Gerai žinomas estrados dainininkas Edmundas Kučinskas, prisimindamas vaikystę, save vadina chuliganu. Muzikai neabejingas palangiškis džiaugiasi, kad turėjo galimybę groti ir akomponuoti estrados grandui Antanui Šabaniauskui. „Jis jau buvo senukas, o aš 15-16 metų paauglys. [...] didžiuojuosi, jog mano karjeroje teko tokia galimybė matyti pačius žymiausius Lietuvos estrados atlikėjus“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ sako E. Kučinskas.
1955 metų balandžio 26 dieną Klaipėdoje Zitos ir Kazio Kučinskų šeimą nudžiugina pirmagimio Edmundo krykštavimas, ateityje skambėsiantis daina ir užkariausiantis estrados klausytojų širdis. Nors Edmundas gimsta uostamiestyje, su tėvais gyvena Palangoje.
Mama Zita vasaromis dirba kasininke valgykloje, o tėtis Kazys – milicininkas. Kaip daugelis Palangos gyventojų, sezono metu šeima papildomai užsidirba, numodama savo namus poilsiautojams.
„[...] Palanga anuomet buvo labai įdomus miestas. Turbūt dėl to, kad nei kauniečiai, nei vilniečiai, nei panevėžiečiai, nei šiauliečiai bei visi kiti nenuvažiuodavo niekur, į jokias kitas šalis. Visi važiuodavo į Palangą. Vasaros metu Palanga, nuskambės banaliai, tačiau tuo metu buvo tikra Lietuvos sostinė“, – prisimena E. Kučinskas.
Kai Lietuvos vasaros sostinės gyventojui Edmundui sueina ketveri, šeimoje randasi dar vienas vyras – brolis Rimvydas. Rūpestis juo gula ir ant vyresnėlio pečių.
„Mes visą dieną būdavome vieni, – dabar kiek pats nusistebi laidos herojus. – Mama palikdavo kažkokių pusfabrikačių. Tai aš kepdavau tuos pusfabrikačius, šnicelius ar kažką... Bulves kepdavau. Mama palikdavo raugintų agurkų. Žodžiu, aš brolį visiškai pamaitindavau. Aš jį ir gindavau nuo visų, neleisdavau skriausti. Kaip brolis išsireiškė, turėjau teisę ir pats jį skriausti.“
Žodžio kišenėje neieškantis laidos herojus nuo pat mažų dienų mėgo dainuoti ir muzikuoti. Muzikos mokyklą berniukas pradeda lankyti nuo ketvirtos klasės.
„Mamos šeima buvo muzikali. Pati mama buvo labai muzikali, turėjo dainų sąsiuvinius, mėgo dainuoti. Šiaip jau mano mama buvo labai meniškos prigimties“, – prisiminimais apie mamą dalinasi populiarus šalyje estrados dainininkas.
Neretai Edmundas tėvams keldavo problemų. Ankstyvoje paauglystėje, būdamas 12-kos, sugeba iš parduotuvės pavogti tris degtinės butelius.
„Mamos posakis būdavo: „tu man kaip siurbėlė – paskutinį kraujo lašą iščiulpsi“, – mamos žodžius persako pašnekovas. – Buvo skyrius, kur degtinę pardavinėjo, tokios dėžės. Ten ir dar kažką pardavinėjo. Aš stovėjau eilėje. Vienas stovėjo taip, kad kiti nieko nematytų ir aš iš tos dėžės, stovėdamas eilėje, sugebėjau ištraukti tris butelius degtinės. Kodėl mums jos reikėjo, kam mums jos reikėjo? Aš nežinau. Negana to, parsinešėme tą degtinę namo ir susitarėme, kad mano name, Maironio ir Gintaro gatvių kampe, reikia lipti į palėpę. Kopėčiomis lipi ir atsidarai duris į palėpę.
