Liną Ever kelias – žygiai pėsčiomis – įkvėpė jau ne vienai knygai, po dviejų publicistinių atėjo laikas ir grožinei – neseniai pasirodė romanas „Pakeleiviai“. Išleido „Balto“ leidybos namai.
– Romano „Pakeleiviai“ istorija prasideda, kai herojai lietuvė Rūta ir vokietis Ralfas išsiruošia savaitei į užmirštą viduramžių piligrimų kelią netoli Berlyno. Tai jau penktas jūsų romanas, ką norėjote jame papasakoti?
– Ši knyga apie tai, koks galingas yra kelias. Kol sėdi namuose, žmogus to net nesuvokia ir negali suprasti, kol nepabando. Anksčiau apie tai kalbėjau publicistinėse knygose – „Kelyje. 100 000 žingsnių su kunigu Algirdu Toliatu“ ir „Kava su apelsinais. Vienos piligrimystės dienoraštis“, dabar norėjau tą pačią temą nagrinėti grožiniame kūrinyje.
Du žmonės išeina į kelią turėdami visiškai skirtingus lūkesčius. Po kelių mėnesių nesimatymo, kai pasaulį buvo ištikusi epidemija ir karantinas, jie nori pabūti kartu. Jie nekuria didingų planų, bet... Rūtai jau keturiasdešimt, ji nori vestuvių ir vaiko, tikisi, kad per tą savaitę išdrįs apie tai pasakyti. Ralfas norėtų ir toliau gyventi be jokių įsipareigojimų ir atsakomybių. Pora eina, kalbasi, sutinka atsitiktinius žmones, dialogai verda ir kiekvieno viduje, o kelionės pabaigoje nustemba, kaip pasikeitė jų svajonės. Atrodo, nieko tokio nenutiko, bet žingsniuojant įvykiai, kurie kadaise buvo sukrėtę ir laikomi giliai paslėpti, ima ir iškyla į paviršių. Pasiveja ir užgriūva.
– Pakeleiviai, kurie atranda vienas kitą ir save?
– Man patinka šis žodis, jis labai daugiaprasmis. Kelias suteikia galimybę ištirpti gamtoje ir pažvelgti į save iš šono, todėl einant ir nutinka stebuklų. Kelias – tai vieta, kur vyksta didžiulės transformacijos, tu niekada nežinai, koks būsi kelio pabaigoje. O piligriminiame kelyje pakeleiviu gali būti ir Dievas, Rūta turi daug klausimų ir jam.
– Rūta ir Ralfas eina nuo pačiu piligriminiu keliu, kuris aprašytas „Kavoje su apelsinais“. Kas sieja šias dvi knygas?
– Pirmojoje knygoje norėjau parašyti apie Stebuklingo kraujo kelią greta Berlyno, kuriuo kadaise plūsdavo šimtai tūkstančių piligrimų. „Kavos su apelsinais“ pagrindu tapo tikra kelionė su bičiulėmis, todėl joje daug istorinių ir geografinių nuorodų. „Pakeleiviuose“ pats kelias netenka reikšmės, tai tik pasakojimo dekoracija ar scenografija. Man buvo įdomu patyrinėti, kaip žmonės keičiasi išėję į tokią kelionę. Be abejo, šioje knygoje yra realių detalių, skaičiusieji „Kavą su apelsinais“ atpažins nakvynės vietas, miestelius. Tai toks savotiškas mano žaidimas su skaitytojais.
– „Pakeleiviuose“ visi vietovardžiai ir vardai iš mažųjų, tik pagrindinių veikėjų vardai rašomi iš didžiosios. Kodėl?
– Daug veiksmo rutuliojasi herojų mintyse, prisiminimuose, o juk ten viskas susimaišę. Tie žmonės, tie miestai iš praeities nebėra tokie svarbūs, jie viso labo prisiminimai. Svarbus yra dabarties momentas ir du klaidžiojantys keliautojai. Jų vardai svarbesni už miestelių ar bažnyčių pavadinimus, todėl leidau sau tai ir pabrėžti.
Šį romaną parašiau visai kitu stiliumi nei ankstesnius. Toks srautinis rašymas iš pradžių atrodo neįprastai, bet kai įtraukia, atrodo, kad atsiduri herojų galvose... Norėjosi sakiniais perteikti herojų mintis, jų atsivėrimus ir suvokimus. Sakiniai dėliojosi tam tikru ritmu, susiliejančiu su ėjimu.
