2019 m. duomenimis, net 47 proc. paauglių patiria emocinį smurtą. Psichologė Veronika Lakis-Mičienė atkreipia dėmesį, kad fizinį smurtą visuomenė jau neblogai išmokos atpažinti, o su emociniu situacija yra sudėtingesnė. Dažnai esame linkę jį sutapatinti su pakeltu tonu, tačiau emocinis smurtas turi kur kas daugiau formų.
– Atrodo, kad auklėjimo diržu era jau atgyvena savo, o jei tokių atveju ir nutinka – visuomenė tuoj pat tai garsiai pasmerkia. O kaip yra su psichologiniu smurtu? Ar galime sakyti, kad šiandien vaikai jo patiria mažiau?
– Labai sunku lyginti statistiką ir mastą, nes, psichologinio smurto suvokimas mūsų visuomenėje yra gana naujas reiškinys. Kai visuomenė labiau supranta, kas yra psichologinis smurtas, aplink vaikus esantys suaugę ar patys vaikai daugiau jo apraiškų pastebi ir praneša tarnyboms. Tuo tarpu 2020 m. statistiniai duomenys rodė sumažėjusį vaikų, patyrusių smurtą, skaičių. Tačiau tai tikrai nereiškia, kad Lietuvoje mažiau vaikų patyrė psichologinį smurtą.
Gali būti, kad gyvenant karantino sąlygomis, buvo sunkiau pastebėti tokius vaikus. 2019 m. Vilniaus universiteto Psichotraumatologijos centro atlikto tyrimo duomenimis, 47 proc. paauglių (12–16 metų) Lietuvoje patiria psichologinį smurtą. Be to, turime atsižvelgti ir į faktą, kad psichologinį smurtą vaikai gali patirti ne tik šeimoje, bet ir ugdymo įstaigoje, gatvėje, internete.
– Ar skiriasi psichologinio smurto prieš vaikus formos prieš kelis dešimtmečius ir dabar? Kuo? Kokias tendencijas pastebite? Galbūt galite išskirti, koks šių dienų tėvų elgesys labiausiai traumuoja atžalas. Galbūt yra tokių naujų formų, apie kurias net negalėjome pagalvoti. Na, sakykime, nuolatinis tėvų lindėjimas telefonuose ir nesibaigiantis „palauk“, galbūt irgi traumuoja vaikus.
– Pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą, psichologinis smurtas, tai tyčinis sistemingas vaiko teisės į identiškumą pažeidinėjimas, vaiko žeminimas, patyčios, gąsdinimas, būtinos vaiko normaliai raidai veiklos trikdymas, asocialaus elgesio skatinimas ar kitokia nefizinio kontakto elgsena (veiksmai ar neveikimas), dėl kurios vaikas mirė, buvo sutrikdyta jo sveikata ar normali raida arba sukeltas pavojus vaiko gyvybei, sveikatai, normaliai raidai ar pažeminta vaiko garbė ir (ar) orumas.
Emocinė prievarta yra kasdienio santykio dalis, o ne konkretus įvykis. Didžiojoje Britanijoje dirbanti profesorė Danya Glaser išskiria tokias pagrindines psichologinio smurto rūšis:
– Tėvų/globėjų emocinis šaltumas, abejingumas ir emocinė nepriežiūra, kai tėvai/globėjai emociškai yra neprieinami vaikams ir neatliepia jų emocinių poreikių – būti pamatytais, išgirstais, gauti emocinį palaikymą, paskatinimą.
– Nuolatinė neigiama nuostata į vaiką – vaikas suvokiamas kaip nusipelnęs priešiškumo, žiauraus elgesio, kankinimo, atstūmimo, kaltinimo. Vaikas tokiu atveju auga aplinkoje, kurioje jaučiasi esantis blogas, netinkamas. Vaikų savivertė kuriasi per santykį su artimiausiais suaugusiais jam beaugant, tokioje situacijoje – ji yra itin pažeidžiama.
– Vaiko raidos neatitinkantis bendravimas su vaiku – kai elgiamasi su juo ne pagal amžių, kai iš jo tikimasi arba skiriamos užduotys, kurio neatitinka jo gebėjimų ir galimybių. Pavyzdžiui, kai maži vaikai perima tėvų pareigas ir rūpinasi už save jaunesniais broliais/seserimis, atsako už šeimos finansinius sunkumus ir pan. Arba, atvirkščiai, kai vaikai yra nugalinami ir jiems neleidžiama atlikti dalykų, kuriuos jie pagal savo amžių jau galėtų daryti. Taip pat, kai neapsaugoma vaikų ir jie atsiduria įvairiose traumuojančiose situacijose, pvz., tampa smurto liudininkais.
– Vaiko asmenybės individualumo nepripažinimas, kai vaikas yra naudojamas suaugusių žmonių psichologinių reikmių tenkinimui, pvz., vaikas turi rinktis vieną ar kitą mokyklą, nes tai padės arba pakenks tėvų prestižui, savivertei, kai vaikai auga konfliktiškose šeimose ir tėvai nuteikinėja vaiką prieš kitą iš tėvų.
– Tinkamos vaiko socializacijos neskatinimas ir/ar ribojimas, kai vaikas auga izoliacijoje nuo socialinės veiklos (draugų, būrelių) arba yra įtraukiamas į asocialią veiklą (vagystės, elgetavimas).
– Ar galėtumėt teigti, kad šių laikų tėvai empatiškesni iš praėjusių amžių tėvus?
– Emocinis ir socialinis raštingumas tampa vis svarbesnis šiuolaikiniam žmogui. Empatija yra viena to dalis. Daugiau pastangų dedama suprasti save, savo vidinį pasaulį ir kitą.
– Pati psichologinio smurto sąvoka prieš vaiką. Kada jis prasideda? Dažnai kalbama, kad bet koks galios rodymas – jau smurtas, tačiau tada susiduriama, sakoma, su kita – per didelio lepumo problema. Ar įmanoma čia rasti aukso vidurį?
– Psichologinis smurtas yra santykio modelis, o ne vienas konkretus įvykis. Labai svarbu galvoti apie kontekstą, vaiko amžių, jo raidą. Vaikams reikia ribų ir suaugusiųjų, kurie moka tą ribą nubrėžti pagarbiai bet nuosekliai. Jei taip nėra galime kalbėti apie anksčiau jau minėtą abejingumą vaiko atžvilgiu ar neatitinkantį jo amžiui bendravimą.
– Dažnai pasitaiko atvejų, kai tėvai net nesuvokia, kad taiko psichologinį smurtą prieš vaikus – tam tikros sąlygos, tonas, net gi tyla. Gal galėtumėte šiek tiek paplėtoti, kokio smurto mes dar dažnai nesuvokiama kaip smurto?
– Manyčiau, kad psichologinį smurtą dažnai susiauriname iki rėkimo, šaukimo. O kiti aspektai, apie kuriuos kalbėjau aukščiau – yra dar labai sunkiai suvokiami. Galvoju, bent jau norėčiau tuo tikėti, kad tėvai psichologinį smurtą prieš vaiką naudoja labai nesąmoningai. Didelė dalis matyt nesuvokia kokį poveikį vaikui ir jų santykiui tai daro. Dažnai gali būti, kad jie atsineša tokį santykio modelį iš savo vaikystės, iš to, kaip jų artimieji elgėsi su jais pačiais. Jei mes apie tuos modelius reflektuojame, skaitydami, diskutuodami su artimais, psichologinių konsultacijų ar psichoterapinio proceso metu, atsiranda galimybė labiau juos įvardinti, pamatyti o tuo pačiu ir keisti.
– Dažnas, paklaustas, kas yra psichologinis smurtas, pirmiausia įvardintų pakeltą toną. Jums tenka bendrauti su vaikais. Kaip pakeltas tėvų tonas veikia atžalas? Kokie ryškiausi liekamieji reiškiniai?
– Šaukimas, mus visus, ne vien vaikus, gąsdina, jaučiamės labiau nesaugūs. Vaikų kūnas ir smegenys tą patiria kaip stresą, beje, kai vaikai būna aplinkoje, kur kiti vieni ant kitų šaukia – poveikis panašus. Kas yra specifiška vaikams – jie tuo pat metu ir mokosi iš suaugusiųjų būdų, kaip bendrauti, komunikuoti ir spręsti problemas. Tokiu atveju jie mokosi būtent tokio modelio. Todėl tyrimai rodo, kad vaikai tada yra linkę labiau patys su kitais bendrauti agresyviai. Iš kitos pusės, šaukimas veikia jų savivertę, pasitikėjimą savimi, jie būna labiau pasimetę, nes šaukimo metu labiau tikėtina, mes suaugę nekomunikuojame labai aiškiai.
