Mokslininkas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius, sociologas, kultūros tyrinėtojas, poetas Artūras Tereškinas LRT RADIJO tinklalaidėje „Suvienyti „Eurovizijos“ pastebi, kad lietuviai kasmet fenomenaliai nepatenkinti dėl savo išrenkamo atstovo į didžiausią pasaulyje dainų konkursą. „[...] Lietuvos žiūrovai labai nepasitiki savo tautine tapatybe. Tas tapatybės kūrimas yra grįstas neigiamomis emocijomis. Tai galėtų taip pat būti tyrinėjama [...]“, – sako mokslininkas.
Vieni „Eurovizijos“ dainų konkursą laiko muzikiniu, kiti politiniu, treti sportiniu konkursu. Sociologas Artūras Tereškinas prisipažįsta esantis „Eurovizijos“ mėgėjas-žiūrovas. Jam šis konkursas įdomus, visų pirma, kaip kultūrinis reiškinys.
„Man šiame konkurse du aspektai yra svarbiausi – tai kultūrinis ir politinis. Šis konkursas atspindi savotišką camp estetiką. Tai tokio blogo skonio, ironijos, dirbtinumo, savotiškų šokiruojančių dalykų konkursas. Ta camp estetika, kuri yra aiškiai aprašyta, kartais vadinama šiukšlių estetika (angl. trash aesthetic – LRT.lt), labai akivaizdžiai šiame konkurse atsiskleidžia. Aš manau, kad tai yra savotiška filosofija. Kai kurie žiūrovai, ypač Lietuvos, nesuvokia šitos estetikos, ką ji reiškia, kodėl ji tokia teatrališka, tokia hiperbolizuota, išdidinta ir, kartais, neskoninga. Tai tas kultūrinis aspektas, kaip camp reiškinys, labai svarbus“, – sako mokslininkas.
Pasak A. Tereškino, politinis aspektas „Eurovizijoje“ yra ne ką mažiau svarbus. Šis konkursas, pastebi VDU Socialinių tyrimų centro vadovas, yra savotiškas pilietinių ir politinių teisių reiškinys.
[...] daliai lietuvių šis konkursas yra toks erzinantis reiškinys ir dažnai parodo jų prietarus, kažkokius neigiamus nusistatymus prieš LGBTQ+ žmones, apskritai seksualumą bei atvirą seksualumo raišką, kuri dominuoja ir vyrauja šiame konkurse.
„Jis leidžia kalbėti apie LGBTQ+ žmonių teises. Tos teisės nuolat yra atkartojamos ir nuolat iškeliamos šitame konkurse. Kita vertus, ir politiniai įvykiai dažnai veikia mūsų požiūrį į šį konkursą. Rusijai buvo uždrausta dalyvauti „Eurovizijoje“. Šiemet vyko gana arši diskusija, ar uždrausti Izraeliui dalyvauti konkurse dėl jo veiksmų Gazos Ruože. Ypač suomiai ir islandai prieštaravo Izraelio dalyvavimui, – pastebi Vytauto Didžiojo universiteto profesorius. – Taigi, politinis aspektas šiame konkurse taip pat labai svarbus.“
Dažnai girdime žmonių replikas, na kodėl gi „Eurovizija“ yra toks ekstravagantiškas ir hiperbolizuotas konkursas? Sociologo nuomone, didžiausias pasaulyje muzikinis konkursas tokių spalvų įgavo dėl jame pasirodančių marginalizuotų žmonių.
Viena knyga rašo apie „Euroviziją“ kaip kultūrinį reiškinį, ką ji reiškia akademiniame pasaulyje. Netgi apsiginta disertacijų „Eurovizijos“ tema.
„Šita estetika yra atėjusi iš marginalizuotų grupių gyvenimo, leidžia išreikšti tam tikras jų gyvenimo dalis, kurios įprastai nematomos toje bendroje visuomenėje. Kita vertus, žmonės visiškai nesupranta, kai skaitau lietuvių ne gerbėjų, o nekentėjų komentarus, tos estetikos. Dalis lietuvių nekentėjų vadina tai beskonybės šou. Kai kas sako, kad tai yra, esu užsirašęs, konkursas – multikultūrizmo festivalis. Tai žmonėms kliūva ir tie dalykai.
Juokingiausia buvo skaityti komentarus, kurie vadina šį konkursą leftistų – kairiųjų žmonių – konkursu. Tai irgi rodo tą politinį konkurso pobūdį ir tai, kad politika yra labai svarbi. Lietuviams, kurie yra labai konservatyvūs, arba daliai lietuvių šis konkursas yra toks erzinantis reiškinys ir dažnai parodo jų prietarus, kažkokius neigiamus nusistatymus prieš LGBTQ+ žmones, apskritai seksualumą bei atvirą seksualumo raišką, kuri dominuoja ir vyrauja šiame konkurse“, – dėsto A. Tereškinas.