– Ar pasakojimą įkvėpė tikra istorija?
– Tai nėra mano istorija, užaugau mylinčioje šeimoje. Tačiau Rūtos istorija tikra, ją kadaise papasakojo viena mano pakeleivių. Kai kas gal sakys, kad negali būti tiek daug skausmo skirta vienam žmogui, bet patikėkit, kartais gyvenimo istorijos būna daug negailestingesnės, nei norisi perteikti romane.
– Kadangi jau trečioje jūsų knygoje minimas kelias, nesunku suprasti, koks jums svarbus ėjimas. Tiesa?
– Esu ėjimo fanatikė. Anksčiau mėgau pasivaikščiojimus, trumpus žygius po kalnus. Bent savaitę trunkantys žygiai mano gyvenime atsirado tuomet, kai su kunigu Algirdu Toliatu ir fotomenininku Algimantu Aleksandravičiumi išsiruošiau į Dailininkų kelią Saksonijos Šveicarijoje. Taip netyčia susiklostė, kad pasirodžius knygai apie šią kelionę, šiuo keliu vedžiau daug lietuvių grupių, jį įveikiau keliolika kartų, sutikau daug smagių pakeleivių, išgirdau daug istorijų.
Atvykdavo ir vaikščiojimo mėgėjų, kiti tokiais tapdavo tik po mano kelionės. Iš tiesų gal net labiau džiaugiuosi ne išleistomis knygomis, o žmonėmis, kuriuos pastūmėjau vaikščioti. Aš pati vis dar esu visiška ėjimo fanatikė – jei liūdna, jei baisu, jei nebežinau, kur toliau, aunuosi batus, imu lazdas ir einu. Po pusvalandžio veide jau atsiranda šypsena. Dabar gyvenu visai netoli Mauervego kelio, kuriuo prieš trisdešimt penkerius metus ėjo Berlyno siena, dabar pamėgto dviratininkų, bėgikų, vaikščiotojų. Tas kelias eina 150 kilometrų, jame daug gražios gamtos ir skaudžios istorijos. Gal net kada nors subursiu savo vaikščiotojus ir pasiūlysiu nueiti šiuo keliu.
Ištrauka iš Linos Ever knygos „Pakeleiviai“:
Iš ištuštėjusio autobuso jie išlipa pačiame kaimo centre, vos keliasdešimt metrų nuo mūrinės tvoros, juosiančios bažnyčios šventorių su kreivais paminklais. Kaime ramu, dvi merginos vedasi du arklius, močiutė – šunį, o paauglys – dviratį. Penkioliktame amžiuje iš lauko akmenų sumūrytoje bažnyčioje maloniai vėsu, lubos žemos, lygios, viskas paprasta, bet jauku ir švaru. Jis smalsiai dairosi. Turi pripažinti, kitų religijų šventraščius daugiau skaitęs ir budistų šventovėse lankęsis kur kas dažniau, nei savo krašto bažnyčiose, bet stebisi, kad Rūta čia jaučiasi lyg namie. Jis daug keliavęs ir žino, kad bažnyčiose, kad ir kur jos stovėtų, kokių šventųjų atvaizdus garbintų, yra ypatinga aura, jei sugebi prie jos prisijungti, gali nuraminti kūną, atpalaiduoti mintis, o tai visada gerai medituoti nemokantiems žmonėms.
Jis meditacijos mokėsi katmandu vienuolyne ant kalno, ten buvo tamsūs kambariai ir šviesus sodas, kai pasidarydavo per sunku, stebėjo vaikus, susisupusius į tamsiai raudonas mantijas, jie nuo dešimties metų žinojo, kad gyvenimo kelias ves tiesiai pas dievą, jų namai visuomet bus vienuolyno celės, koncertai – bažnyčios kriauklės ir cimbolai. Po dešimties dienų suprato, kad jo dievas neturi atvaizdo ir jam nereikia šventyklų, ir žmogui skirta gyventi žemišką gyvenimą, o dievams – dievišką ir vieni kitiems neturi trukdyti, vieni į kitų gyvenimus neturi kištis. Bažnyčios juk statomos ne dievams, o žmonėms, kad turėtų kur nueit, susitiktų su kitais, ko nors išmoktų, sužinotų, rastų paguodą ir nusiraminimą, kad nuolat kartojami ritualai suteiktų saugumo jausmą ir viltį sunkiais laikais. O dievų keliai nežinomi, naivu tikėtis, kad jie užsuka į tokias mažas varganas iš akmenų sumūrytas bažnytėles ar kad jiems išvis įdomūs žmogiškieji gyvenimai, užtenka paskaityti homerą, ir supranti, kad dievai sau, o žmonės sau, visi turi savų užduočių ir rūpesčių.
