Buvusi filologė, Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentė Evalda Šiškauskienė vasarą pradėjusi kurti šveicariško stiliaus projektą, atrado naują pramogą – sveikatinimo ir badavimo stovyklas ant ežero kranto. Pati E. Šiškauskienė badauja kartą per metus po šešias dienas ir giliai tiki išsivalymo privalumais, bet kartu neslepia, jog tai nėra paprasta. LRT TELEVIZIJOS LAIDOJE „Stilius“ nuolatos gyvenimo įdomumų ieškanti Evalda dalijasi savo gyvenimo patirtimi ir atsako, kodėl laikosi principo – leisti sau viską.
E. Šiškauskienės organizuojamos sveikatinimo stovyklos pagrindas – saikinga mityba. Pakeisti įpročius užtrunka vidutiniškai 21 dieną, todėl pasiruošimas tokio pobūdžio stovyklai prasideda dar namuose.
„Žmonės atvažiuoja jau pasiruošę, iš pradžių jie lieka tik su vaisiais ir daržovėmis, tada pereina tik prie vandens. Vakarais verdame nukoštą daržovių sultinį, kad žmonės gautų šiek tiek mikroelementų. Aš pati dalyvauju kiekvienoje paskaitoje, kiekvieną kartą klausausi ir kiekvieną kartą vis kitu kampu išgirstu, kaip valgyti, kaip teisingai susidėlioti lėkštę“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje sako ji.
E. Šiškauskienė neslepia – visą gyvenimą pradirbus viešbučių ir restoranų versle, ateina laikas, kai būtina susirūpinti kūno sveikata ir nuo gėrybių gausos pereiti prie susilaikymo. Anot jos, tai nėra lengvas sprendimas.
„Aš pati badavau jau 4 kartus. Kartą per metus visada badauju. Keistas jausmas: kūnas turi atmintį. Kai badauji antrą kartą, yra daug lengviau, trečią kartą dar lengviau. Toks jausmas, kad kūnui ir visam organizmui nebėra streso, nes jis žino, kad visa tai yra laikina ir, kad nebūtina kaupti suvalgyto maisto, nes daugiau nebegaus.
Tačiau pirmą kartą yra sunkiau. Trečią parą pradeda gamintis ketonai, yra silpna. Jautiesi it būdamas nesvarumo būsenoje“, – sako E. Šiškauskienė.
Ilgametės Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentės profesinis kelias prasidėjo nuo laimingo atsitiktinumo – universitete studijuojant romanų–germanų kalbas. Tada 12-ka studenčių buvo pakviestos į gidų kursus, vėliau E. Šiškauskienė pradėjo vesti ekskursijas anglakalbiams, kol vieną dieną gavo pasiūlymą dirbti „Lietuvos“ viešbutyje.
„Aš labai gailiuosi, kad nerašiau dienoraščio, nes galėčiau, turbūt, parašyti kokius 3 romanus apie tai, kaip ten vyko gyvenimas. Ir tada tai buvo vienintelis viešbutis, kuriame leisdavo apsistoti užsieniečiams, ten vykdavo susitikimai su giminėmis ir mes matydavome viską. 22-ajame aukšte gyveno visa Brigada, kuri tada siautėjo Vilniuje, ten jie ūždavo, vykdavo vakarėliai, ten gyvenimas vyko savo ritmu“, – priduria ji.
Atšilus politiniams vėjams,tuometis „Lietuvos“ direktorius sugalvojo imtis verslo – statyti naują viešbutį. Taip gerokai už Vilniaus iškilo pirmas prabangus viešbutis.
„Mūsų direktorius vieną dieną pasakė: „Merginos, ar norite važiuoti į Ameriką? Va, jums mano vizitinės kortelės, parašykit kokius 300 laiškų“, ir mus pasikvietė į Niujorką lietuviškas šaknis turinti šeima, kuri turėjo viešbutį pačiame Niujorko centre.
Mes ten gyvenome mėnesį: praktikavomės ir mokėmės. Tuo metu Lietuvoje nebuvo nieko, nei plytelių, nei tapetų – šalyje jautėsi ekonominė blokada. Tuo tarpu ten sėdi inžinierė su kulnais ir varto fantastiškus tapetų, plytelių katalogus, vėliau sako: „Kaip pavargau, einame gerti kavos“. Toks ten buvo mūsų pasistažavimas“, – pasakoja buvusi filologė.
Tuo metu E. Šiškauskienė negalėjo įtarti, kad ateityje pati vartys interjero katalogus ir prisidės prie viešbučių ir restoranų plėtojimo Lietuvoje.
„Kai vadovauji savo verslui, stiprybės reikia daugiau. Tada tu pats prisiimi visą atsakomybę. Viena mano draugė kartą paklausė: „Ar statydama viešbučius ir valdydama projektus, tu nebijai, kad tau nepasiseks?“. Aš į ją pasižiūrėjau ir atsakiau: „Žinai, atvirai pasakius, aš net nepagalvojau apie tai, man toks klausimas nekilo“.
Manau, reikia pasitikėjimo savimi, antra, reikia žinių ir tikėjimo tuo, ką darai. Ir trečia – aš visada pasitikėdavau žmonėmis.
2000-aisiais turėjau tris restoranus, kuriuos vėliau pardaviau, tačiau dar ir dabar aplink mane it satelitas sukasi buvusių darbuotojų ratas. Manau, kad žmogiškumas, tikėjimas ir šiluma turi būti. Tai aš paveldėjau iš tėčio. Jis buvo pirmų gimdymo namų Klaipėdoje vyriausiasis gydytojas ir jam buvo nesvarbu, ar su juo kalba valytoja, ar sanitarė, ar ministras. Manau, kad paveldėjau iš jo tą bruožą, jis gyvenime labai padeda“, – pasakoja Evalda.
Viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentė bei maitinimo sektoriaus atstovė atvira: „Viską, ką turiu, užsidirbau pati.“ Anot jos, pinigų kaupti nereikia, ji sau leidžia viską, nes tiki, kad gyvenimu reikia mėgautis.
„Pinigai turi cirkuliuoti. Aš nemoku skaičiuoti ir nemoku kaupti. Manau, kad pinigai – tai energija. Kai juos leidi, jie sugrįžta. Kiek turiu, tiek ir leidžiu: kelionėms, rūbams, geram gyvenimui. Mano moto yra: rytojus gali neišaušti“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje sako E. Šiškauskienė.
Viso pokalbio klausykite čia:
