentimentų ir emocijų: obuolių pyragas gali sugrąžinti į močiutės namus, o koks nors kūrinys nukelti į gerą vakarėlį ar priminti pirmąją meilę.
Kartais labai malonu tais jausmais pažaisti ir pagroti, tad net neabejoju, kad sentimentai užplūsta visus „Dainuoju Lietuvą“ žiūrovus, ypač mano kartą. Daugumos projekto dainų žodžius moku mintinai ir galiu dainuoti kartu.
Galbūt labiausiai iš to meto įsiminė Marijaus Mikutavičiaus kūryba, ypač albumas „Baigėme mokyklą“ – studijų metais tai tikrai buvo mums surezonavusi muzika.
– Ko klausotės dabar?
– Galiu drąsiai vadinti save lietuviškos muzikos mėgėju ir vartotoju. Tiesa, mažai mane pažįstančiam žmogui turbūt nepavyktų atspėti, kokių atlikėjų klausausi dažniausiai. Jei reikėtų išskirti porą, paminėčiau Gabrielę Vilkickytę ir savo kraštietį Tautvydą Gaudiešių–FC Baseball. Esu didelis melancholijos ir romantinės muzikos gerbėjas.
– Nors nesate dainininkas, žinote, ką reiškia rinkti sausakimšas arenas – bilietai į jūsų šou „Mantas Stonkus – tūkstantmečio vaikas“ tiesiog iššluoti. Kaip gimė šis šou?
– Šią programą kūriau ir brandinau 3–4 metus, užrašuose vis pasižymėdamas po juokelį. Kai galiausiai visus juos sumečiau į bendrą katilą, išryškėjo tam tikros temos, sujungiančios dabartį, praeitį, mano ir mano vaikų vaikystę, brandą, santykius. Pastebėjau, kad tai yra temos, kuriomis daugiausia kalba mano kartos žmonės, vadinamieji millenialsai – tūkstantmečio vaikai.
Taip viskas ir susidėliojo, atsirado daugiau tą metą menančių simbolių. Plakatui panaudojau 1995-aisiais mokyklos vinjetei darytą nuotrauką, kokią turbūt turime kiekvienas, ant scenos atsirado kioskas. Kažkada tokius turbūt kiekvienas praeidavome pakeliui į darbą ar mokyklą. Galbūt ne visi dažnai pagalvoja apie praeitus laikus, etapus, kiemą, vaikystę, bet norisi pastimuliuoti žiūrovams tą kauliuką, noriu sužadinti tą prisiminimo, nostalgijos jausmą, kuris man pačiam taip patinka.
Iš tiesų labai mėgstu parvažiuoti į Plungę, sėsti ant dviračio ir aplankyti savo vaikystės vietas, prisiminti, kur mindavau pedalus, kur ieškodavau miško takelių, eidavau prie ežero, kur laipiodavau medžiais. Kažkada netgi esu grįžęs į daugiabutį, kuriame kadais su šeima gyvenome.
Priėjus prie mūsų buvusio buto durų, galvoje pradėjo sproginėti prisiminimai, emocijos, sugrįžo kvapai, vaizdinai. Stabtelėjau ir žiūrėjau, kaip viskas atrodo iš dabartinės perspektyvos. Būtų buvę juokinga, jei iš buto būtų išėję jo dabartiniai gyventojai ir ten radę Stonkų. (Juokiasi.) Kažkada netgi esu daręs vaizdo įrašą, kaip klajoju savo vaikystės takais. Tokios akimirkos man labai prie širdies.
– Sugrįžkime į dabartį. Prasidėjus jūsų turui po arenas, socialiniame tinkle dėkojote žiūrovams ir rašėte, kad dabar – geriausias jūsų kūrybos etapas.
– Kol kas geriausias. Aišku, visada norisi tobulėti, stengiesi, kad būtų dar geriau, bet esu labai laimingas, nes jau pavyko įgyvendinti savo vizijas ir pasiekti tai, ko visad norėjau ir ko ilgai siekiau. Nuo mažų dienų svajojau apie būseną, kai galėsiu užsiimti tik tuo, ko iš tiesų noriu, ir tai man neš didžiulį profesinį bei emocinį malonumą. Per daugelį metų turėdamas skirtingų veiklų išsigryninau, kas man teikia daugiausia džiaugsmo ir jau galiu sau leisti prabangą rinktis, kažko atsisakyti ar trumpam atidėti į šoną.
Dabar tikrai neturiu kuo skųstis – dirbu geriausiame televizijos kanale, komedija sekasi ir su kolegomis, ir keliaujant su ilgai brandintu soliniu turu. Dar viena labai maloni veikla – tinklalaidės. Nežinau, ar gali būti geresnis darbas nei „Vėl tie patys“ – kiekvieną savaitę susirenkame su geriausiais draugais, kalbamės, aptarinėjame aktualijas, užsisakome maisto ir tiesiog gerai leidžiame laiką.
Taigi esu išpildęs visas savo profesines ambicijas ir galiu pasidžiaugti, kad bent jau kol kas tai išties yra geriausias mano karjeros etapas.
– Ilgai reikėjo eiti link tos prabangos rinktis?