Todėl jis išmoko kliautis tik savimi.
Moneta garsiai žvangteli, krisdama į metalinę aukų dėžutę, Rūta dega žvakelę prie altoriaus, susikaupusi žvelgia nukryžiuotajam į akis, norėtų sužinoti, ką dabar galvoja, bet žvilgsnis užkliūna už meistriškai drožinėtos paukštės pačiame bažnyčios viduryje, plonyčio ją prie lubų laikančio šniūrelio iš pradžių nė nepastebi, atrodo lyg besvoris pranašas, skraidantis tarp čia ir ten. Nužirgliojęs į bažnyčios galą, šalia visokių spaudinių ir pamaldų tvarkaraščių randa antspaudėlį ir tik dabar prisimena piligriminius pasus kuprinės kišenėlėje su vieninteliu berlyno marijos bažnyčios spauduku. Neštis pasus su nupieštais senaisiais piligrimais buvo Rūtos idėja, jam tas antspaudėlių rinkimas šiek tiek juokingas, lyg dalyvautų orientacinio sporto varžybose, lyg vaikas būdamas ieškotų lobio per draugo gimtadienį, bet, kita vertus, gyvenimas juk irgi ne kas kita, kaip orientacinis sportas, nuolat ieškai nuorodų, visada susikaupęs skubi link vieno tikslo, paskui link kito, tada pasižymi, pasitikrini, ar nesi paskutinis, vėl randi užuominą ir bėgi toliau, kartais keliu, kartais bekele, kartais orientuodamasis pagal žemėlapius, kartais pagal saulę. Vis dėlto gerai, kad tėtis išmokė skaityti miško ženklus, ne kartą pravertė nuklydus nuo kelio, o, svarbiausia, išmokė galvoti savo galva, kiekvieną nuorodą pasitikrinti.
Jis skaitinėja, susidomi varpais, vienas čia kabo nuo penkiolikto amžiaus ir turi piligrimų ženklą, pasižymi knygelėje, maža kada pravers, o paskui moja Rūtai, parodo į dubenėlį su mažom baltom tuščiavidurėmis žuvytėmis – krikščionybės simboliu. Žino, Rūta nudžiugs, ji nuolat džiaugiasi mažomis smulkmenomis. Savo žuvytę juokdamasis užsikiša už skrybėlės juostelės, ji savąją prisiriša prie gobtuvo raištelio, patikrina ar gerai laikosi, ar nenukris kur į aukštą žolę nusirenginėjant vidurdienį. O paskui pasisuka, pasitaiso akinius ir akis įbeda į užrašą ant galinės sienos. „Dievas kalba: jei jūs manęs iš visos širdies ieškosit, leisiu jums mane surasti“. Ji juokiasi, atrodo, frazė skirta būtent jam, paskui ima ir pakartoja – ne „rasite mane“, bet „leisiu jums mane surasti“ ir klausia, ar aš suprantantis, koks tai didžiulis skirtumas. Jam tai nuskamba kiek arogantiškai, lyg dievas kviestų į dvikovą, lyg sakytų, kad nuo šiol jis turintis varžovą.
Ji išsitraukia į keturias dalis sulankstytą lapelį, ten pasižymėjusi visus kaimus, visas bažnyčias ir poros pirmų nakvynių adresus bei telefono numerius, pasiskambino, užsisakė, paklausinėjo apie kelią, ji jau tokia, mėgsta iš anksto viską apgalvoti, viską suplanuoti, priešingai nei Ralfas, jos manymu, dažnai lengvabūdiškai žvelgiantis į dalykus, tikėdamasis, kad viskas kaip nors susitvarkys, jam iš tikrųjų dažniausiai sekdavosi, ir viskas kaip nors susitvarkydavo. Pasak jo, nakvynės vietos visada laukiančios piligrimų, nėra čia ko skambinti iš anksto, bet ji skaičiusi komentaruose, kad čia ne jokūbo kelias, parodžius kriauklę durys neatsidarys, paskui kauk vilku kokiame nuošaliame kaime, o to ji nori mažiausiai, todėl susitarė, kad pusę nakvynių užsakys ji, pusę – jis. Tačiau bent kelio nuorodomis jai rūpintis nereikia, kelią jis visada suranda, kai abu žiūri į žemėlapį, ji mato linijų raizgalynę, o jis iškart įžvelgia kelią, kaip koks briedis pauostęs nustato kryptį.
