Yra 4 dalykai, apie kuriuos labai svarbu žinoti susirgus vėžiu, tačiau visus juos jungia protarpinis badavimas. Kuo ilgiau nevalgyti vykstant chemoterapijai patarė ir LRT TELEVIZIJOS laidos „Klauskite daktaro“ viešnios Vaivos gydytojai. Tai jai vėliau padėjo ir numesti nemažai svorio, bet Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorius Alvydas Unikauskas pažymi, kad tai pirmiausia gydo.
Su vėžio diagnoze Lietuvoje gyvena daugiau nei 100 tūkst. žmonių, trečdalis jų su liga gyvena 10 metų ir ilgiau. Vilnietė Vaiva Mickuvienė krūties vėžio diagnozę išgirdo prieš trejus metus. Moteris kasmet reguliariai tikrinosi krūtis, todėl medikų žinia, kad tai – trečiosios stadijos vėžys, buvo labai netikėta.
Iškart pradėtas gydymas, kuris truko beveik metus. Procesas, kaip tikina Vaiva, buvo skausmingas ir reikalaujantis daug fizinių bei psichologinių jėgų. Tačiau šiandien platformos „Vėžys – ne sloga“ įkūrėja jaučiasi įveikusi ligą, džiaugiasi ne tik emociniais, bet ir fiziniais pokyčiais ir semia gyvenimą pilnomis saujomis.
Marketingo specialistė pripažįsta: prieš ligą kalnus nuversti norėjo darbe, o dabar daugiausia gerų emocijų jai suteikia įvairiausios gyvenimo teikiamos pramogos.
„Aš matau gyvenimą kitomis spalvomis, džiaugiuosi viskuo, kiekvienu sutiktu nauju žmogumi, kiekvienu paukšteliu, šuniuku. Man tinka viskas absoliučiai, svarbu, kad esu šiame gyvenime. Aš neturiu jokių problemų“, – taria pašnekovė.
Tačiau per pastaruosius trejus metus Vaivos gyvenime įvyko labai daug. Nuo ko viskas prasidėjo, ji pamena labai ryškiai.
„Buvau pareiginga pacientė, kaip man liepdavo, taip eidavau tikrintis tas krūtis. Ir per vieną patikrų jau poliklinikoje supratau, kad man kažką įtaria. Liepė pasitikrinti rimčiau Vėžio institute. Nuvykau ten ir buvo diagnozuota. Buvo išgąstis, šokas, bet ašarų tai nesukėlė, kas man net keista. Buvo tokia viltis, kad tai bus tik pradžia, nes aš gi tikrinausi. Aš tikrai buvau garantuota, kad po atliktų tyrimų bus kokia nulinė ar pirma stadija, o tai, mano žiniomis, pagydoma. Tad visgi buvau gana rami.
Didžiausias šokas ištiko tada, kai pasakė, kelinta ta stadija ir kas manęs laukia, koks gydymas. Tada iš tikrųjų patyriau šoką, bet tai normalios būsenos. Visi žmonės, išgirdę šitą diagnozę, turi pereiti etapus: šoką, neigimą, pyktį... Pastebėjau, kad žmonėms, kurie nepereina tų stadijų, labai sunku eiti sveikimo keliu. Bet man nebuvo klausimo, kodėl man, man buvo viskas aišku, kodėl man, už ką man. Aš įvardijau, kad tai yra Dievo dovana, kad man reikia kažką gyvenime keisti, kad tai yra ženklas“, – pasakoja laidos herojė.
Vaiva sako, kad sunkiausia buvo apie ligą pranešti artimiesiems. Tu pats sau gali padėti, o artimieji tau – ne, pažymi ji.
Man gydytoja ir per chemoterapiją sakydavo: jeigu gali, tai nevalgyk ir visą parą, tas badavimas bus labai gerai.
V. Mickuvienė
„Jie niekuo tau negali padėti, bet jaudinasi dar labiau. Tai buvo sunkiausia dalis, kai reikėjo pasakyti dukrai. Jos reakcija buvo tokia, kad man reikėjo ją raminti. Tikrai bijojau negerų pasekmių, bet sakiau: vaikeli, nebijok, šiandien, rytoj aš tikrai nemirsiu, turime to laiko dar viskam ir viskas gali būti dar pataisoma“, – pamena moteris.
Dabar Vaiva tiesiog trykšta optimizmu ir gyvybe, bet anuomet tokia nebuvo. Kiekvienas vakaras, kiekviena naktis reiškė akistatą su savimi, savo mintimis.
„Tu lieki pats su savimi, su savo mintimis. Tas nerimas vis tiek nepaleidžia, baimė, kad galbūt sugrįš, gal kitas atsiras... Visko būna. Šiaip aš normaliai reagavau, dirbau toliau, bet buvo protrūkis, gal net ir labai juokingas. Tiesiog per televizorių ėjo labai gražus koncertas ir dainavo Stasys Povilaitis. Ir aš taip išsiverkiau, taip norėjau gyventi, nes jis mirė nuo vėžio, tai buvo tokia asociacija“, – pasakoja Vaiva.
Jai buvo pritaikyta chemoterapija, padaryta krūties operacija – teko pereiti visus gydymo etapus. Vaiva pati stebisi: dalinė krūties amputacija jai nesukėlė tokio streso kaip prarasti plaukai.
„Atrodo, juokinga verkti dėl tų plaukų, jie atauga ir visai gražūs, bet tuo momentu jautiesi kaip paženklintas tos ligos. Kai pamatai moterį plika galva, iš karto supranti, kad tai vėžio ženklas. Nenoriu taip įvardinti, bet tikrai taip jautiesi. Tačiau aš pamilau save, prisifotografavau plika galva ir visai ta mano galva tapo graži, labai stilingai atrodžiau, viskas buvo gerai“, – kalba pašnekovė.
Kai po reabilitacijos atėjo pas gydytoją, ji neskyrė jokių papildomų tyrimų, tepasakė, kad pacientė yra sveika. Bet liga ir gydymas paliko savo: „Po to gydymo atsiranda begalė šalutinių dalykų. Iki tol buvai, atrodo, sveikas žmogus, niekas neskaudėjo, bet ta chemija paveikia ir kojas, ir sąnarius, ir kepenis. Kai tik kas nors suskausta, jau iš karto blogiausią scenarijų pieši.“
Gyvenimas davė tokį iššūkį, bet davė ir labai daug gerų žmonių, nuoširdžių bendražygių, sako Vaiva. Po gydymo moteris buvo priaugusi nemažai svorio, bet po to savo kasdienybėje pakeitė nemažai dalykų ir šiandien džiaugiasi jau nukritusiais 15 kilogramų.
„Man labiausiai padėjo protarpinis badavimas ir mano sodas. Man gydytoja ir per chemoterapiją sakydavo: Vaiva, jeigu tu gali, tai nevalgyk ir visą parą, tas badavimas bus labai gerai. Aišku, būdavo labai sunku, bet tuoj bus dveji metai, kaip 7 val. vakaro griežtai paskutinis valgymas ir 9 val. ryto griežtai pirmas, 14 valandų nevalgau, kartais stengiuosi ir dar daugiau. O sode buvo labai daug veiklos, skaičiavau žingsnius, tai būdavo ir 15 tūkst. per dieną“, – dalijasi Vaiva.
4 svarbūs dalykai susirgus vėžiu
1. Mityba
„Noriu papasakoti apie keturis dalykus, kuriuos turite žinoti, jeigu jau gyvenate su vėžio diagnoze. Pirmiausia, žinodami mitybos poveikio mechanizmus, galime daryti įtaką vėžio progresavimui. Jau nuo Hipokrato laikų vienas populiariausių būdų išlikti sveikam buvo protarpinis badavimas.
Ląstelės suvėžėja tada, kai pažeidžiamos mitochondrijos ląstelės viduje. Ląstelės branduolyje mitochondrijų gali būti tūkstančiai. Tai yra mūsų energijos fabrikai, jie gamina energiją. Kai šitie fabrikai užlūžta, transformuojasi ląstelės gyvybingumas. Kai ląstelė suvėžėja, ji tampa nemirtinga, o viena iš priežasčių, dėl ko sužalojamos mitochondrijos, yra cukrus“, – pasakoja A. Unikauskas.
