20 metų dirbęs bare, vieną dieną Tomas savęs paklausė: „Ką aš čia darau?“ Netrukus jis, pardavęs verslą, jau skrido į galimybių miestą Londoną.
„Nuvedžiau sūnų į mokyklą, grįžau namo ir mane lyg žaibas nutrenkė – aš per sekundę žinojau, ką darysiu toliau“, – Tomas prisimena gyvenimą pakeitusį rytą. Vyras tuoj pat susirado kirpėjų mokyklą ir pasižadėjo: taps žirklių meistru. Žmonės stebėjosi: nejau nebaisu taip pulti į nežinią? Tomas niekad nesuabejojo: „O ar nebaisu būti nelaimingam?“
Kaunietis Tomas Dambrauskas net 20 metų dirbo barmenu. Atrodė, viskas klostosi puikiai: vyras skynė pergales profesiniuose konkursuose, sėkmingai valdė barą Kauno širdyje, Rotušės aikštėje. Tačiau vieną dieną atėjęs į darbą Tomas rimtai sudvejojo: „Ką aš čia darau?“
„Galbūt keitėsi mano vertybės, viduje įvyko kažkokios transformacijos. Pajutau, kad tai, ką darau, yra visiškai ne man“, – savo istoriją pradeda pasakoti LRT.lt pašnekovas.
Netrukus Tomas pardavė verslą, susikrovė lagaminą ir ilgai nesvarstęs kartu su sūnumi išvyko į Londoną. Kaip pats sako, miestą, kuris supurto – juk kaip tik to kartais ir reikia žmogui, kad šis pradėtų rašyti naują savo gyvenimo lapą.
„Žinojau, kad iš pradžių teks gyventi pigiame rajone su piktais lietuviais, bet šį žingsnį vis vien žengiau. Žmonės stebėjosi, kaip galėjau išvažiuoti į nežinią, viską mesti – juk kiti kaip tik svajoja apie nuosavą verslą.
Kai manęs klausia, ar aš nebijojau, visada atsakau: „O ar nebaisu būti nelaimingam?“ Mano didžiausia baimė, nusikaltimas tam, kuris man davė šį gyvenimą, būtų nugyventi jį nesijaučiant laimingam“, – sako Tomas.
„Lyg žaibas nutrenkė – per sekundę žinojau, ką darysiu toliau“
Vis tik net ir galimybių miestu vadinamame Londone Tomui ne viskas iš karto klostėsi paprastai. „Kas toliau?“ – šis klausimas jam ramybės nedavė pusantrų metų. „Buvau apimtas nevilties, – prisimena pašnekovas. – Maniau, gerai, bare dirbti nebenoriu, bet juk tik tai ir moku daryti.“
Suvokimas, kad nori tapti kirpėju, Tomą aplankė staiga ir netikėtai. Jis šypsosi – tą aiškų vidinį jausmą net sunku nupasakoti žodžiais.
„Gal prieš savaitę buvau parskridęs iš Lietuvos, neseniai buvo miręs mano tėvas. Nuvedžiau sūnų į mokyklą, grįžau namo ir mane lyg žaibas nutrenkė – aš per sekundę žinojau, ką darysiu toliau.
Mintyse prabėgo tam tikri gyvenimo fragmentai: kaip kieme kirpdavau bernus, nenuleisdavau akių nuo kirpėjų. Prisiminiau, kaip tėvas, laikydamas mano rankas, juokaudavo: „Su šitais pirščiukais turėtum būti arba smuikininkas, arba kišenvagis, arba moterų kirpėjas.“ Galbūt tai ir buvo tėvas, gal – ne, nežinau, bet jaučiausi taip, tarsi ta mintis būtų atėjusi iš viršaus“, – dalijasi prisiminimais Tomas.
Tą pačią akimirką į „Google“ paiešką jis įrašė: „TOP10 pasaulio kirpimo mokyklų.“ Taip Tomas atrado moderniojo kirpimo krikštatėviu vadinamą plaukų stilistą Vidalą Sassooną.