Eisim dabar senuoju berlyno hamburgo pašto keliu, vingiuojančiu per mišką net dvylika kilometrų, taigi pamiršk civilizaciją, sveiki atvykę į medžių karalystę, juokiasi jis.
Pasiilgau miško taip, kad galėčiau eiti ir penkiolika kilometrų, juokiasi ji ir pasistiebusi jį pabučiuoja, pagaliau jie kelyje, miestelis liko už nugaros, berlynas kažin kur pasilikęs, pagaliau jie eina, atsiduoda tam magiškam ėjimo ritmui ir priekyje vingiuojančiam keliui. Ji pavargusi, kėlėsi prieš aušrą, lipo į miesto traukinį, paskui į greitąjį, šiek tiek nusnūdo, šiek tiek užvalgė, bet susitikimo jaudulys bei kelionės virpulys neleido atsipalaiduoti.
Ralfo noras pakeliui fotografuoti ir transliuoti ją dažnai kelionėse erzina. Žino, socialiniai tinklai jam labai svarbūs, ten jis parduoda savo knygas, nuotraukas ir retkarčiais su kelionėmis susijusius produktus, turint trisdešimt tūkstančių sekėjų nebereikia pirkti aviabilietų, viešbučiai siūlo kambarius ir pramogas už dyką, gauni ir batų, ir kuprinių, ir kelionpinigių. Negali burbėti, ne kartą yra apsistojusi su juo nemokėdama nė cento, trikdydavo tik tai, kad turėdavo savo daiktus laikyti suslėptus – socialiniuose tinkluose jis buvo vienišas keliautojas, žavus, smalsus, lengvabūdis, mėgstantis pavojus, flirtuojantis su merginomis, neriantis į gilius vandenis, lipantis į aukštus kalnus, išbandantis ekstremalias pramogas, aistringas ir nesutramdomas, daugelis norėtų tokie būti, kartais pavargęs ir nusiminęs, daugeliui irgi pasitaiko, nors ir nenoromis. Bet čia ne tie nuotykiai, ne ta kelionė, čia ir jis turės nurimti, arkliukais ir rugių laukais nesužavės gerbėjų, bažnyčiomis ir viduramžių varpais juo labiau, jis visas bus jos, džiaugiasi, nors ir supranta, kokia savanaudiška ši mintis.
Nufotografuok mane prie šio senovinio betoninio stulpo su užrašytu skaičiumi, rodančiu kiek kilometrų nutolome nuo berlyno centro, visai neįdomu, bet privalo transliuoti, išspausti iš kiekvieno stulpo ar kankorėžio po įdomybę, pamaitinti savo sekėjus kasdiene duona, baisiausia nedalyvauti gyvenimo fiestoje, praleidi vieną dvi dienas ir sekėjų smarkiai sumažėja, o kartu ir knygų pardavimų, ir žurnalų užsakymų, užsiauginti juos kur kas sunkiau, nei prarasti, tad jis šypsosi, skrybėlė stilingai pūpso, plaukai išsidraikę, žvilgsnis atsainus, lūpose pašaipi šypsenėlė, lyg stojant į kovą su lengvai nugalimu priešu, vienas juokas tie būsimi kilometrai, pasivaikščiojimas gryname ore ir tiek. Jis pridės iškeltą nykštį, parašys du sakinius, kaip čia šimtus metų dardėjo laiškų prikrauti vežimai, pridės grotažymes, jas naudos visą savaitę stebuklingokraujokelias, piligrimas, kelyje, ir visi matys, kad išsiruošė į nuotykį, surado niekam nežinomą istorinį maršrutą, jiems ir nesakys, kad kelias nuobodus, iš nuotraukų atrodys, kad paslaptingas, pavojingas ir kupinas nepaliestos gamtos ir nesugadintų žmonių, svarbu ne tai, kas yra iš tikrųjų, o tai, kaip viską pateiki, žmonės žiūrės ir galvos, koks jis šaunuolis, atrado tokį įdomų kelią, anksčiau visai negirdėtą.
