Ar yra kada nors yra tekę vienoje vietoje pamatyti per šimtą arklių? Žurnalistei Indrei Makaraitytei tikrai teko – ji svečiavosi pas Lietuvos sunkiųjų arklių veislės augintojų asociacijos vadovą Vygantą Indrašių, o jo valdose tiek ir ganosi. Kaip LRT TELEVIZIJOS laidoje „Labas rytas, Lietuva“ pasakoja pašnekovas, arkliai jam yra laisvės simbolis – tiek asmeninės, tiek Lietuvos.
Visi arkliai Vyganto ūkyje turi vardus. Jis geriausiai prisimena senųjų vardus, bet ir jaunesnių gerai pagalvojęs prisimena.
„Grįžtant į praeitį, Nepriklausomybės pradžioje žmonės pirko daug arklių, kadangi norėjo būti nepriklausomi. Galiu ramiai sakyti, kad aš esu nepriklausomas ir nebijau didelių pokyčių, stabiliai einu į priekį per gyvenimą“, – įžvalgomis dalijasi arklių augintojas.
Pasak jo, žirgas užima svarbią vietą istoriniame kontekste ir yra labai susijęs su besikeičiančiu žmogaus gyvenimo būdu. Arklys ypatingai svarbus lietuviui, kaip brandžios agrarinės kultūros žmogui.
„Turbūt visi žino iš istorijos, kokie svarbūs buvo žirgai, atsimena Vytauto žygius. Bet pirmiausia arklys visada užėmė svarbią vietą žmogaus gyvenime ir ūkyje. Su arkliu gali žemę susiarti, pasisėti, gali nuvažiuoti į mišką pasikrauti malkų“, – pasakoja Vygantas.
Jis ir pats dažnai į pagalbą kviečiasi arklį, o ne traktorių.
„Traktoriui reikalingos detalės, kuras. Prasideda tarša. Aš visą gyvenimą mylėjau gamtą, ja domiuosi ir gerbiu. <...> Dabar aš supratau, kad naudodamasis traktoriumi buvau praradęs dalį savęs“, – teigia asociacijos vadovas.
Vyganto vaikai gyvena ir mokosi Biržuose, jis norėtų juos į mokyklą gabenti arkliu, tačiau tokios kelionės kasdien keltų per daug iššūkių.
„Jeigu pasižiūrėtume į bendrą gyvenimo tempą, tai yra sudėtinga, užima daug laiko. Tačiau pats jojimo procesas yra įdomus. Tu paleidi mintis, <...> tai – poilsio forma“, – šypsosi jis.
Lietuvoje arkliai dažnai siejami su sportu ar pramogomis, tačiau pasak Lietuvos sunkiųjų arklių veislės augintojų asociacijos vadovo, lietuviški arkliukai puikiai tinkami ūkiui ir sunkiam darbui jame.
„Tai yra veislė, specialiai sukurta darbui. Lietuvos ūkiuose yra sunkieji ir stambieji žemaitukai. Tai yra dvi veislės, lietuviškos, nacionalinės veislės, kurios ir buvo sukurtos būtent tam.
Jau 19-tame amžiuje buvo pradėta išvedinėti stambesnius, didesnius arklius, kadangi plėtėsi žemės ūkis ir buvo pradėta plėsti vietinė veislė, prisitaikiusi prie vietinių sąlygų. Bet okupacija sumaišė veislės pripažinimą, nors buvo daug žmonių, kurie laikė arklius, kurie suprato arklius. Ir valdžioj buvo žmonių, kurie tikėjo Lietuvos ateitimi. Nepriklausomybės metais žmonės puolė pirkti arklius, bet mes nebeturėjome infrastruktūros, nebeturėjome padargų ir mokslo. Įsivaizduokite, 50 metų žmogus negalėjo laikyti žirgo“, – sako jis.
Kaip prisipažįsta Vygantas, arklių auginimas jam nėra tik darbas ar hobis, jis įsitikinęs, jog lietuviškos veislės arklius galima pasitelkti darbui ir priminti lietuviams, kad tai buvo daroma visais amžiais.
„Mano didžiausia svajone yra kuo daugiau arklį sujungti su darbu. Pagrindinis dalykas, kad mes neprarastume ryšio su praeitimi. Protėviai, istorija yra labai svarbu“, – įsitikinęs Vygantas.
Parengė Emilija Balcerytė.
Visą pokalbį žiūrėkite LRT TELEVIZIJOS laidoje „Labas rytas, Lietuva“.
