„Vaikystėje tėvai nepykdavo, kai parsitempdavau žaltį į balkoną“, – juokiasi gamtininkas, varliagyvių tyrinėtojas Andrius Pašukonis. Mokslininkas 17 metų praleido klajodamas po pasaulį ir tyrinėdamas gyvąją gamtą, o suskaičiavus praleistą laiką, net 3 metus išbuvo džiunglėse stebėdamas varles. LRT RADIJO laidoje „Tuzinas“ – pokalbis su mokslininku apie varlių elgseną ir kasdienybę atogrąžose.
Tiria varliagyvių elgseną
Pašnekovas neslepia, kad net augdamas viename daugiabučiais apstatytame Vilniaus mikrorajone, susirado ežerą, kuriame buvo apstu įvairiausių varlių. Taip prasidėjo jo, vaiko, o vėliau ir mokslininko tyrinėjimai.
„Aš esu gamtininkas iš prigimties. Man nuo mažens buvo smalsu, ką visi gyviai aplink veikia. Kai įsiveli į klausimus moksliniu lygiu, kuriuos galima aptarti, tai tada tų prasmių atsiranda labai įvairių“, – tikina jis.
Nors Lietuvoje gyvena tik 13 varlių rūšių, pasaulyje jų skaičiuojama apie 8 tūkst., o dar tiek pat, manoma, neaprašyta.
„Varliagyviai – tai gyvūnų grupė, kuri gyvena tarp vandens ir žemės. Ekologine prasme tai yra įdomi gyvūnų grupė, nes dalis jų gyvenimo yra susijusi su vandeniu. Jie yra, kitaip nei kiti keturkojai, žuvys, kurios gyvena tik vandenyje, arba žinduoliai, kurie gyvena sausomoje, tarpinė grandis“, – aiškina A. Pašukonis.
Mokslininkas varles pradėjo tyrinėti Prancūzijos Gvianoje, kur išvyko stebėti varliagyvių atogrąžų miškuose.
„Pirmą kartą pradėjau tyrinėti specifinių rūšių ekologiją ir elgsenos ypatumus, kaip jie naudoja garsus komunikuoti. Atsidūriau tuose atogrąžų miškuose. Pradėjau ten dirbti pilnai nepastebėdamas tos aplinkos, kurioje aš atsidūriau. Labai greitai ten įsijaučiau. Po kiek laiko ten būnant atėjo tas aplinkos pajautimas, kiek ten įvairovės. Visi gamtininkai svajoja apie atogrąžų miškus. Pradžia buvo dalykiška – važiuojame dirbti“, – savo pirmuosius tyrinėjimus prisimena gamtininkas.
Visgi, anot A. Pašukonio, būta ir nepavykusių tyrimų, tačiau mokslininką toliau vedė noras suprasti varliagyvių elgseną.
„Vienos rūšies varlytės – lapalaipės, turinčios mažas auksines dėmes ant kojų, labai garsiai rėkia. Kadangi man reikėjo surinkti duomenis doktorantūros tyrimui, tai čiupau garsiausiai rėkiančią varlytę ir pradėjau savo susigalvotus eksperimentus daryti, kurių nė vienas nepavyko. Vieną specifinį klausimą nagrinėdamas, pastebi elgseną kitų gyvūnų, jų rūšių, kurias tiri. Tada pradedi suprasti aplinką, gali išgirsti, atkreipti dėmesį, kas yra normalus žmogaus pažinimo procesas“, – dėsto laidos svečias.
Itin rūpinasi savo palikuonimis
Gamtininkas pastebi, kad nors varlės gyvena tarp vandens ir sausumos, Lietuvoje dėl šaltų orų jos neretai jaučiasi „suvaržytos“ lipti į krantą. Atogrąžose gyvenantys varliagyviai, kaip tikina mokslininkas, išsiskiria kiek neįprastu elgesiu.
„Atogrąžose yra milžiniška įvairovė, atsiskleidžia visas evoliucijos grožis. Mano tyrinėjamos medlaipės rūpinasi savo palikuonimis, kas yra neįprasta mūsų kraštų šaltakraujams, o labiau įprasta paukščiams ir žinduoliams, nes jie yra panašesni į mus“, – pasakoja A. Pašukonis.
Pasak varliagyvių tyrinėtojo, Pietų Amerikos atogrąžose gyvenančios varlės neįprastai saugo savo palikuonis – stato lizdus po žeme, deda kiaušinius ant lapų, kad apsaugotų nuo plėšrūnų.
„Yra viena rūšis, kur patelė išnešioja tuos buožgalvius per skirtingas vietas ir turi po to grįžti kas 3–5 dienas pas kiekvieną buožgalvį ir padeda po neapvaisintą kiaušinį, kuriuo tas buožgalvis maitinasi.
Yra monogamiškos poros, kurios kartu gyvena, gina kiaušinėlius nuo kokio žiogo. Jos dažnai neša savo buožgalvius ant kupros iš vienos vietos į kitą, tada baloje sudeda kiaušinių krūvą ir pasilieka. Kai kurie tėvai išsirenka vietą kiekvienam buožgalviui, kur jį padės. Tada kyla klausimas: kokie protiniai, mąstymo gebėjimai reikalingi tokiems dalykams“, – svarsto mokslininkas.
Nuvertinti varlių protiniai gebėjimai
A. Pašukonis pabrėžia, kad žmonės yra linkę nuvertinti gyvūnų sugebėjimus ir tai, kad jie turi savo perspektyvą, kaip mato pasaulį.
„Kuo toliau žiūrime, tuo aiškiau, kad varliagyviai ir visi gyvūnai turi labai gerą atmintį, įvairiausių protinių gebėjimų, dažnai ir žmones pranokstančių. Varliagyviai visada buvo nurašyti istoriškai kaip kokie robotukai, kurie nušokuoja iki balos. Atogrąžų varliagyviai yra labai geras pavyzdys, nes psichologinės sąlygos ten yra tokios, kad jie priklausomi nuo vandens, bet ten viskas kinta. Ten vandenyje yra labai daug plėšrūnų, todėl jų pasaulis yra sudėtingas“, – tikina jis.
Gamtininkas atkreipia dėmesį, kad dėl vyraujančių klimato pokyčių nyksta įvairios varlių rūšys.
„Gamta sparčiai nyksta, rūšys nyksta, o varliagyviai yra viena iš jautriausių grupių todėl, kad gyvena tarp vandens ir sausumos. Jie paveikiami visų pokyčių, žmogaus įtakos ir skirtingose buveinėse yra gana sėslūs. (...) Kol nepažįstame gyvūno, tol nesuprasime, kaip jį apsaugoti“, – teigia A. Pašukonis.
Viso pokalbio klausykitės LRT RADIJO laidos „Tuzinas“ įraše.
Parengė Goda Ponomariovaitė