Apie tai pasisakėme vyresniam draugui. Jo mama buvo mokytoja. Jis gerokai vyresnis buvo – turėjo 16 metų. Mes užlipome, pradėjome vieną iš tų butelių gerti. Nugėrėme daugiau kaip pusę butelio! Tas vyresnis draugas, Virgis vardu, pasakė tėvams. Per patį „banketo“ įkarštį užlipo į palėpę tėvai, – pasakoja E. Kučinskas. – Vis tik kokia moralė buvo. Juk galėjo viską tėvai nuslėpti, tačiau ne, nunešė į parduotuvę tuos kitus du butelius ir užmokėjo už trečią. Didžiausias įvykis buvo. Tėvas mane nuplakė ir tuo viskas baigėsi.“
1970 metais, kuomet Šventoji oficialiai prijungiama prie Palangos, penkiolikmetis Edmundas pradeda groti kurorto simbolyje – Palangos kurhauze. Jis kartu su kitais palangiškiais groja per vasarą vykusius šokius.
„Matyt buvome gabūs ir gerai grojome. Vasarą šokiai kurhauze buvo ohoho. Šokiai vykdavo „plaščiadkėje“. Visa Palanga, visas jaunimas ten sueidavo į šokius. Vieninteliai šokiai būdavo. O mes grodavome kurhauze, ten irgi būdavo šokiai“, – teigia palangiškis.
Netrukus vaikinai pakviečiami groti į populiarus kurorto barus. Edmundas itin džiaugiasi turėjęs progą groti ir akomponuoti lietuviškos estrados grandui – Antanui Šabaniauskui.
Ateidavo ruduo, žiema, gyvenimas kurorte aprimdavo, tačiau naktiniame bare „Birutė“ vykdavo veiksmas. Vieną, antrą kartą užėjome. Iš pradžių davė dešimt minučių pagrot, o paskui vis ilgiau ir ilgiau. Buvo trys tokie gyvybingi restoranai: „Vaidilutė“, „Klumpė“ ir „Birutė“. Visuose juose buvo rodomos programos. Anksti pradėjau ir groti, ir dainuoti. „Vaidilutėje“ grojau, akomponavau net Antanui Šabaniauskui.
Jis jau buvo senukas, o aš 15-16 metų paauglys, – pažintį su maestro prisimena E. Kučinskas. – Kartą pasibaigus programai „Vaidilutėje“, ėjome kartu per parkelį į naktinį barą „Birutė“, kurioje ir jis dainavo, ir man jau duodavo padainuoti. Aš nepasigėdysiu ir pasakysiu, kad didžiuojuosi, jog mano karjeroje teko tokia galimybė matyti pačius žymiausius Lietuvos estrados atlikėjus.“
Muzikai skiriant vis daugiau dėmesio, Edmundas pasiryžta mokslus tęsti ne įprastoje vidurinėje mokykloje, o muzikos technikume. Taip jaunuolis iš Palangos įstoja į Klaipėdos muzikos mokyklą.
„Paskutinius metus labai geras mokytojas Stasys Tamošaitis, kaip šiandien atsimenu, paruošė man penkis stambius kūrinius. Aš visą vasarą po dvi valandėles per dieną grodavau ir vėliau sėkmingai įstojau į Klaipėdos muzikos technikumą. Į vieną vietą pretendavo 50 žmonių. Tuomet Lietuvoje pradėjo atsirasti kultinės grupės. Buvo tokie „Kertukai“ (1966–1971 m. Kaune gyvavusi itin populiari visoje tuometinėje sąjungoje studentų roko grupė – LRT.lt), „Gintarėliai“ (ne mažiau populiari taip pat kauniečių studentų roko grupė, gyvavusi 1966-1973 m.; vėliau grupės iniciatoriams broliams Švabams pučo metu Maskvoje pavyko emigruoti į Jungtines Amerikos Valstijas, kur jie gyvena ir muzikuoja iki šiol – LRT.lt). Tokias grupes mes kopijuodavom“, – aktyvų muzikinį gyvenimą prisimena E. Kučinskas.