„Peržiūrėjau visus septintojo dešimtmečio ikonos įrašus „YouTube“, vėliau perskaičiau jo biografiją ir likau pakerėtas kirpimo guru gyvenimo bei jo plaukų vizijos“, – prisimena Tomas. Įstojęs į dar iš dešimtojo dešimtmečio reklamų jam atpažįstamo plaukų stilisto akademiją, Tomas pradėjo savo, kaip kirpėjo, kelią.
Atkaklumu nustebino net garsiausius kirpimo meistrus
„Visas tėvo palikimas išėjo mano brangiems mokslams prestižinėse kirpimo mokyklose. Na, o diplomai man atvėrė kelius į elitinius salonus“, – pasakoja Tomas.
Prisiminęs studijas, jis juokiasi: „Trejus metus savo laisvadienius leidau gatvėje.“ Kirpimo mokyklos studentai į paskaitas turėdavo atsivesti modelius, su kuriais galėtų praktikuotis. Į vadinamąją modelių medžioklę Tomas leisdavosi garsiame Londono Shoreditcho rajone.
„Sekmadieniais vykdavo turgus, susirinkdavo daug žmonių, jie niekur neskubėdavo, būdavo atsipalaidavę – prie tokių žmonių daug paprasčiau prieiti, užkalbinti. Ryte išeidavau iš namų ir žinodavau: kol nerasiu modelio, tol negaliu grįžti, nes tai – vienintelis būdas tapti geru kirpėju. Tiesa, dabar, kai nuvykstu į Londoną, į tą rajoną nevažiuoju, dar nepasiilgau“, – juokiasi Tomas.
Atkaklumas pašnekovui pravertė ne kartą. Jau besidarbuodamas Londone, jis žurnale perskaitė, kad Bruce`as Masefieldas, garsi figūra kirpimo pasaulyje, atidaro naują saloną Škotijoje. Netrukus Tomas jau sėdėjo lėktuve, skrendančiame į Edinburgą. Nuvykęs pas garsų meistrą, lietuvis jam priminė, kad dirbo jo asistentu Londono mados savaitėje. Žinoma, pasiprašė ir darbo vietos.
„Kurį laiką pasikalbėjome, o tada jis manęs klausia: „Ne, rimtai, kodėl tu pas mane atvažiavai?“ Meistras negalėjo patikėti, kad įmanomas toks atkaklumas“, – juokiasi Tomas, gavęs išsvajotą darbo vietą.
Lietuviai kirpėjo kėdėje – ne tokie kalbūs kaip britai
„Ir Lietuvoje kirpėjai gyvena gerai“, – kurį laiką Tomą tikino pažįstami. Tad 2019-aisiais, prieš pat COVID-19 pandemiją, jis nutarė: pakaks gyvenimo svetur, metas sukauptą patirtį parvežti į gimtinę. „Tiesiog pasidaviau smalsumui, kur mane nuves gyvenimas“, – sako vyras.
Šiandien Tomas – ne tik profesionalus kirpėjas, bet ir grožio salono Kaune savininkas. Pagrindinis meistro siekis, – kad kliento plaukai kuo ilgiau atrodytų taip, tarsi ką tik grįžus iš kirpyklos.
„Kažkada perskaičiau savo CV, rašytą prieš septynerius metus. Jame buvau nurodęs, kad mano ambicija – kurti tokius plaukus, kuriuos ištrinkai ir jie puikiai krenta. Tai yra mano nesibaigiantis siekis.
Kurį laiką Londone dirbau po avangardisto Trevoro Sorbie sparnu, bet galiausiai supratau, kad mano estetika kitokia. Kūrybiniai kirpimai man patinka, tačiau artimiausia man V. Sassoono filosofija: vietoj dažnų vizitų, salone pakanka apsilankyti tik kartą per porą mėnesių – kirpimas turi kalbėti pats už save“, – pasakoja Tomas.
