captcha

Jūsų klausimas priimtas

O. Koršunovas: aš sau atradau J. Marcinkevičių kaip didį dramaturgą

„Mes visi žinome, kad jis yra didis poetas, visuomenės veikėjas, tribūnas. Ir, deja, dažnai jis taip ir buvo statomas, kaip poetas – daugiau statiškai, atsižvelgiant į žodį, jo skambesį. Bet jis yra ir tikras dramaturgas <...> Teko statyti ir Williamą Shakespeare`ą, ir Molière`ą, ir Henriką Ibseną – yra daug didžių dramaturgų. Ir aš noriu pasakyti, kad J. Marcinkevičius, kaip dramaturgas, irgi yra didis“, – tvirtina režisierius Oskaras Koršunovas.
O. Koršunovas. BFL nuotr.
O. Koršunovas. BFL nuotr.

„Mes visi žinome, kad jis yra didis poetas, visuomenės veikėjas, tribūnas. Ir, deja, dažnai jis taip ir buvo statomas, kaip poetas – daugiau statiškai, atsižvelgiant į žodį, jo skambesį. Bet jis yra ir tikras dramaturgas <...> Teko statyti ir Williamą Shakespeare`ą, ir Molière`ą, ir Henriką Ibseną – yra daug didžių dramaturgų. Ir aš noriu pasakyti, kad J. Marcinkevičius, kaip dramaturgas, irgi yra didis“, – tvirtina režisierius Oskaras Koršunovas.

LRT.lt primena, kad trečiadienį režisierius buvo apdovanotas Kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Kitą savaitę paskutinį kartą bus rodomas O. Koršunovo įkurto OKT teatro vizitine kortele tapęs skandalingasis „Shopping and Fucking“ ir pirmą kartą – laukiamiausia naujojo Lietuvos nacionalinio dramos teatro sezono premjera – jo statyta J. Marcinkevičiaus pjesė „Katedra“.

Po vienos iš paskutiniųjų spektaklio repeticijų, besiklausant Katedros varpinės laikrodžio dūžių, teatro foje tyliai kalbėjomės apie Katedrą, skandalus ir politiką. 

Esate apdovanotas už Lietuvos kultūrai įžiebtas idėjas ir iniciatyvas, bendruomenę įkvepiančias pozityviai veiklai, už asmeninę poziciją ir atsakomybę, kuriant kultūrinę ir dvasinę aplinką. Ką Jums reiškia šis apdovanojimas?

Įvertinimai įprasmina darbą, kūrybą ir aš juo labai džiaugiuosi. Tuo labiau, kad mano darbas yra susijęs su aktoriais ir su tais žmonėmis, kurių nesimato scenoje. Tai yra ne tik mano, bet ir viso kolektyvo darbo įvertinimas. Tai yra svarbu, tokie solidūs įvertinimai.

Tokių prasmingų įvertinimų jau yra nemažai. Taip pat ir tarptautinių. Tokių, kaip „Naujosios teatro realybės“  prizas, kuris yra europinio masto ir vienas svarbiausių apdovanojimų  teatro padangėje. Teigiantis, kad mūsų teatras kūrė naują  teatro realybę. 

Bet valstybinis požiūris man irgi yra svarbus. Svarbus tuo, kad jis apskritai yra.

Kita vertus, aš nemanau, kad, jei tų įvertinimų  nebūtų, kažkas keistųsi mano kūryboje. Aš nemanau, kad apdovanojimai vaidina lemiamą vaidmenį, bet jie yra labai svarbūs.

Turint galvoje tai, už ką esate apdovanotas, ar galima teigti, jog tikslo link ėjote kryptingai?

Labai graži ta formuluotė, už ką esu apdovanotas. Aš  negaliu pasakyti, kad to kryptingai siekiau. Tiesiog jaučiau begalinę  aistrą kurti tokį teatrą, kokį įsivaizduoju. Tokį, koks, man atrodo, turi būti teatras. Tai buvo kryptingas žingsnis.

Mes ieškojome dialogo su visuomene. Dėl to ir atsirado OKT –  teatras iš tam tikrų kūrybinių ir, neslėpsiu, pilietinių  paskatų. Kūryboje didele dalimi esi vedamas intuicijos, nežiūri taip sąmoningai į ateitį. Tiesiog darai tai, ko negali nedaryti.

Netrukus įvyks Jūsų statyto spektaklio „Katedra“ premjera. Kas Jums yra Katedra?

Tiesa pasakius, darbas su šituo spektakliu, gilinimasis į medžiagą  truputį praplėtė mano supratimą, kas yra Katedra.

Savo gyvenime esu turėjęs įvairių etapų. Dar atsimenu tą tarybinių laikų Katedrą, kur mus vesdavo kaip į muziejų. Atsimenu pankavimo laikus, kai rinkdavomės prie Katedros. Atsimenu Sąjūdžio laikus, kai Katedra tapo labai svarbia vieta, kur vyko pagrindiniai mitingai. Atsimenu ir Katedros grąžinimą. Aš esu vilnietis, su Vilniaus Katedra esu susijęs emociškai, visuomet turėjau savo tikėjimą Katedra.

