Į Rusijos karą Ukrainoje mūsų, suaugusiųjų, reakcijos yra nuo beviltiškumo, apatijos, bejėgiškumo, liūdesio ar baimės iki panikos, pykčio, įsiūčio, pagiežos. Netikrumas dėl esamos situacijos mums kelia įtampą, nerimą, didina emocinį stresą, pastebi psichologė Virginija Rekienė Vilniaus „Erudito“ licėjaus atsiųstame pranešime žiniasklaidai.
Vaikus, kurių pasaulėjauta, o taip pat kritinio mąstymo, socialiniai ir emociniai įgūdžiai vis dar yra labai intensyvioje vystymosi fazėje, karas, jo eskalavimas ir juos lydintis emocinis fonas, gali paveikti labai įvairiai, pastebi psichologė.
Anot jos, šis poveikis priklauso nuo daygybės kompleksinių priežasčių – vaiko asmenybės, vaiko psichologinio atsparumo įgūdžių, ankstesnių vaiko patirčių, prieinamos bei vaikui tikslingos pagalbos lygio ir pagalbos formų įvairovės, vaiko socialinės aplinkos (šeima, mokykla, draugai, bendruomenė) jautrumo, supratingumo, prieinamumo lygio bei gebėjimo normalizuoti esamą situaciją ir t.t.
„Svarbu pabrėžti, kad ypatingai svarbus veiksnys, susijęs su tuo, kaip vaikas supras, interpretuos ir įprasmins savo patiriamus išgyvenimus, priklauso būtent nuo mūsų suaugusiųjų reakcijų, o ypač vaikui artimų suaugusiųjų.
Savo reakcijomis – elgesio, emocinėmis ar verbalinėmis reakcijomis mes atitinkamai paskatiname ir vaikus. Todėl kalbantis su vaikais apie karą (bei stebint vaiko emocinę savijautą) ir tėvams ar globėjams, ir mokytojams, ir kitiems vaikui reikšmingiems suaugusiems asmenims pirmiausia labai svarbu suprasti savo jausmus“, – sako V. Rekienė.
Psichologė siūlo stengtis suprasti savo emocinį lauką, savo reakcijas į tai, kas šiuo metu vyksta aplink mus ir mūsų viduje.
„Tai labai svarbu, nes kuomet sau aiškiau įvardijame, kas su mumis emocine prasme vyksta, galime užkirsti kelią tam, kad šių emocijų neperkeltume į vaiką. Paprastai tariant, kai patys esame neramūs, įsitempę, apimti panikos, bet sau to neįvardijame – baimę ir nerimą pradedame matyt kituose žmonėse, kurie nebūtinai taip jaučiasi ir tokiu būdu juos emociškai apkrauname.
O mūsų suaugusiųjų ramybės, nuoseklumo, prieinamumo ir minčių bei veiksmų tikslingumo vaikams šiuo metu itin reikia. Todėl prieš norėdami geriau suprasti vaikus ir atliepti jų saugumo poreikius, turime pradžioje suprasti save. Mums itin svarbu atskirti savo nerimą ir jo raiškos formas, nuo vaiko jaučiamo nerimo ir jo pasireiškimo būdų“, – sako V. Rekienė.
Stebint ir geriau suprantant savo vidines būsenas, pasak psichologės, gali būti naudinga sau užduoti šiuos klausimus:
– Su kokiais jausmais šiuo metu susiduriu?
– Iš ko suprantu, kad būtent taip jaučiuosi?
– Kas vyksta mano kūne (įtampą, nejautrumas, skausmas, šalčio, karščio pojūčiai ir pan.) kai jaučiuosi …….. [jausmo/ emocijos pavadinimas]?
– Ko mano …….. [jausmo/ emocijos pavadinimas] šiuo metu reikia?
– Kur aš galėčiau patalpinti savo emocijas (pvz. gal tai skrynelė, o gal reikia viso jūrinio konteinerio)? Užduodami šį ar panašų klausimą padedame sau suprasti, kad mes esame daugiau nei mūsų emocijos!
– Kada būsiu pasiruošęs imtis sau naudingų veiksmų, kad ši emocija neapimtų visos mano esybės/ sumažėtų/ įgautų prasmę ir pan.? Kas gali būti šie veiksmai ir kokios pagalbos man gali reikėti?
– Iš ko matysiu, kad geriau suprantu mane neraminančius jausmus/ emocijas?
