Šiandien 68-ąjį gimtadienį švenčiantis scenos grandas, dainininkas Edmundas Kučinskas laidoje „Stilius“ atviravo apie baimę, žvaigždžių ligą bei linksmesnius dalykus – Nepriklausomybės pradžioje patirtus emigranto darbus. „Parenki ten tuos agurkus ar brašes penkias-septynias valandas ir užsidirbi pinigų. Tais laikais tai buvo dideli pinigai“, – LRT TELEVIZIJOJE emigracijoje patirtus įspūdžius dėsto žinomas dainininkas Edmundas Kučinskas.
Kai ištinka sunkūs laikai, kiekvienas turime savo būdų suktis, taupyti, skatinti stiprybę. Tačiau sekasi kiekvienam skirtingai. Ir receptai būna įvairūs. Edmundas Kučinskas, ne vieną dešimtmetį užburiantis savo gerbėjus dainomis, sako, kad baimė yra pats baisiausias dalykas, kuris tik gali užvaldyti.
„Visada stengiuosi jos neprisileisti, tik blogybė, kad yra sveikas protas, kuris kartais nuveda kitais keliais“, – teigia Edmundas, po netikėtos ligos patyręs, ką reiškia būti be darbo ir jaustis pamirštam.
Muzikinė Edmundo istorija prasidėjo Palangoje, kur rinkdavosi garsiausi to meto atlikėjai. Jam tuomet buvo vos keturiolika. Jis prisipažįsta, kad žiūrėdavo į juos ir mokėsi, labai anksti per ugnį ir vandenį perėjo.
„Aš perėjau per visas stadijas. Mačiau viską, mačiau visus. Aš didžiuojuosi ir nesigėdiju pasigirti, kad dainavau šalia, tiksliau grojau, akomoponavau akordeonu Šabaniauskui. Man teko garbė dirbti šalia Nelės Paltinienės, šalia Stasio Povilaičio ir daugelio kitų. Aš nesu iš tų, kurie kuklinasi – aš žinau savo vertę. Aš žinau, ką aš galiu. Esu muzikantas-dainininkas ne iš gatvės. Aš daug metų investavau į save, kaip sakydavo Juročka Smoriginas, – juokiasi pašnekovas. – Aš daug metų mokiausi, baigiau Palangoje muzikos mokyklą, po to baigiau Stasio Šimkaus aukštesniąją mokyklą Klaipėdoje, po to dar Filharmonijoje daug metų dirbau.
Aš esu iš tų žmonių, kurie nori uždirbti iš savo profesijos. Aš daug metų dirbau tarybiniais laikais, kaip grubiai sakoma, į autą. Gauni ten savo tas kapeikėles, pradedant nuo keturiolikos metų legendiniame Kurhauze – šokius grojau už penkis rublius. Bet tada irgi buvo neblogi pinigai. Po to Filharmonijoj…“
Uždirbti pinigus jis mėgsta ir šiandien. Tą daryti Edmundui sekasi visai neprastai.
„Man keista kartais girdėt: „oi, čia dėl pinigų“. O kaip gi?! Žinot, aš jums pasakysiu, mano vieno gero draugo tėtis sakydavo, turėjo tokią patarlę, pasakysiu grubiai, kaip jis sakydavo – nėra nieko blogiau už kūdą kiaulę, girtą bobą ir vyrą be pinigų. Man čia kartu ir juokinga, ir labai įdomiai, labai teisingai skamba“, – juokiasi E. Kučinskas.
Žvaigžde neretai vadinamas estrados atlikėjas purtosi tokio epiteto, tačiau prisipažįsta žvaigždžių liga visgi persirgęs. Kiekvienas praeina tą vadinamąjį sužvaigždėjimą, tarsi teisinasi dainininkas.
„Man asmeniškai tas žodis žvaigždė – kaip keiksmažodis, tiesą pasakius. Aš nežinau nė vieno atlikėjo, kuris taip jau atvirai tiesiai pats sakytų: „aš žvaigždė“. Visa tai sukurta pačių prodiuserių arba žurnalistų. Kiekvienas praeina tą vadinamą sužvaigždėjimo etapą. Praėjau ir aš jį, – atvirauja Edmundas. – Bet aš galvoju, kad svarbiausia yra tiesiog žinoti savo vertę, suprasti, kurioj tu lentynoj stovi ir mokėti išnaudoti savo gerąsias puses ir paslėpti blogąsias.“
Pastaruosius trejus metus, kaip ir kitiems atlikėjams, Edmundui lengva nebuvo. Su nostalgija jis prisimena dar ne tokius senus laikus, kai į jo koncertus sugužėdavo pilnos salės.
„Prieš kokius aštuonis-septynis metus, galvoju, buvau ganėtinai populiarus, nes man sekdavosi koncertų salėse. Tada dar nebuvo arenų, bet aš, pavyzdžiui, Kaune darydavau koncertus „Girstučio“ salėj, kurioj yra 550 vietų. Aš per savaitgalį, per tris dienas, surinkdavau penkias pilnas sales.
Pats pirmasis pradininkas buvo Stasys Povilaitis. Ačiū jam. Tada dar galima buvo stovėti didesnėse scenose be muzikantų. Aš turėjau paruošęs programą, dviejų valandų programą. Išnaudojau savo, kaip tikiuosi, stipriąsias puses, esu muzikantas, grojau įvairiais instrumentais“, – prisiminimais dalinasi garsus dainininkas.
Gyvenimu Edmundas, turintis būrį ištikimiausių gerbėjų, nesiskundžia ir dabar. Jis įsitikinęs, atlikėjui svarbiausi du dalykai: repertuaras ir įvaizdis. O vyrui dainininkui, pasak Edmundo, scenoje nė kiek nelengviau nei moteriai. Nėra jokių privilegijų, tikina, – vyrų įvaizdis vertinamas ir aptariamas lygiai taip pat.
„Aš išbandžiau savo karjeroje viską: įvairiausių kostiumų, tokių, kaip aš vadinu, papūgiškų. Iki šiol mane parodijuoja su tuo baltu didžiuliu chalatu ir raudona gerbera, bet tuo metu, kai aš užsisakiau tą chalatą ir kai gavau, man išėjus į sceną, jis furorą sukeldavo, – šypsosi E. Kučinskas. – Būdavo toks atodūsis iš salės.“
Dabar sau to nebeleidžia. Tačiau suvokimas, kad reikia ne tik šokiruoti įvaizdžiu atėjo dar seniau, su senųjų estrados vilkų pamokymais. O dabar – kitas laikas, kitas repertuaras, kitas ir įvaizdis.
„Vyras turi būti solidus. Nelė Paltinienė man duodavo daug naudingų patarimų. Ji sakydavo: „ko tu blaškaisi? Daina normali, ritmiška, ko ten strikinėt toj scenoj? Atsistok tu ramiai, solidžiai. Imk tembru, imk balsu, imk akim, imk išraiška“. Ir aš stengdavausi įsiklausyti“, – Lietuvos estrados primadonos patarimus prisimena dainininkas.
Edmundas sako scenai atidavęs visą savo gyvenimą. Juolab kad yra patyręs nejuokingą sutrikimą, po kurio liko pasekmių, pakeitusių net ir jo artikuliaciją. Tad nesimaivydamas pripažįsta, kad ir kaip jaunatviškai atrodo ar jaučiasi, bėgantys metai nelenkia ir jo.
„Meluočiau, jei sakyčiau, kad ne. Pfu pfu pfu, aš pakankamai gerai jaučiuosi fiziologiškai. Kaip čia pasakyti, aš nebijau pasakyti, ir dabar dar diskomfortą turiu, kad man buvo kairės veido pusės trišakio nervo uždegimas. Ir tuo metu galvojau: „ir kas dabar bus? Ką dabar reikės daryti?“ Aš pusę metų su draugais kai telefonu kalbėdavau, man sakydavo, kad švepluoju. Bet dabar švepluojančių dainininkų yra ir sveikų, – juokiasi E. Kučinskas. – Taip kad dabar ramiai apie tai galvoju.“
Jau senokai Edmundas gyvena sveikai, save išmoko tausoti ir galvoti apie pasekmes. Vyras tikina, mityba yra geriausia investicija į puikią sveikatą.
„Pagrindinis dalykas yra valgymas. Kada tu valgai, režimas, kokiu laiku ir kiekiai. Na tai nieko naujo nepasakysiu. Kažkur išgirdau televizijoj, vat (sugniaužęs kumštį demonstruoja dainininkas – LRT.lt) čia yra skrandis žmogaus. Tai pasižiūriu, kiek įsidėjau į jį. Nusižengiu kartais. Nieko tokio. Ant svarstyklių lipu kas antrą dieną. Pasižiūriu. Labai gerai veikia, tarp kitko! Kai tu matai progresą, iš karto motyvacija atsiranda. Ir žinot, kaip būna, užsimauni kostiumėlį, viskas tvarkoj, o kai tau saga plyšta, tai kažkaip ir pačiam nemalonu tiesiog“, – sako mitybą prisižiūrintis dainininkas.
Kai esi geros formos, ir į sceną lipti smagiau. Daug metų dirbęs meno vadovu Palangos naktiniame bare, atėjus Nepriklausomybei, dainininkas staiga liko tarsi ant ledo. Naktinių barų durys užsidarė. Koncertų neliko, muzikuoti tiesiog nebuvo kam. Tuomet Edmundas pasuko daugumai įprastu keliu, patartas pasirinko uždarbiauti užsienyje. Tiesa, prisimena pašnekovas, nežinojo, ką ten reikės daryti.
„Man nebuvo pasakyta, kad reikės braškes ar agurkus skinti. Man buvo pasakyta, kad mes ten muzikuosim. Mes ir muzikavome. Ganėtinai sėkmingai. [...] O prie to muzikavimo man teko išbandyti (minėtus žemės ūkio darbus – LRT.lt). Aš nė kiek „nebrokijau“ – smagu buvo išbandyti.
Aš grįžau pilnas sveikatos ir jėgos. Keliesi penktą valandą ryte. Gamta, miškai, švarus oras, paukščiai, žydras giedras dangus. Parenki ten tuos agurkus ar brašes penkias-septynias valandas ir užsidirbi pinigų. Tais laikais tai buvo dideli pinigai. Man buvo labai įdomus laikotarpis. Aš grįžau, mane pamatę draugai sako: „kaip tu atrodai, oda sveika“ Pasaka!“, – emigranto duonos nesigėdija žinomas dainininkas Edmundas Kučinskas.
Kad ir kaip pozityviai Edmundas priėmė pokyčius, dabar sako širdyje nesąs optimistas. Į pasaulį jis žvelgiantis labai realiai, stovi ant žemės ir žino, kad atsakomybė už rytojų ir savo šeimą tenka jam.
Visas pokalbis su dainininku E. Kučinsku – laidos „Stilius“ mediatekos įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