Edmundas, baigęs technikumą, pradeda savarankišką gyvenimą. Jaunuolis susituokia su išrinktąja Galina ir persikelia gyventi į Klaipėdą. Po vedybų praėjus vos mėnesiui, Edmundas pašaukiamas du metus atlikti privalomąją karinę tarnybą. Talento labui, vaikinas tarnybą atlieka, galima sakyti, namuose – toje pačioje Klaipėdoje, pučiamųjų orkestre. Tačiau kaip gi Edmundas be nuotykių...
„Orkestrui buvo skirtos atskiros patalpos. Būdavo vienas budintis, bet jis naktį išeidavo ir palikdavo mus vienus. Aplankė vienas draugas, kuris baigė tų dviejų metų tarnybą. Jis atsinešė lauktuvių ir mes toj vadinamoj „kaptiorkėj“ padarėme didžiulį balių, – pasakoja dainininkas. – Prisitriūbinom tiek, kad uždegėm jo paradinę formą su raudonais antpečiais. Laužas liepsnoja, dainos liejasi, o dūmai per kraštus veržiasi iš ketvirto aukšto. Buvom girti.
Pro šalį ėjo kažkoks karininkas ir išgirdo, kad orkestre kažkas dainuoja. Iškvietė automatininkus, pradėjo baladotis į duris. Tai gerai, kad man atėjo į galvą išsklaidyti dūmus ir greitai tos uniformos likučius į šiukšliadėžę išmesti. Jei jie būtų pamatę degančią uniformą, tai mums būtų „pripaišę“... Aišku, tais laikais jie nenorėdavo, kad iš divizijos išeitų tokie dalykai, bet liūdnai būtų baigęsi.“
Po karinės tarnybos E. Kučinskas pakviečiamas dainuoti ir groti maestro Arvydo Paltino vadovaujamame ansamblyje „Kopų balsai“. Šis ansamblis suburiamas dar 1957 m. Čia susikuria pirmasis ir ilgiausiai Lietuvos estrados padangėje koncertavęs Nelly Paltinienės ir Eugenijaus Ivanausko duetas.
1977 metais su žmona Galina Kučinskai susilaukia dukros Elinos. 1982 m. Paltinų šeima, po 17 metų prašymų, pagaliau gauna leidimą išvykti gyventi į Vakarų Vokietiją. „Kopų balsai“ byra, tačiau Edmundas čia pat sulaukia skambučio iš legendinio ansamblio „Nerija“ vadovo Stanislovo Čepo. Netrukus palangiškis jau įsitraukia į bene populiariausio estradinio ansamblio veiklą.
1998 m. Edmundas vienas pirmųjų įkuria individualią įmonę „Edmundo Kučinsko estrados teatras“ ir individualiai leidžiasi į turą po šalies miestus ir kaimus. Iki tol taip koncertavo tik Stasys Povilaitis.
„Buvau pats vairuotojas, pats firmos prezidentas, pats dainavau, pats vadybininkas ir „gruščikas“. Turėjau tik garso operatorių. Pradėjome nuo mažų kolonėlių, nuo pačių primityviausių dalykų. Apvažinėjome visą Lietuvą, visus kaimus. [...]“, – prisiminimais dalinasi atlikėjas.
Laidos herojus visus Lietuvos gyventojus ragina džiaugtis gyvenimu. Nors dainininkui skaudu dėl susiskaldžiusios šalies ir atsiradusio termino „Dvi Lietuvos“, vis tik pripažįsta, kad iš esmės viskas valstybėje einasi gerai.
„Mažiau depresuokime, turėkime gyvenime daugiau optimizmo. Nuo to bus ir pačiam, ir aplinkiniams, ir visiems geriau“, – linki gerai žinomas estrados dainininkas Edmundas Kučinskas.
Visas reportažas apie Edmundą Kučinską – laidos „Gimę tą pačią dieną“ įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