– Ką jūs pasakytumėte tėvams, kurie sako – nenoriu rėkti, tačiau kartais pasitaiko. Po atsiprašau, – ir viskas gerai, susitaikome. Ar tai išsprendžia pačią problemą?
– Sunkiai įsivaizduoju tėvus, kurie niekada nepakelia balso. Todėl labai svarbu, ką darome po to. Kai nurimstame, kaip atsiranda gebėjimas mąstyti ir suvokti kas ką tik įvyko. Svarbu rodyti vaikams pavyzdį, kaip atstatyti tą minutę nutrūkusį santykį. Atsiprašyti, įvardinti, koks jūsų elgesys buvo netinkamas – yra labai svarbi žinia vaikams. Dar svarbu gali būti padėti vaikams įvardinti, kaip jis toje situacijoje galėjo jausti. Pvz., „Šaukiau, atsiprašau, tai tikrai buvo netinkamas mano elgesys. Tikriausiai išsigandai“. Dar gali būti svarbu įvardinti, kaip ketiname elgtis ateityje, pvz., „Kitą kartą supykusi, bandysiu tris kartus giliai įkvėpti“.
– Ar tėvai, su kuriais jums tenka dirbti ar kalbėti, patys linkę pripažinti savo neteisybę – tai, kad naudoja psichologinį smurtą prieš savo vaikus. Kaip jie įveikia savigraužą, sau atleidžia?
– Darbe susiduriu su labai skirtingomis situacijoms, tenka dirbti su šeimomis, kurioms tėvystės teisės yra apribotos ir jos turi nueiti ilgą kelią pokyčio link. Pirmas žingsnis yra pripažinimas, koks mano elgesys su vaiku buvo netinkamas. Tik tada atsiranda galimybė tyrinėti, iš kur tas elgesys ateina ir mokytis, kokiu elgesiu jį galima pakeisti. Be to, pripažinimas svarbus ir santykio su vaiku atstatymui.
Dirbu su tėvais, kurie patys kreipiasi pagalbos, nori mokytis kitokių tėvystės įgūdžių, kurių natūraliai negavo, arba kreipiasi ir ryžtasi psichoterapijos procesui, nes nori gilesnio pokyčio, nori labiau suprasti save ir kurti kitokį santykį visų pirma su savimi ir su aplinkiniais. Tai, kad jie įdeda pastangų gali būti vienas iš būdų sau atleisti. Naudoti turimus pagalbos resursus ir galimybes.
– Ar jūs turite patarimų tėvams, kurie norėtų kuo stabilesnio šeimyninio klimato, tačiau „vis nuslysta"? Kokie metodai, savikontrolės būdai gali būti veiksmingi, o kada jau reikia specialistų pagalbos?
– Kai šaukiame, tai yra ženklas, kad patys tuo metu jaučiamės bejėgiai ir negalime kontroliuoti situacijos. Sunkiau kontroliuojame save, kai esame pavargę, patiriame įvairias stresines situacijas, tuo metu turime mažiau vidinių resursų atlaikyti išorės poveikį. Be to, kiekvienas galime turėti specifines situacijas, kurios mus „atjungia“, užkabina tam tikrą jautrią vietą – baimę, nesaugumą, pyktį. Bet nuostata, kaip ir jūsų minėtame pvz., kad nenoriu rėkti yra svarbi, sakyčiau, tai yra pirminė būtina sąlyga, kai tą įvardiname, galime judėti toliau, ieškoti žinių, kaip padėti sau bei mokytis konkrečių įgūdžių.
Elgesio pokyčiui reikia trijų sudedamųjų – nuostatos, žinių ir įgūdžių. Gali būti svarbu turėti trijų punktų „pagalbos vaistinėlę“ ir juos intensyviai mokytis naudoti, pvz., kai labai užverda pyktis – kvėpuoti, skaičiuoti, kažką fiziškai veikti. Yra įvairių būdų, mes daugumą juos žinoma, problema – mes jų nepraktikuojame, o stresinėje situacijoje nebe laikas mokytis. Tikrai naudinga kuo daugiau kalbėti ir nelikti vienam su tomis situacijomis – kalbėti su patikimais žmonėmis, paskambinti į „Tėvų liniją“ (8 800 900 12) ir pasitarti su psichologu, lankyti tėvystės mokymus, kreiptis į psichologą/psichoterapeutą. Vieno teisingo kelio nėra – kiekvienas turime atrasti sau tinkamą, kuris padėtų eiti pokyčio link.
