Aktorė ir politikė Nijolė Oželytė LRT.lt laidoje „Ant kabliuko“ pasakoja tik suaugusi sužinojusi, kad Lietuva okupuota, o iš tremties grįžę tėvynainiai gyvenimus tęsia gerklėje rakindami skaudžią tiesą, kuria, šiukštu, nebuvo galima dalintis net su artimaisiais. Dėl tylos aktorei iki šiol sunku atleisti net savo mamai. „Man jinai pasirodė tokia menkysta, man buvo taip jos gėda! Tiesiog šlamštas!“ – emocijų žvejyboje Pervalkoje, ant Kuršių marių kranto, netramdė garsi aktorė.
Atėjo dabar toks laikas, sako Lietuvos nepriklausomybės akto signatarė, aktorė, politinė bei visuomenės veikėja Nijolė Oželytė, kada mes sočiai pavalgę, prigėrę ir apsirengę. Pasak jos, kyla pavojus, kad „mūsų protai neišvestų mūsų iš proto, ir kad nenusirūkytume žole ir nenusigertume, nes prasmės tai – nėra“.
„Žmonės iš baimės numirt dar nubėga į bažnyčią, bet jie nieko netiki. Žmogaus gyvybė brangi?! Tūkstančiai žūsta – kam ji brangi? Na, mama tavo paverks. Po dvejų metų nebeverks. Už tai kinai labai teisūs: sunkūs laikai ugdo stiprius žmones, stiprūs žmonės kuria lengvus laikus, lengvi laikai gimdo silpnus žmones, o silpni žmonės kuria baisius laikus“, – kinų išmintį cituoja Nijolė Oželytė.
Viena vertus, samprotauja aktorė, tai yra tarsi treniruoklis. Užgriuvus sunkumams žmogus arba nunyksta, arba kovoja ir bent iš vidaus augina raumenis. Aktorė čia pat prisimena, kaip tik suaugusi sužinojo, kad jos gimtinė iš tiesų yra rusų pavergta šalis.
„Niekas tuo netiki, sako, kaip taip galėjo būti, kad aš tik suaugusi būdama sužinojau, kad Lietuva okupuota. Paprastai! Aš gimiau 1954 metais, kada žuvo paskutinis partizanas miškuose, – dėsto Nepriklausomybės akto signatarė. – Mano mama mane pagimdė būdama viena Vilniuje. Ir tik po jos mirties aš sužinojau, kodėl ji atsidūrė Vilniuje. Ji turėjo vaikiną – Lietuvos karininką, o karininkai traukėsi, kada rusai šalį okupavo. Jis kvietė mamą bėgti į Ameriką kartu. O jos mama verkė, nes ji buvo vyriausia dukra šeimoje. Buvo dar keturi vaikai. Jos mama maldavo ir ji atsisakė važiuoti. Vėliau ji savo vaikiną rado pasikorusį ant obels, priešais namų langą...“
Pokario žmonių gyvenimai, akcentuoja N. Oželytė, tiesiog buvo klaikiai sudarkyti. Žinomas televizijos ir kino veidas iki šiol prisimena skaudų ir jautrų pokalbį su mama.
„Mamos klausdavau, kaip ji drįso man apie tai nieko nesakyti, kad šita (okupacinė – LRT.lt) tauta sumauta. Aš perskaičiau „Lietuviai prie Laptevų jūros“, kur rašo, kad miršta vaikas ir jo negali palaidoti, nes amžinasis įšalas... Pro vaikų lavonus, štabeliais sukrautus, jie eina į darbus. Ir po to jie grįžo ir taip ramiai gyveno, ir savo vaikams nepasakojo, kas buvo!
Mama sako: „Vaikeli, ką tu būtum darius, jei aš tau būčiau papasakojus? Su tavo liežuviu, su tavo charakteriu... Tu būtum beprotnamy, o aš – kalėjime.“ O aš vis klausiau, kaip galima buvo gyventi, žinant visa tai. Tada man mama pasakė: „Vaikeli, mes už tai išlikom, lietuviškai kalbam.“ Bet man ji pasirodė tokia menkysta, man buvo taip jos gėda! Tiesiog šlamštas! Nes aš norėjau būti didvyre, numirti už Tėvynę, o ne blynus kept ir kojines megzti. Toks mano charakteris“, – emocijų net nemėgina slėpti pašnekovė.
Mamai, patikina N. Oželytė, už tylą taip ir neatleido. „Man jos buvo labai gėda“, – prisipažįsta gerai žinoma aktorė. Vis tik savo nuomonę Nijolė sako bent iš dalies pakeitusi tada, kai prasidėjo Salomėjos Nėries atminimo naikinimo vajus.
„Jūs žinot, kas vaikščiojo pro mano namus į viršų visą vaikystę girtas? Kostas Kubilinskas. Tada suaugę sakė, kad jį graužia sąžinė už tai, ką jis pridirbo. Suaugę kažką žinojo, o aš tik dabar, būdama senulė, suprantu, ką tokie kaip jis darė, – sako istorijai neabejinga visuomenės veikėja. – Pavyzdžiui, Kostas Kubilinskas, kuris dievino savo mamą. Jį iškvietė į KGB, nes pagavo, kad eilėraščius partizanams rašė, ir pasakė: „Mes tau nedarysime nieko, pupuli, o tavo motinai – ojojoj...“
Dabar aš absoliučiai suprantu Kostą Kubilinską. Pati taip nepasielgčiau, bet jei žinočiau, ką jis padarys, išgelbėčiau jį patį priplodama. Kodėl? Todėl, kad jis nuo to kentėjo taip, kaip niekas kitas. Kai pagalvoju apie save, jei paimtų mano vaiką ir laikytų šauninką prie smegenų ir sakytų: „Pasirašai ar ne?!“ Dabar galit smerkt mane, kiek norit, nes jūs tai sakytumėt, kad šaudykit mano vaikus! Dabar tiek pogrindininkų, kad grindų tiek nebuvo Lietuvoj. Tiek didvyrių – tiesiog visi! [...] Aš nepasakyčiau, kad šaudytų mano vaiką. Ne.“
Paklausta, ar dabar savo mamą pateisina ir supranta, N. Oželytė neslepia širdgėlos, kokia žiauri jai buvo. „Aš tokia buvau žiauri... Ji sakydavo: „Nijolyte, brangioji, nedaryk to ir to, nebūsi laiminga.“ O Aš atsakydavau: „Mama, aš nelaimingesnio žmogaus už tave gyvenime nesu mačiusi. Kaip tu gali mane mokyti laimės?“ Bet aš teisi... Jeigu tu nelaimingas, negali savo vaikų išmokyti laimės“, – ašaras akyse tramdo garsi aktorė, Lietuvos nepriklausomybės akto signatarė Nijolė Oželytė.
Visas jautriai ironiškas ir į platesnes diskusijas kviečiantis pokalbis su N. Oželyte – laidos „Ant kabliuko“ mediatekos įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius
