Kasmet vis daugiau žmonių išgirsta ADHD – dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sindromo – diagnozę. Tačiau retas apie šį sindromą prabyla viešai. Mitais ir stereotipais apipintas ADHD sindromas dažnai paaiškinamas tiesiog hiperaktyvumu, tačiau jo priežastys slypi kur kas giliau, todėl vaikams šis sindromas nustatomas itin sunkiai.
Apie nueitą kelią iki diagnozės, gyvenimą su ADHD sindromu ir pagalbą ADHD turintiems vaikams išsamiai pasakoja tinklaraščio mamosgyvenimas.lt autorė, trijų vaikų mama Žemyna Treiderė.
– Žemyna, kada sužinojote, kad turite ADHD sindromą?
– ADHD atradau visai netikėtai. Nuo mažų dienų turėjome daug iššūkių su vyresnėliu, prasidėjus mokyklai iššūkiai tik sunkėjo. Pradėjau ieškoti pagalbos, daug skaityti, kuo galėčiau jam padėti. Net nebuvau girdėjusi apie ADHD, pradėjau taikyti įvairias priemones pagelbėti jam kasdienybėje – laikmačiai, priminimai ir panašiai. Kuo daugiau skaičiau, tuo viskas darėsi panašiau į man naują terminą – ADHD.
Buvau girdėjusi apie hiperaktyvumą, bet tuo metu (prieš penkerius metus) tai buvo tik vaiko nenusėdėjimas vienoje vietoje, baimės jausmo neturėjimas ir panašiai. Ar bent jau taip mums tuo metu aiškino psichologė. Sakė, kad tuo metu jis dar per mažas, kad hiperaktyvumas diagnozuojamas tik mokyklinio amžiaus vaikams. Tačiau apie ADHD nežinojau.
Pradėjusi labiau gilintis į vienokias ar kitokias problemas susipažinau su šiuo terminu. Ir supratau, kad tai ir apie mane. Tuo metu lyg nutiko nušvitimas, nes galėjau paaiškinti daug man gyvenime nutikusių įvairiausių dalykų. Papasakojau apie tai savo psichoterapeutei ir jos bei vienos pažįstamos dėka, kuri dalinasi žiniomis apie ADHD, užsiregistravau pas psichiatrę.
Juokiausi, tuo metu perėjau visas stadijas: supratimo, palengvėjimo, pykčio, neigimo. Tačiau labiausiai baimės. Baimės, kad tai, ką įtariu sau, yra tik išsigalvojimas, o aš ieškau priežasties paaiškinti kai kuriuos gyvenimo etapus ar tam tikrą elgesį. Visa tai vyko šiek tiek mažiau nei prieš metus.
– Kaip manote, kodėl diagnozės nustatymas užtruko?
– ADHD Lietuvos mastu yra gana naujas dalykas. Jau nekalbu apie tai, kaip sunku yra gauti vizitą pas psichiatrą, be to, jie labai daug kainuoja. Taip pat yra daug mitų apie ADHD, ir daug apribojimų, kurie būna pririšami prie oficialios diagnozės, tad daugelis žmonių nenori kreiptis į valstybines institucijas, o privatiems psichiatrams, deja, neturi tiek pinigų. Tačiau taip būdavo su kiekvienu sindromu. Kažkada juk ir apie autizmą žinojome labai mažai.
– Ar iki ADHD Jums teko išgirsti kitokių diagnozių?
– Ne, neteko. Tačiau dažnu atveju kartu su ADHD koja kojon žengia depresija, nerimas, ribinis asmenybės sutrikimas ar kiti dalykai. O kreipiantis į psichiatrą pirmas žingsnis būna atmesti šias diagnozes. Mano ir psichiatrės nuostabai, aš esu tas vadovėlinis šimtaprocentinis ADHD atvejis be jokių šalutinių diagnozių.
– Ar, nustačius ADHD sindromą, kreipėtės pagalbos į specialistus?
– Į terapiją pradėjau vaikščioti jau gerokai anksčiau, nei sužinojau apie ADHD. Gavusi diagnozę vaikštau ir toliau, sprendžiam vienus ar kitus dalykus, nebūtinai susijusius su ADHD.
– Kaip sindromas pasireiškia Jūsų kasdieniame gyvenime, kokių iššūkių kelia?
– Didžiausias iššūkis yra impulsyvumas. ADHD žmonės gali būti labai impulsyvūs ir tai nebūtinai pasireiškia, pvz., impulsyviu pinigų išleidimu. Tai gali būti susiję ir su emocijomis, gyvenimo pasirinkimais ir panašiai. Visa kita – laiko nevaldymas ar daug minčių, tai dalykai, su kuriais išmokau susitvarkyti, net nežinodama savo diagnozės. Be to, moterys moka nuslėpti ar užmaskuoti diagnozę ir prisitaikyti. Prisitaikiau ir aš. Sakyčiau, kad ADHD dažnu atveju labiau net padeda daryti tam tikrus dalykus. Tiesiog išmoksti silpnybes paversti stiprybėmis. Kiekvienas ADHD žmogus susiduria su skirtingais iššūkiais.
– Kokie metodai Jums padeda kovoti ar susitaikyti su šiuo sindromu?
– Diagnozės žinojimas man padeda geriausiai.
– Žemyna, o kas Jus paskatino viešai prabilti apie šį sindromą?
– Apie psichologinę sveikatą pradėjau kalbėti gerokai anksčiau, nei sužinojau apie ADHD. Mano tikslas parodyti, kad nėra nieko gėdingo eiti pas psichologus ar pripažinti iššūkius, su kuriais kovojam. Apie ADHD pradėjau kalbėti, nes tai dar baubas, apie kurį nieko nežinom ir dauguma įsivaizduoja, kad jei jau turi kažkokią psichologinę diagnozę, tai viskas, tu jau nesi normalus. Tačiau taip nėra. Mano tikslas šviesti visuomenę ir skatinti žmones, ypač mamas, kreiptis į psichologus.
– Kaip manote, kodėl žmonės vis dar nedrįsta apie tai kalbėti viešai?
– Todėl, kad nuo ankstesnių laikų tai vis dar yra didelis tabu. Mes bijome, kad į mus žiūrės kažkaip kitaip. Mūsų tėvams buvo įskiepyta, kad tik „išprotėję‘‘ kalba su psichiatrais. Niekas nekalbėjo apie psichologinę sveikatą, tokie žmonės buvo gėdijami. Jie mus mokė taip, kaip patys žinojo. Tik mūsų karta jau turi didesnį priėjimą prie informacijos, tai ir užaugome jau turėdami šiek tiek platesnį požiūrį.
– Pasidalinusi apie ADHD sulaukėte palaikymo ar buvo ir kritikuojančių?
– Daugiausia palaikymo. Kritikuojantys buvo tik keli, iš serijos „ai, tai mes visi truputį ADHD“. Ne, mes visi nesame truputį autistai ar truputį ADHD. ADHD yra kompleksinis dalykas ir visi jį patiriame skirtingai. Nėra vienodų patirčių. Taip, simptomatika persidengia, bet nerasite dvejų vienodų atvejų, nes nėra dvejų vienodai veikiančių smegenų. Kritikuoja tie, kurie nesugeba pažiūrėti plačiau.
– Kaip manote, kodėl mes vis dar nesirūpiname savo emocine sveikata taip, kaip fizine?
– Negaliu sakyti, kad visai nesirūpiname. Tačiau ar visi turime galimybę rūpintis psichologine sveikata? Nemanau. Kiek nemokamų vizitų priklauso vienam žmogui valstybinėse įstaigose? Aštuoni. Vien tam, kad atrastum specialistą, savo žmogų, su kuriuo rasite bendrą kalbą, gali praeiti ne vienas ir ne du. Kas liks? Keletas vizitų? Vienas per mėnesį? Tikrai nėra daug žmonių, kurie gali leisti sau vizitus pas privačius psichiatrus ir mokėti beveik po šimtą eurų per mėnesį. Tai ir yra blogiausia.
– Su kokiais stereotipais teko susidurti, pradėjus kalbėti apie ADHD?
– Vienas iš dažniausių: „Taigi tu nusėdi ramiai, kaip tai turi ADHD?“ Čia tas mitas, kad ADHD yra lygu hiperaktyvumas, o hiperaktyvumas yra lygu hiperaktyviam elgesiui. Labai klaidinga taip galvoti. Hiperaktyvumas gali pasireikšti ir milijonu minčių galvoje, kurios niekada nesibaigia. Tai gali būti nesibaigiantis muistymasis, pirštų judinimas, kojų trynimas, odos lietimas.
