„Man teko pareiga pasakyti žmonėms, kad laikas su artimiausiais žmonėmis, kuriuos dar nežinia, ar išvys, baigėsi. Tokios pareigos daugiau nenorėčiau – morališkai tai labai sudėtinga“, – prisipažino žurnalistas Andrius Tapinas, sugrįžęs iš Ukrainos, iš kur su konvojumi parvežė 240 ukrainiečių, tarp kurių – 130 vaikų.
„Iš tiesų važiavome skubėdami, beveik nesustodami. Miestuose nestabtelėjome, turbūt galite įsivaizduoti, ką reikštų konvojui, kurį sudaro 5 dideli sunkvežimiai, 3 autobusai, pora mikroautobusų ir t.t., įsukti kad ir, pavyzdžiui, į Lvivą. Važiavome tais keliais, kuriais buvo leidžiama važiuoti, net ir kaimo keliukais.
Nuvykome iki Dnipro, Poltavos ir iš ten pradėjome pasiimti žmones. Tarkime, Dnipre, kiek teko jo pamatyti, važiuojant per patį miestą, gali pasirodyti, kad gyvenimas vyksta kaip įprasta. Žmonės važiuoja gatvėmis, eina į darbus, bet, aišku, visur jaučiama tam tikra įtampa, matomi smėlio maišai, kas 10 km. išsidėstę blokpostai, kiekviename jų buvome stabdomi, ypač vakare, kai prasideda komendanto valanda ir be leidimo negali važinėti. Tiesa, pamatę mūsų lietuviškus pasus, labai greitai praleisdavo su geriausiais linkėjimais. Taigi viskas vyko ganėtinai sklandžiai“, – LRT TELEVIZIJOS laidai „Laba diena, Lietuva“ sakė A. Tapinas.
Karą iš arčiau jis su pakeleiviais pamatė grįždamas. „Kai degalinė, kurioje turėjome užsipilti kuro, neveikė, nes buvo paskelbtas oro pavojus. Aukštai virš galvų matėme skriejančias raketas, kurios, kaip vėliau sužinojome, smogė į Vinicą, buvusią už pusantros valandos kelio nuo mūsų. Tai pat prieš atvažiuojant į Dniprą, į šį miestą buvo smogta raketomis, tad prieglaudoje, kur glaudėsi pabėgėliai, jautėsi smūgio aidai. Jie sakė, kad „šokinėjo“ ant grindų buvę čiužiniai. Dalis mūsų konvojaus buvo nusukęs į Lvivą, kur po valandos taip pat smogė raketos.
Nuolatos buvome lydimi karo šešėlio, tačiau su kiek žmonių teko pasikalbėti, liekantys žmonės yra ryžtingai nusiteikę, susitelkę, visi žino, ką daro, kas gali – saugo blokpostus, kas gali – siuva kamufležinius tinklelius, gamina maistą, o jau nekalbu apie tuos, kurie yra fronte, – sakė žurnalistas, pridūręs, jog iš kelionės atvežė ir linkėjimų Lietuvos žmonėms. – Žmonės labai aiškiai mato, kurios valstybės šiame kare palaiko juos per atstumą, per nuotolį, kaip sakoma, maldomis, o kurių valstybių žmonės atvažiuoja tiesiai pas juos į šalį ir gelbėja žmones.“
Andriaus ir jo bendrakeleivių fiksuotuose vaizdo įrašuose matyti, kaip autobuse pilnomis ašarų akimis moterys atsisveikina su savo vyrais, vaikai – su savo tėčiais. Neaišku kada jiems pavyks pasimatyti. Jei iš viso kada nors dar pavyks.
„Tai vienas sunkiausių kelionės momentų. Vyrai, tėvai, seneliai atsisveikina su savo vaikais, anūkais, žmonomis. Ar jie pasimatys, neaišku – visi supranta, kad artimiausius žmones išleidžia į svetimą valstybę. Be to, žmonės pasimetę, šios kelionės jie neplanavo, mes jiems pasakojame, kas yra Lietuva, kas jų laukia, o jie mumis tiesiog tiki. Tačiau, akivaizdu, kad jiems dar reikės laiko susivokti“, – tikino A. Tapinas.
Jis pastebi, kad žmonės, kurie jau atvykę į Lietuvą ir kurie jau gali pasidalyti savo istorija, jau kažkiek prisitaikę prie savo būsenos, o jam su komanda teko bendrauti su žmonėmis labai jautrią akimirką – tada, kai jie suprato, kad turi palikti savo šalį.
„Tai buvo labai sudėtinga. Buvau savotiškas autobuso prižiūrėtojas ir man teko sunkus darbas paraginti lydinčius asmenis išlipti, nes autobusas jau turi išvažiuoti. Pasakyti žmonėms, kad laikas su artimiausiais žmonėmis, kuriuos dar nežinia, ar išvys, baigėsi. Tokios pareigos daugiau nenorėčiau – morališkai tai labai sudėtinga“, – prisipažino jis.
Taip pat užfiksuotuose vaizdo įrašuose buvo matyti ir Dnipro bažnyčia, kurioje glaudžiasi šeimos. Trečią nakties į miestą atvykę lietuviai taip pat nakvojo joje. Vėliau sekė ilga kelionė – 40 val. nuolatinio važiavimo, su labai trumpais stabtelėjimais.
Anot A. Tapino, natūralu, kad suaugusieji gali pakentėti, tačiau pašnekovui nuostabą kėlė tai, kad autobusu važiavę 130 vaikų, tarp kurių – vos kelių savaičių kūdikiai ar penkiamečiai, taip pat puikiai laikėsi: „Jie buvo visiškai stoiški, rimti, ramūs vaikai. Jie yra karo vaikai – matyti jų elgesį, jų mamų elgesį yra didelis ir stiprus moralinis sukrėtimas.“
A. Tapino užfiksuoti vaizdai – laidos įraše.