Tad vėžinė ląstelė – sveika ląstelė, praradusi mirtingumą. Vėžinės ląstelės auga daug greičiau nei normalios ir yra tiesiog išprotėjusios dėl cukraus. Gavusios cukraus jos tą cukrų fermentuoja, o protarpinis badavimas verčia vėžines ląsteles badauti ir mirti.
2. Aminorūgštys
Kitas labai svarbus dalykas išgirdus vėžio diagnozę – dvi aminorūgštys, kurias taip pat mėgsta vėžinės ląstelės. Kai kurių vėžio rūšių ląstelės gyvuoja valgydamos glutaminą ir argininą. Arginino nėra daug kur, jo yra riešutuose ir išrūgose, o štai glutaminas yra labai paplitusi aminorūgštis, iš principo tai – perdirbtas maistas.
„Susirgus vėžiu šių aminorūgščių reikėtų vengti, papildomai galėtų padėti protarpinis badavimas ir, kas dar įdomu, žalioji arbata. Glutamino vengimas naudingas jau susirgus vėžiu, bet reikėtų neperlenkti lazdos su baltymais. Baltymų valgyti būtina, bet tai neturi būti vien baltymai. Per didelis jų kiekis būtų taip pat nenaudinga“, – pataria profesorius.
Autofagijos metu mūsų organizmas sunaikina jame esančius jam nebenaudingus, o neretai net ir kenksmingus baltymus, įskaitant ląsteles, bet autofagija yra įjungiama tik tada, kai ilgesnį laiką nevalgome.
A. Unikauskas
3. Autofagija
Kuo ilgesnis tarpas tarp valgymų, tuo naudingiau. Kuo ilgesnis nevalgymas, tuo didesnė tikimybė, kad prasidės procesas, esant vėžiui padėsiantis mums susitvarkyti. Tai vadinama autofagija.
„Tai yra procesas, kurio metu mūsų organizmas sunaikina jame esančius jam nebenaudingus, o neretai net ir kenksmingus baltymus, įskaitant ląsteles, bet autofagija yra įjungiama tik tada, kai ilgesnį laiką nevalgome, dažniausiai minima 18 valandų nevalgymas, geriau – 20 valandų.
Kenksmingi baltymai susidaro iš gražios struktūros baltymų, kai jie atitarnauja savo. Struktūra suyra, jie susiglamžo ir potencialiai tampa kenksmingi. Autofagija visa tai išvalo, suvalgo, perdirba ir pagamina aminorūgščių, o iš tų aminorūgščių organizmas pasigamina jam reikalingų baltymų, pavyzdžiui, hormonų“, – aiškina laidos vedėjas.
Autofagijos procesas trukdo vėžiui augti, nes organizmas pats suvalgo jam kenksmingas baltymines struktūras. Antras autofagijos privalumas – mažėja uždegimo procesai, trečias – iš organizmo išvalomi susikaupę karcinogenai, pavyzdžiui, pesticidai, rūkalai, kurie didina riziką susirgti vėžiu. Autofagiją stabdo nutukimas, alkoholis, virusinės infekcijos, kepenų suriebėjimas, o sergantiems cukriniu diabetu šis procesas beveik niekada neįsijungia.
4. Imuninė sistema
Dar vienas dalykas, svarbus sergant vėžiu, yra mūsų imuninė sistema. Ją stimuliuoja irgi protarpinis badavimas, todėl jį naudinga derinti su chemoterapija ir radioterapija.
„Tačiau visa tai – pagalbinės priemonės. Niekas, ką sužinojote, perskaitėte knygose ar išgirdote kur kitur, jokiu būdu neturi pakeisti jūsų daktaro gydymo strategijos. Domėtis ir žinoti daugiau reikia, tačiau dėl visų esminių dalykų turite šnekėti pirmiausia su savo daktaru“, – perspėja A. Unikauskas.
Plačiau – sausio 15 d. laidos „Klauskite daktaro“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