– Reikėjo, bet aš niekada nevargau, visada ėjau su šypsena, žinodamas savo galutinį tikslą. Galiausiai, nesvarbu, kokią profesiją pasirenki, iš pradžių reikia labai daug dirbti. Ir aš tai priėmiau kaip palaiminimą – ne visi mano profesiją pasirinkę žmonės turi tiek darbo pasiūlymų. Taigi kiekvieną, net ir smulkiausią darbelį stengiausi atlikti visu 100 proc., kuo profesionaliau, nes, kaip sakydavo mano dėstytojai, nėra mažų vaidmenų, yra tik maži aktoriai. Visas mano įdirbis ir atsidavimas kaupėsi, o dabar jau galiu pasiimti dividendus.
– Turbūt savo akimis teko matyti kolegų, kuriems didelis atsidavimas darbui ir per didelis krūvis baigėsi išsekimu ir ligonine. Iš tiesų dažniausiai savimi susirūpiname, kai kas nors nutinka. Jums pavyksta laiku sustoti?
– Ir pavyksta, ir ne. Kaip ir sakėte, mačiau kolegų, kuriems reikėjo pagalbos ir palaikymo, tokie pavyzdžiai labai pakeičia požiūrį į nuolatinį bėgimą ir perfekcionizmą, bet dažniausiai mokomės ne iš svetimų, o iš savų klaidų.
Kai turi daug pasiūlymų ir viskas sekasi, paprastai galvoji, kad esi nemirtingas, o tavo kūnas – kone geležinis ir viską atlaikys. Kol negauname per galvą, tol savimi nesusirūpiname. Iš tiesų kūnas visada atsiunčia kokių nors užuominų, tad kuo geresnė mūsų klausa, tuo lengvesni padariniai. Man pasisekė, kad pakankamai greitai išgirstu savo kūno signalus ir save pristabdau. Tik kad tai suprastum, greičiausiai taip pat turi būti sulaukęs tam tikro amžiaus ir sukaupęs gyvenimiškos patirties.
– Gyvename įdomiais laikais, kai rūpintis savo sveikata yra ir tam tikra mada – vartojame įvairius papildus, nevengiame išbandyti įvairių sveikatinimosi naujovių, dietų...
– ... po darbų nueiti į 7 jogos ir pilateso užsiėmimus, pirtis, pasimaudyti lediniame vandenyje... Tik nežinau, kiek iš tiesų tai yra sveika. Kartais atrodo, kad bandymas viską suderinti ir suspėti sukelia tik dar daugiau streso. Mano manymu, svarbiausias geros savijautos ingredientas – buvimas laimingam. Todėl sakau, kad svarbiausia sau atsakyti, ar gyvenime esate laimingi ir jūsų mėgstama veikla jums teikia geras emocijas ir padeda organizme gaminti dopaminą, o kai atsakai sau į esminius klausimus, gali susireguliuoti ir kitus krūvius.
– Kaip atgaunate jėgas?
– Nieko ypatingo nedarau, geriausias poilsis man yra tiesiog buvimas namuose su artimaisiais. Nepatikėsite, bet didelė prabanga man yra ir galimybė pasimėgauti darbo dienos rutina – atsikelti ryte, papusryčiauti, nuvežti vaikus į mokyklą, į būrelius iki 17 val. pasidarbuoti ir keliauti namo. Jei taip būna bent kelias dienas iš eilės, jaučiuosi nepervargęs ir pailsėjęs. Trumpai tariant, rutina – mano didžiausias džiaugsmas.
– Jūsų sužadėtinė Gelminė taip pat ganėtinai veikli ir nestokojanti darbų. Užtenka laiko kartu, mylimosios dėmesio netrūksta?
– Manau, kad mums visai neblogai pavyksta viską suderinti ir susiplanuoti. Kadangi dauguma projektų yra filmuojami iš anksto, galime susiplanuoti ir ilgesnes atostogas. Vienintelis dalykas, kuris gali sujaukti mūsų planus – kino filmai, kurie dažniausiai filmuojami vasarą. Atsižvelgdami į tai, esame sutarę, kad bendras atostogas iš anksto nusimatome rudens ir žiemos mėnesiams. Kol kas mūsų sistema ganėtinai patogiai veikia ir nei dėmesio, nei laiko trūkumu per daug nesiskundžiame.
– Kai po vienu stogu gyvena tos pačios profesijos atstovai, atsiranda rizika, kad būsite ir didžiausi vienas kito kritikai...
– Šalia savęs neįsivaizduočiau jokios kitos profesijos atstovės – turbūt žmogus, dirbantis visiškai kitokį darbą, manęs tiesiog nesuprastų. Aktorių, kaip ir sportininkų, pasaulis turbūt visai kitoks, nei daug kas gali įsivaizduoti. Todėl pirmiausia esame vienas kitam palaikytojai ir patarėjai, bet ne kritikai. Kritika poroje atsiranda tada, kai atsiranda nereikalinga konkurencija, o mes jos nejaučiame.
– Panašu, kad dabar išties jums puikus etapas ir darbuose, ir namuose, vis tik, ar ko nors trūksta iki visiškos laimės?
– Man netrūksta nieko. Kas priklauso nuo manęs, viską pasidarysiu. Dabar tiesiog norėčiau, kad Lietuva būtų laisva ir mirti galėčiau nuo senatvės, o ne nuo priešo ginklo. Norėčiau, kad mano vaikai būtų saugūs ir galėtų pasinaudoti tomis pačiomis Lietuvos teikiamomis galimybėmis ir privalumais, kuriais per 35-erius nepriklausomybės metus spėjau pasinaudoti aš. To šiandien norisi labiausiai.