Tiesa, kirpėjo darbas – ne vien malonios ir kvepiančios grožio procedūros. Tomas šypteli, kad darbas su klientais yra šios profesijos džiaugsmas ir kartu prakeiksmas: „Kirpėjo gyvenime kiekviena diena yra iššūkis. Juk kaip klientas – taip situacija, bet tai ir yra šios profesijos grožis.“
Tomas nuolat domisi psichologija, kūno kalba – šios žinios jam praverčia bendraujant su klientais. Juk kirpimas – gana intymi procedūra, o ir lietuviai, pasak pašnekovo, atsisėdę į kirpėjo kėdę, nėra linkę bendrauti tiek, kiek, pavyzdžiui, britai.
„Pastebėjau, kad britai yra laisviau bendraujantys. Pamenu, kai dirbau Londono Hampsteado rajone, pas mus lankydavosi tokie garsūs žmonės kaip grupės „Pink Floyd“ žvaigždė Nickas Masonas, dainininkas Johnas Newmanas, filmo „Wonder Woman“ režisierė Patty Jenkins, „Bridžitos Džouns dienoraščio“ rašytoja Helen Fielding. Pastaroji kartą pasakė: „Branguti, prašau, nueik, nupirk man sūrio.“ Paduodama kortelę ji garsiai padiktavo PIN kodą. Mane labai nustebino tokių turtingų ir žymių žmonių paprastumas“, – pasakoja Tomas.
Metęs darbą bare, atsisakė alkoholio: „Tada pradėjo vykti stebuklai“
Artimieji Tomo norą tapti kirpėju palaikė nuo pat pradžių, nors jis atviras – buvo ir tokių, kurie į jo karjeros pokyčius nežiūrėjo rimtai.
„Ilgą laiką apie vyrus, pasirinkusius šią profesiją, buvo susiformavęs atitinkamas požiūris. Socialiniuose tinkluose iš savo bičiulių barmenų vis sulaukdavau įvairiausių juokelių. Kadangi turiu gerą humoro jausmą, moku iš to pasijuokti, bet mano mama į tai reaguodavo gan jautriai“, – juokiasi Tomas.
Jis sako ne sykį girdėjęs: „Atrask savo pašaukimą ir sėkmė bus garantuota.“ Šiandien savo pavyzdžiu Tomas gali patikinti – kai pradedi eiti savuoju keliu, viskas iš tiesų pradeda sektis. Vis tik atrasti savo aistrą, anot pašnekovo, – sunkiausia užduotis.
„Nebent tau pasisekė ir iš karto pradėjai daryti tai, ką iš tiesų mėgsti. Vis dėlto dažniausiai taip nebūna – savo kelią reikia prieiti. Manyčiau, iki to, kur esu dabar, ėjau visą savo gyvenimą. Kartais gailiuosi, kad anksčiau netapau kirpėju, bet, matyt, taip turėjo būti. Greičiausiai man reikėjo daug ką suprasti ir išmokti, kad labiau vertinčiau tai, ką turiu dabar“, – mintimis dalijasi Tomas.
Žvelgdamas atgal, Tomas neabejoja – stebuklai jo gyvenime pradėjo vykti tada, kai išėjo iš darbo bare ir pusmečiui visai atsisakė alkoholio, atrado jogą.
„Nenustosiu sakyti – Anglija buvo prasmingiausias žingsnis, kokį žengiau. Iki tol gyvenau tarsi kažkokiame sapne. Man reikėjo iš jo išeiti, kad pamatyčiau daugiau galimybių.
Dabar esu tikras, kad užsisėdėti vieno vietoje nėra gerai. Tobulėji tik tada, kai tau nepatogu. Priešingai nei mūsų protėviai, dabar gyvename pačioje patogiausioje, komfortiškiausioje eroje, bet ar esame laimingi? Manau, būtent laimė turėtų būti kiekvieno mūsų siekis“, – neabejoja Tomas.