„Eurovizija“, įsitikinęs mokslininkas, ne tik gali, bet ir yra mokslinių tyrimų objektas. Pasak jo, išleista tikrai daug mokslinių knygų apie šį itin populiarų Skandinavijos šalyse ir Lietuvoje dainų konkursą.
Žiūrint į „Euroviziją“, atrodo, kad Lietuvos žiūrovai labai nepasitiki savo tautine tapatybe. Tas tapatybės kūrimas yra grįstas neigiamomis emocijomis.
„Daugiausia mokslinių knygų yra parašyta apie konkursą kaip europinės tapatybės išraišką. Knygos kalba apie tai, kaip konkurso metu įveiksminama naujoji Europa, Europos tapatybė, įvairios kalbos ir panašiai. Viena knyga rašo apie „Euroviziją“ kaip kultūrinį reiškinį, ką ji reiškia akademiniame pasaulyje. Netgi apsiginta disertacijų „Eurovizijos“ tema, – intriguoja VDU Sociologijos katedros profesorius. – Pavyzdžiui, apie gerbėjų kultūrą – kokios yra gerbėjų grupės ir kaip jos dera, pavyzdžiui, internetinėje erdvėje.
Dar viena įdomi man knyga buvo apie memuarus – išleisti memuarai iš „Eurovizijos“ gerbėjų perspektyvos. Knyga vadinasi „Wild Dances: My Queer and Curious Journey to Eurovision“ (liet. „Laukiniai šokiai: mano kitoniškumas ir smalsi kelionė į Euroviziją“ – LRT.lt). Knygą parašė amerikietis žurnalistas, gyvenantis Londone Williamas Lee Adamsas. Tai iš tiesų labai įdomi tema ir populiariosios kultūros tyrimas.“
Nepaisant to, kad šiais metais Lietuvos nacionalinėje atrankoje laimėjo atlikėjas, surinkęs beveik pusę visų balsų, taigi, praktiškai be konkurencijos, tačiau kelias savaites netilo komentarai apie neįtikusį dainininko balsą, išvaizdą, nosį ir t. t. Ne išimtis ir ankstesnių metų Lietuvos atstovai. Kodėl gi mūsų šalyje yra taip smarkiai ir fenomenaliai nekenčiami mūsų pačių atlikėjai? Pasak sociologo, netgi į lietuvių atlikėjus nukreipta neapykanta gali būti savotiškas vienijimosi arba solidarumo veiksnys.
„Manau, kad tai yra savotiškas kultūrinis arba socialinis nepasitikėjimo požymis, kad mes nepasitikime savo atlikėjais ir norime jiems blogiausio. Man yra tekę stebėti tokias bendras gerbėjų ar „Eurovizijos“ stebėtojų diskusijas po finalinio konkurso. Tai matyti, kad tos neapykantos išties yra nemažai. Ten diskutuoja skirtingų šalių žmonės. Pavyzdžiui, praėjusiais metais daug kam nepatiko Loreen ir didelė dalis diskutavo, kodėl ne Suomija laimėjo. Tos diskusijos buvo gana karštos. Jos panašios į lietuviškas diskusijas, kur yra daug priekabiavimo, neapykantos, nepasitikėjimo, nenoro patikėti, kad tas atlikėjas gali atstovauti šaliai. Tai, manau, čia tokie bendresni internetinės erdvės arba socialinių tinklų, arba skirtingų gerbėjų, arba ne gerbėjų kultūros arba subkultūrų dalykai, kurie atsispindi ir kurie irgi yra savotiška vieta arba erdvė išreikšti savo emocijas, nerimą, nepasitenkinimą. [...]
Jei palygintume su krepšinio ar futbolo sirgaliais, tai šie kuria savo savotišką nacionalinį identitetą ar tapatybę. Žiūrint į „Euroviziją“, atrodo, kad Lietuvos žiūrovai labai nepasitiki savo tautine tapatybe. Tas tapatybės kūrimas yra grįstas neigiamomis emocijomis. Tai galėtų taip pat būti tyrinėjama ir klausiama, kodėl vieni vienijasi, pavyzdžiui, ties airių futbolo sirgalių tapatybe, o lietuviai tarsi nepasitiki ir bando apjuodinti tą tapatybę, naudodamiesi „Eurovizija“, – dėsto mokslininkas, VDU profesorius, Socialinių tyrimų centro vadovas, sociologas, kultūros tyrinėtojas, poetas A. Tereškinas.
Išsamiau apie tai, kaip „Eurovizija“ Lietuvoje tapo tokio susidomėjimo sulaukiančiu renginiu, kodėl dalis lietuvių dažnai yra nepatenkinti savo šalies atstovais, kada ir kaip šis konkursas tapo užuovėja įvairioms mažumoms bei kokia yra „Eurovizijos“ ateitis, tinklalaidės „Suvienyti „Eurovizijos“ pokalbio su sociologu A. Tereškinu įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius
