Gruodžio 27-ąją legendinis Lietuvos treneris Vladas Garastas neteko mylimos žmonos Irenos. Penktadienį „Tylos namų“ salėje prie velionės urnos rinksis artimieji. Krepšinio treneris neslepia savo sunkių išgyvenimų.
„Žinau viena: penktadienį „Tylos namų“ salėje bus pašarvota urna su mano žmonos Irenos palaikais, o šeštadienį Petrašiūnų kapinėse jai ištarsiu paskutinį sudie“, – portalo sportas24.lt žurnalistei Marytei Marcinkevičiūtei sakė krepšinio treneris.
Irena Aleksiūnaitė-Garastienė gimė 1932 m. gegužės 9 d., Vilniaus pedagoginiame institute baigė fizinės kultūros ir gamtos studijas, buvo aktyvi sportininkė, sprinterė. 1950 ir 1951 metais tapo Lietuvos 100 metrų bėgimo čempione. Biržuose ji buvo Sporto mokyklos direktorė, trenerė, Kaune – tuometės 40-osios vidurinės mokyklos fizinio lavinimo mokytoja.
Šiomis dienomis V. Garastas vienas vaikšto po keturių kambarių butą. Bendrystę su žmona primena namuose esančios bendros nuotraukos. Krepšinio treneris apimtas sielvarto: „Vienas vaikštau po keturis kambarius ir nesitiki, kad jos jau nebėra. <…> Išgyvenau labai daug mirčių: po truputį vienas po kito amžinybėn iškeliavo visa mano tėvų šeima ir likau vienas, o dabar byra ir mano šeima: sūnaus nėra, žmonos nėra … Nėra jokio gyvenimo džiaugsmo, malonu prisiminti tik mūsų įspūdingas pergales“, – žurnalistei M. Marcinkevičiūtei pasakojo treneris.
V. Garastui žmonos netektis buvo netikėta. Prieš savaitę ji pateko į Kazio Griniaus slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės Petrašiūnų skyrių, kur vyras žmoną lankė kasdien.
Kaip treneris pasakojo žurnalistei: „Antrą Kalėdų dieną su dukra Jolanta ir anūke apie septintą valandą vakaro ją aplankėme, viskas buvo normalu, nieko nebuvo galima nujausti. Ji mums pasakė: „Eikite, eikite, viskas, užteks“. Pabuvome pusvalandį ir išėjome. Ir staiga pusę dvyliktos nakties skambutis, kaip iš giedro dangaus trenkė perkūnas: mirė Irena Garastienė.“
Krepšinio trenerį pastaraisiais metais persekioja skaudžios netektys: „Sunki mano senatvė: pernai Kelne, išvykęs stebėti Europos krepšinio čempionato grupės varžybų, staiga mirė 64 metus einantis mano sūnus Virgilijus, prieš tris savaites – žmonos sesuo, o dabar – mano Irena“, – žurnalistei guodėsi treneris.
Jam sunku priimti vienatvę, sunkūs išgyvenimai trikdo miegą. Žurnalistės paklaustas apie sveikatą, treneris neslėpė savo silpnumo: „Sudėtinga, tiek metų su Irena buvome kartu ir staiga likau vienas. Negaliu užmigti, skverbiasi įvairiausios mintys, akyse iškyla vaizdai. Tenka vartoti tabletes nuo nemigos.“
Su žmona treneris kartu praleido net 66-erius metus. V. Garastas pamena daug šviesių akimirkų, patirtų drauge su sutuoktine bei neslepia, kad juos vienijo sportas. Abu iš Biržų, iš tos pačios vidurinės mokyklos, kartu sportavo nuo mokyklos laikų.
„Mus ypač suvienijo bendra profesija – fizinis lavinimas ir sportas. Susituokėme Vilniuje. Irena studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, o aš – Kūno kultūros institute.
1957-aisiais kovo 31 dieną abu nuėjome į Vilniaus santuokos rūmus, liudininkai tapo ten buvę žmonės ir susituokėme. Laimingos mūsų šeimos garantas buvo ir didelė žmonos kantrybė“, – sėkmingos santuokos receptą M. Marcinkevičiūtei atskleidė krepšinio strategas.
V. Garastas prisimena, kad būtent žmona laikė visus keturis namų kampus, kol jis buvo atsidavęs krepšiniui. Strategas negali pamiršti ir nuostabių žmonos kulinarinių sugebėjimų, anot jo, ji galėjo pagaminti viską, ko tik jis panorėdavo. Sutuoktiniai atlaikė įvairias gyvenimo bangas ir situacijas.
„Kai 1979-aisiais iš Biržų atvažiavau treniruoti Kauno „Žalgirį“, su žmona iš pradžių neturėjome kur gyventi, todėl pusę metų glaudėmės pas Irenos tėvus.
Puikiai prisimenu, kai 1980-1983-aisiais mūsų dabartiniame bute, kuriame gyvenu jau 43 metus, vienu metu gyvenome dešimtyje: mes su Irena, sūnus ir dukra su savo antrosiomis pusėmis ir jų vaikai. Ir visiems užteko vietos, niekas nesiskundė“, – portalui sportas24.lt pasakojo V. Garastas.
Krepšinio treneriui labiausiai apmaudu, kad žmonai nespėjo padėkoti už vaikų auklėjimą ir begalinį rūpestį jais. Kartą treneris vyko aplankyti žmonos į ligoninę su vaikais: „Žmona paprašė, kad atvažiuočiau jos aplankyti ir atsivežčiau vaikus. Į Vilnių su abiem vaikais važiavau autobusu kelias valandas. Dar ir šiandieną mano akyse – Irenos begalinis džiaugsmas, kai ji ligoninėje galėjo apkabinti savo vaikus“, – prisiminimais dalijosi krepšinio treneris.