Rūtos kiek ironiška šypsena erzina, ir pačiam juokinga, kad transliuoja, kad negali sustoti, ir kodėl jis negalėtų tiesiog trumpam atsijungti, apkabinti ją, būti su ja, pažvelgt į save iš vidaus, o ne per ekraną, per veidrodį, nors trumpam atsikratyti visų tų netikrų savo atspindžių, kodėl negali priimti tų abipus kelio šnarančių ąžuolų, kvepiančių šeivamedžių, čiulbančių paukščių, priimti į širdį ir neštis, o ne atiduoti savo išlepusiems sekėjams. Bet ne, šiuolaikiniame pasaulyje atsipalaiduoti nevalia, sustosi, ir žiūrėk, kas nors tave aplenks, o pasivyti jau sunku, kada nors ir Rūta tai supras.
Jie žengia į mišką, įdomu, tie šimtamečiai ąžuolai palei kelią dar prisimena piligrimus, plūdusius čia prieš pusę tūkstantmečio, gal jie tuomet dar buvo vaikai, o gal jau paaugliai, ąžuolai kartais sulaukia ir tūkstančio metų, jų amžių, atėmus nulį, beveik galima prilyginti žmogaus amžiui, šimto metų jie dar vaikai, brandos sulaukia tik po dviejų šimtų, o keturių penkių šimtų metų ąžuolas vis dar pačiame jėgų žydėjime ir vis dar vaisingas. Norėtų būti ąžuolu, girios karaliumi, germanų garbinamu šventuoju medžiu, turinčiu tokias gilias šaknis, kad net stipriausias audras atlaiko, medžiu, sodintu kryžkelėse, kur po juo rinkdavosi genties vyrai priimti svarbių sprendimų, iki šiol tebesančiu vyriškumo, drąsos, tvirtybės simboliu, teikiančiu jėgų tiems, kas moka jį prijaukinti. Ne fotografuoti, ne perbraukti ranka kamieną, ne pakelti nukritusį giliuką, bet užmegzti ryšį, pajusti lapų virpėjimą, šaknų šiurenimą, yra skaitęs vokiečių gamtininko knygoje, kad galima net išmatuoti, kaip šaknys skleidžia silpnus garsus, jos šiurena, bet tai gali girdėti nebent skruzdėlė, kirmėlytė ar šaką kojomis apsikabinęs paukštelis, o jis tik praeivis, gali paglostyti medį akimis, nulydėti pagarbiu žvilgsniu.
Ir vis dėlto, jei reikėtų rinktis, labiau norėtų būti maumedžiu, tie užauga aukštesni, tokie pat ilgaamžiai, atsparūs šalčiams ir vėjams, atrodo grėsmingi, o priėjus paglostyti – švelnūs kaip kačiukai. Maumedžiai numeta spyglius, kad galėtų pailsėti, bet jų šaknys ilgos ir tvirtos, atūžęs vėjas taip lengvai neišraus kaip eglių, nesulaužys kamieno kaip pušų, ir niekas nenukirs kalėdoms. Ne, sibire augti nenorėtų, ten pernelyg nuošalu, geriau kokiame tibete ar alpėse, kalbėtųsi naktimis su pelėdomis, žiūrėtų į žvaigždes – pasaulis būtų aiškus ir suprantamas.
O lietuvoje yra maumedžių, klausia, ir tik pamatęs nustebusį jos žvilgsnį supranta, kad mintys nulėkė lyg septynmyliais batais.
Taip, yra, gal nedaug, bet pasitaiko, keista, kad klausi, ant senelio kapo augo vienas, kai sodino, buvau šešerių, galvojom, bus dekoratyvinis, gražiai įsišaknys, puoš kapavietę, apkarpysim kasmet ir bus panašu į japonišką sodą.
Oi, ne, juokiasi jis, maumedžiai juk labai greitai auga, žinai, per metus kartais ir metrą užaugti gali, žavisi savo žiniomis.
Taip, taip, pritaria ji, po kelerių metų ten lingavo rimtas medis, po dešimtmečio visi susirinkdavome jau jo pavėsyje, grėbdavom nukritusius spyglius rudenį, klupčiojom lyg prieš kokį karalių, o kai mama perskaitė, kad jo ilgos ir landžios šaknys ir užsimanė išrauti, aš ne juokais išsigandau, tiesiog įsivaizdavau, kaip tos šaknys lenda prie senelio, kaip sminga į jo kūną, perveria kiaurai, trakšteli karsto lentos, brrr, nuo tol ėmiau nepasitikėti maumedžiais, kai tik pamatau kokį, iškart regiu, kaip raizgosi jo šaknys, lyg jose, o ne šakose būtų sutelkta gyvybė, lyg tie švelnūs spygliukai būtų skirti dėmesiui atitraukti, apgauti.