Taip pat, kad ADHD yra tiesiog tinginystės pateisinimas. Visi labai gudrūs mėtytis frazėmis „taigi imi ir darai, pasidaryk sąrašą, daryk mažais žingsniukais“ ir panašiai. Tačiau ADHD nėra tinginystė, mes tiesiog negalime prisiversti daryti kažko, kas mūsų nedžiugina. Visgi, jei gauname terminą arba žinome pasekmes, sugebame padaryti net nemėgstamą dalyką labai greitai, nes dažnu atveju galime labai susifokusuoti.
Dar vienas itin gajus stereotipas, kad tik vaikai turi ADHD, o suaugę negali jo turėti. Tačiau ADHD nėra išaugamas.
– Beje, dar visai neseniai savo socialiniuose tinkluose pasidalinote ir apie įtariamą ADHD sindromą savo sūnui, kokie simptomai išdavė, kad kažkas ne taip?
– Abu esame ADHD žmonės su oficialiomis diagnozėmis. Kas išdavė? Jis visiškai toks pat, kaip aš, išskyrus tai, kad turi ir didelį fizinį aktyvumą ir nenusėdėjimą.
– Ar dėl sūnaus kreipėtės pagalbos į specialistus?
– Taip, kreipiausi į specialistus.
– Kaip jam sekasi mokykloje?
– Čia jau labiau reikėtų klausti, kaip man sekasi reaguoti į jo pasiekimus ar elgesį. Tačiau jau po truputį pavyksta pritaikyti atrastą sistemą, kaip jį paskatinti ir motyvuoti.
– Ar aplinkiniai supranta, kodėl jam sunkiau sutelkti dėmesį ir pan.?
– Sūnus turi nuostabią mokytoją, kuri labai domisi ir labai padeda mums šiame kelyje. Jie irgi po truputį dėliojasi sistemą, kad būtų gerai ir jam, ir bendraklasiams. Kai kurie žino, kai kurie ne. Jis pats dar iki galo nesupranta ADHD, mano darbas yra jam suteikti visas žinias taip, kad jis nesinaudotų ADHD diagnoze kaip pasiteisinimu.
– Kaip tėvai ir aplinkiniai gali padėti vaikams, susiduriantiems su šiuo sindromu?
– Padėti pažinti ir suprasti, kaip galima su tuo gyventi, nes tikrai galima. Galima pasiekti nerealių dalykų ir aukštumų. Tereikia išmokti suprasti. Tą darau ir aš. Vienais atvejais man gerokai lengviau jį suprasti ir paaiškinti, kaip su tuo susidoroti, nes pati tai turiu. Kitais atvejais yra labai sunku dėl impulsyvumo ir emocijų nevaldymo. Tačiau keliaujam kartu.
– O ko negalima daryti?
– Negalima smerkti. Ypač svarbu nesmerkti, kai sunkiau valdome emocijas. Taip pat negalima smerkti, jei vaikas per stipriai sureaguoja į bendraklasio pastabą. Būtina kalbėtis su savo vaikais, kad yra visokių žmonių ir visaip veikiančių smegenų. Tačiau ADHD yra nematomas, pastebimas yra tik blogas elgesys. Ir nors mes supažindiname vaikus su įvairiomis negaliomis, sakome garsiai, kad reikia visus priimti ir elgtis su visais vienodai, realybė kitokia. Mes garsiai kalbame, bet matome, kad to nėra. Ir tai vyksta su tuo, kas matoma plika akimi, tai kaip galime kalbėti apie nematomus sutrikimus?
Pagrindiniai ADHD sindromo simptomai:
1. Dėmesio neišlaikymas – sudėtinga atkreipti dėmesį į detales, sunku klausytis, kai kiti kalba, sunku mokantis naujų dalykų mokykloje.
2. Impulsyvumas – dažnas kitų pertraukinėjimas, nenustygimas vietoje, kai tenka laukti savo eilės žaidimuose ar kitokioje veikloje, dažnai kažkas padaroma neapgalvojus pasekmių.
3. Hiperaktyvumas – noras nuolat judėti, sunku išsėdėti vietoje net ir per pamokas, sunkumai įsitraukiant į ramią veiklą, dažnas daiktų pametimas ar kažko pamiršimas, sunkumai atliekant vieną užduotį – dažnai pereinama nuo vienos užduoties prie kitos, neužbaigus pirmosios.