Ralfas nesakys, ką galvojantis, stabtelėjęs klausia josios, jei galėtum, kokiu medžiu norėtum būti.
Turbūt būčiau eglė, Rūta šauna negalvodama, yra tokia lietuviška pasaka, eglė žalčių karalienė, visada verkdavau jos klausydamasi, mergina, prieštaraudama šeimai, išteka už prakeikto ir vis žalčiu pavirstančio jaunikaičio, jie laimingai gyvena jūros dugne, susilaukia keturių vaikų, ir ji vieną dieną užsimano aplankyti artimuosius, tik pati viena su vaikais, vyras negali palikti povandeninės karalystės, bet prižada atplaukti pasitikti, kai išgirs sutartus žodžius, juos sužinoję, eglės broliai išsikviečia jį į pakrantę ir užkapoja dalgiais, kad sesei nebereikėtų grįžti į povandeninę karalystę, nelaiminga moteris paverčia savo vaikus medžiais, o pati pasiverčia egle.
Kaip įdomu, sako jis, kiek skausmo šioje pasakoje, turbūt niekada nesekčiau vaikams. Žinai, eglė sugeria skausmą, jai gali pasiskųsti, paverkti, patikėti visus rūpesčius.
Įdomu, niekad to negirdėjau, šypteli ji, kaip atspėjau, sako sau tyliai, juk pati ir yra tas medis, sugeriantis kitų skausmą, o savojo neturinti kur padėti, gal reikėtų išmokti atiduoti žemei, o gal dangui, gal tam ir kelionė, kad atsakytų į klausimus. O tu turbūt norėtum būti tokiu ąžuolu, stabteli prie pakelės galiūno, nori tęsti pokalbį, klausytis jo pasakojimų, slysti paviršiumi, kad tik nereikėtų grimzti į savo minčių jūrą, kur raizgosi ne vienas žaltys.
Nebūtinai, numykia jis, nors dėl tavęs galėčiau būti ir ąžuolu, tokiu gražiu, galėtume abu būti ąžuolais, kaip šitie, vienas vienoje keliuko pusėje, kitas – kitoje, kaip gražiai susiviję rankomis, atsiprašau, šakomis, kokį pavėsį ir užuovėją praeiviams teikia, kaip ramiai čia stovi, kaip meiliai vienas kitą glosto.
Rūta stovi užvertusi galvą, ąžuolų vartai, ne kitaip, už jų prasideda pusiau išgalvotas, pusiau netikras pasaulis, ten jie laikinai gali tapti kuo tik nori, nors ir medžiais, tiedu sukibę ąžuolai – geras ženklas, gal net pažadas, ši kelionė bus abiem lemtinga, sujungs, sutvirtins visiems laikams, pasakos vėliau abu apie ją vaikams visiškai skirtingai, ji apie ąžuolus, o jis apie statinius, ji apie gyvūnus, jis apie žmones.
Jaučiuosi išalkęs, gal metas kur nors stabtelėti? Turiu duonos ir humuso, tuno skardinę, vėl sako jis ir prideda norėjęs stotyje nupirkti ką gardesnio, bet tiesiog nebespėjęs.
Nieko tokio, aš iškepiau vištos šlaunelių abiem, sako, laukė šio momento, jo nustebusio, susižavėjusio, dėkingo žvilgsnio.
Mmmm, numykia jis, ar tau nesakiau, klausia sutrikęs, nustebęs, bet ne taip, kaip ji tikėjosi.Jau keturias savaites nevartoju mėsos, nusijuokia kiek dirbtinokai, tau daugiau liks.
Jaučiasi nusivylusi, net apgauta, kad jis nutylėjo tokį svarbų dalyką, bet neparodo, veja mintis šalin, priimk viską, kas nutiks, padėk jausmus ir lūkesčius į šalį, kartoja ji mintyse lyg mantrą.
Eime, rasime gražią aikštelę ar patogiai nuvirtusį medį, sako jis ir kaip patyręs skautas pradeda dairytis stovyklavietei vietos.
***
Ralfas stebisi, jau daugiau nei valandą žingsniuoja miško keliu ir nesutinka nė vieno žmogaus, apima jausmas, lyg būtų ne vokietijoje, šalia berlyno, o kažkokioje atsilikusioje rytų europos šalyje, kur pirmapradė gamta ir neįžengiami miškai. Pamena, kaip tris dienas klajojo miškais rumunijoje ir per tą laiką užėjo tik vieną kaimą prie kalnų upės, namai apgriuvę, seniai apleisti, malūno ratas nulūžęs, kaminas nuskilęs, langinės daužosi vėjyje, ir tai vienintelis garsas, galų gale iš vieno namelio išlindo senukas, prisipažino likęs vienas visame kaime ir pakvietė jį vidun, pavaišino troškiniu bei pagąsdino meškomis. Ir dabar kuo aiškiausiai prisiminė jo veidą, operuotą kiškio lūpą, sakoma, tokie žmonės turi artimesnį ryšį su anuo pasauliu, jie pažymėti. Ir tikrai, buvo pavakarė, dangus giedrutėlis, bet senukas primygtinai liepė likti nakčiai, jis dėl to vakare šiek tiek gailėjosi, nes būtų galėjęs dar visai nemažai nueiti, būtų spėjęs užlipti į kalną ir įsikurti ten stovyklavietę. Audra užklupo tik paryčiais, trumpa, bet stipri, vėjas plėšė stogus ir vartė medžius, bet, senuko tvarte įsirausęs į šiaudus, jautėsi saugiai. Ir tik paskui, kai viskas nurimo, kai senukas jį palaiminęs išleido, pamatė, kokiame pavojuje būtų atsidūręs savo palapinėje. Neaprašė šios istorijos vien todėl, kad nemėgo dalintis mistiniais nutikimais, pernelyg sentimentalu, jis skaitė šio pasaulio ženklus, išmanė žemėlapius, mokėjo orientuotis pagal pasaulio kryptis, bet suprasti iš anapus siunčiamus signalus sekėsi sunkiau, todėl mieliausiai juos išvis ignoruodavo. Kai po žygio draugui rumunui papasakojo apie tą apleistą kaimą, šis užginčijo puikiai pažįstąs vietovę, kaip ir tai, kad jau dvidešimt metų ten niekas negyvena. Bandė ginčytis, bet paskui vis dažniau klausdavo savęs, ar tik nebus to senuko susapnavęs.
Tolumoje ties posūkiu pasigirsta kanopų kaukšėjimas ir prunkštimas, vadeliotojo vyriškas balsas.
Gal išties pašto vežimas iš hamburgo atidarda, juokiasi ir bando įžiūrėti kažką juoduojant pro tankią lapiją.
Gali būti, žiūrėk, arkliai ir karieta, šypsosi ji, mes jau įžengėme į viduramžių kelią, sudie autobusai, labas karietos.
Ralfas žiūri į pliką vyrą riestais ūsais, pilka fetro skrybėle, tokias labiau dėvi bavarijoje, ne brandenburgo žemėje, į karietą drožinėta pasoste, dažytais ratlankiais, du elegantiškus juodbėrius, vieno karčiuose supintos kelios kaselės. Pribėga ilgaplaukis aviganis, tokius pusė pasaulio vadina lesėmis, kaip ir vokiečių aviganius – reksais, filmų pramonės įtaka, nieko nepadarysi.
Gera diena, kilsteli skrybėlę Ralfas.
Gera diena, mosteli galva važnyčiotojas, visai kaip jo arklys, baidydamas musę, jei rankos būtų laisvos, turbūt taip pat pakeltų skrybėlę ir jiedu atrodytų kaip nužengę iš dailininkų romantikų paveikslų, kur pagrindinis vaidmuo tenka gamtai, o žmogus tik mažas sutvėrimėlis, tik peizažo dalis.
Į kokią šventę vykstat ar į turgų, klausia Ralfas atsargiai.
Vestuvininkus pavežiosiu, atsako trumpai drūtai, parodydamas, kad neketina leistis į pokalbį.
Galiu nufotografuoti, klausia Ralfas, labiau norėdamas palaikyti pokalbį – fotografuoja dažniausiai neatsiklausdamas.
Kaip nori, burbteli vyriškis, ir Ralfui tai nuskamba kaip arklio prunkštelėjimas.
Kelias, ąžuolai ir tolstanti karieta bei greta bėgantis šuo atrodo romantiškai, bet šuniukai, arkliukai ir visos kitos saldybės – ne jo braižas, jis nusifotografavo, kad žinotų, jog jų nesusapnavęs.
Žiūrėk, kokia graži aikštelė, kaip tik pietų metas, rodo Rūta į proskyną, ten stovi masyvus stalas su dviem suolais, jis krenta ant vieno, nusispiria batus, atsisega kuprinę, išsitraukia duoną, pomidorus, servetėles, ji išsitraukia eskizų sąsiuvinį, jis atsidaro indą su vegetariška užtepėle ir ima į rankas peilį, jos rankose pieštukas, žvilgsnis tyrinėja mažą strikinėjantį paukštelį, pilvelis geltonas, net iš tolo matosi, kad čia didžioji zylė, žiojasi pasakyti, kad paukštelis sveria tik dvidešimt gramų, bet paskui nusprendžia netrukdyti, jos žvilgsnis susikaupęs, jam patinka žiūrėti, kaip ji piešia, tuomet užsidariusi savame pasaulyje, o ir jis gali laisvai mintimis paklaidžioti.
Jaučiasi skolingas sekėjams, turi pasipasakoti kaip sekasi kelionė, bet ne, arkliukų nedės, fotografuoja konservų dėžutę ant medinio apšiurusio stalo, kišeninį peilį, abišalę duonos ir kaip tik ant jos nutūpusį drugelį, tiek romantikos jo įvaizdžio turbūt nesugadins.
Rūta išsitraukia termosą, atsuka dangtelį, įpila į jį arbatos, palieka atvėsti ir vėl čiumpa į rankas pieštuką – turi dar pabaigti, padėti dar kelis esminius brūkšnelius, neleisiančius pamiršti šios scenos ir, ką žinai, gal kada nors šis eskizas virs rimtu piešiniu. Jų duete jis buvo kūrybingasis, viską geriau jaučiantis ir išmanantis, begalinis idėjų fontanas, o ji tik kruopšti sausainių pakelių piešėja, tiksli kitų idėjų įgyvendintoja, tačiau dabar nusprendė nebesidrovėti ir savo minčių bei pojūčių, kilus norui juos užfiksuoti, tiesiog išsitraukti bloknotą ir nebesislėpti. Jis jos nekritikavo, skatino piešti ir visada išklausydavo, netgi patardavo, bet ji galvoja, kad tai tiesiog mandagumas, jis nemano, kad ji gabi, tik nori, kad užsiimtų mėgstama veikla. Kodėl taip mano apie jį, negalėtų pasakyti.
Karantinas savotiškai išlaisvino ją, išlindo kažkoks protestas, noras daryti, ką nori, nesiekiant tobulybės, nesistengiant kam nors įtikti, patikti, ji pieš tik todėl, kad jai smagu piešti ir velniop visus kritikus, velniop vidinį kritiką, ji nebegali atidėlioti pomėgių, gyvenimo, ji nebenori būti prie kelio pasvirusiu medžiu. Ji pieš, nes piešdama supranta, kad gyvena.
Parodyk, sako jis po keliolikos minučių, ir ji bando suprasti, šaiposi ar iš tiesų įdomu, bet jei apsisprendė būti drąsi, teks parodyti. Negali būti, šūkteli jis nustebęs, lyg negalėtų patikėti, kad tas paukštelis, ta maža zylutė ant grublėto medžio šakos, tie smulkūs lapeliai, atrodo, net plazdantys ant popieriaus, būtų ką tik jos pirštų ir pieštuko sukurti.
Nieko ypatinga, čia tik eskizas, tik bandymas, ginasi ji, kaip tu fotografuoji ir užsirašai mintis į knygelę, taip aš noriu piešti, ką noriu prisiminti.
Leisk man nufotografuoti tavo piešinį, prašo jis, neslėpdamas susižavėjimo, bet ji purto galvą – tai tik juodraštis, eskizas, bandymas, dar laukia daug darbo, kol galėsiu visiems rodyti, o paslapčia mano nerodysianti niekam.
Paskubom kiša bloknotą į kuprinę, dedasi palengvėjusią maisto dėžutę, užsuka termoso dangtelį, stojasi, dairosi, kur išmesti vištos kaulelius. Paskui tūpteli, taip patogiau užsidėti kuprinės diržus ir štai jau stovi pasiruošusi. Eime, sako ji ir tiesia jam ranką – norėtų toliau eiti susikabinus kaip saldi porelė iš romantinio filmo, aplink ošiant ąžuolams, pamiršus datas ir laikrodžius, turint tik vienam kitą. Ir vis dėlto negali paleisti liūdnos minties, kad šis momentas jai suteiktas laikinai, kad turi skubėti džiaugtis ir mylėti, nes nežinai, kada prarasi mylimąjį, kad imsi ir pavirsi egle.