Kalbant konkrečiai apie mūsų – Vilniaus Katedrą, tai buvo vienas iš progresyviausių statinių to meto Europoje, viena iš pirmųjų neoklasicistinių katedrų. Tokia ji buvo dėka Ignoto Masalskio, kuris buvo Apšvietos žmogus –  labai išsilavinęs, didelių ambicijų žmogus. Ir, žinoma, dėka labai talentingo Lauryno Gucevičiaus – galbūt paprasto kaimiečio, kuris išvažiavo į pasaulį, ir, apvažiavęs pagrindinius miestus, universitetus, grįžo kupinas idėjų.  Jų dėka buvo pastatyta būtent neoklasicistinė Katedra, kuri turėjo reikšti... Kas yra neoklasicizmas? Tie antikiniai bruožai išreiškė demokratiją. Juk tuo metu tai buvo labai svarbu, buvo sudėtingas laikas. Ji išreiškė Respublikos, laisvės, nepriklausomybės idėją. Taigi Katedra yra ne tik tikėjimo židinys, tai yra laisvės, progreso ir kultūros statinys. Statinys, telkiantis arba turėjęs telkti visuomenę į šviesą.

Katedra turi labai daug reikšmių, o mūsų Vilniaus Katedra – ir labai savitą istoriją. Mes, deja, primiršę ne tik Katedrą, bet, svarbiausia, ir tas esmines vertybes, kurias teigia Katedra.  

Kai Jūs sakėte, jog „Katedrą mes visų  pirma turime statyti savy“, ar Jūs turėjote galvoje, kad mes turime savyje ugdyti šias primirštas vertybes?

Taip.

Kokiu rakursu Jūs parodysite J. Marcinkevičiaus „Katedrą“? Apie ką yra Jūsų statyta „Katedra“? 

Pagrindinė tema – kūrėjo atsakomybė. Laurynas yra kūrėjas, žmogus, siekiantis šviesos. Tas kūrėjo kelias yra labai sudėtingas, labai sunkus.

Pjesės pradžioje žibintininkas Motiejus savo pirmajame monologe, matyt, nusako visas pagrindines J. Marcinkevičiaus kūrinio temas.

Jis pradeda nuo to – daugiau šviesos. Bet argi reikia šiais laikais kam nors šviesos? Juk, pažiūrėkite, nei tam, nei anam šviesos nereikia: nei tam draugui, skubančiam pas savo draugo žmoną, nei tam mėsininkui, kuris ten kažką parduotuvėje slepia, nei apsivogusiam iždininkui ir t.t. Ir galbūt reikalinga šviesa tik tiems keistuoliams, kurie kaip drugeliai nudega sparnus.

Tai yra viena iš Katedros temų ir ji labai siejasi su pačiu J. Marcinkevičiumi. Jis gyveno sunkiu laiku, kada, anot I. Masalskio, Lietuvai tarnauti buvo sudėtinga. Reikėjo eiti į kompromisus ir skaudžiai kentėti. Toks buvo J. Marcinkevičiaus laikas, toks buvo ir Lauryno laikas. Beje, kai Laurynas grįžo į Vilnių, Katedra buvo sugriauta, kai J. Marcinkevičius rašė „Katedrą“  – ji buvo atimta.

Situacija per daug nesikeičia. Gal dabar niekas ir nedraudžia, tačiau... Kaip Michailas Bulgakovas „Meistre ir Margaritoje“ rašė – „Juk rankraščiai nedega“. Tačiau skaudžiausia yra tai, kas buvo atsakyta – „Rankraščiai nedega, bet jie yra pamirštami“. Taip yra pamirštamos ir Katedros. Taip šiais laikais gali būti nereikalingi kūrėjai, menininkai ir pati kultūra.

Taigi visais laikais kūrėjai susiduria su baisiu nusivylimu. Kartais tas stebuklas, kurio jie tikisi – kad jų Katedros pakeis žmones – neįvyksta. Tai yra viena iš dramatiškiausių  pusių ir viena iš svarbiausių temų „Katedroje“, per kurią atsiveria ir daug kitų – laisvės, lietuvybės ir meilės temos.

Aš sau atradau J. Marcinkevičių kaip didį dramaturgą. Mes visi žinome, kad jis yra didis poetas, visuomenės veikėjas, tribūnas. Ir, deja, dažnai jisai taip ir buvo statomas, kaip poetas – daugiau statiškai, atsižvelgiant į žodį, jo skambesį. Bet jis yra ir tikras dramaturgas.

O kas yra tikras dramaturgas?

Tikro dramaturgo dramatinis kūrinys atveria begalinę erdvę  vidiniam, aktoriniam veiksmui, sukuria daug aplinkybių, daug temų, daug motyvacijos.

Mūsų spektaklis – tai visų pirma yra spektaklis, turintis savo vidinę dinamiką, intonaciją, kurią mes girdime J. Marcinkevičiaus „Katedroje“. Teko statyti ir Williamą  Shakespeare`ą, ir Molière`ą, ir Henriką Ibseną – yra daug didžių dramaturgų. Ir aš noriu pasakyti, kad J. Marcinkevičius, kaip dramaturgas, irgi yra didis.

Teko skaityti, kad šiuo savo kūriniu kreipiatės į įvairų žiūrovą, tačiau labiausiai atsigręžiate į jauną žmogų. Ar tai tiesa?

Kai kurie dalykai yra būdingi beveik visiems mano spektakliams. Gal išskyrus Hamletą, kuris jau nebėra jaunas, mano spektakliuose veikiantys asmenys yra gana jauni.

Tačiau „Katedra“ –  tai nėra kreipimasis tik į jaunus žmones. Vis dėlto šiame kūrinyje pagrindinis veikėjas Laurynas – jaunas, talentingas, užsienyje išsimokslinęs. Jis grįžta pilnas idealizmo, entuziazmo kurti, statyti Lietuvoje Katedrą.

Aš matau vienintelę viltį – tai tie grįžtantys dabarties laurynai, kurie gali prikelti Lietuvą ir neleisti jai grimzti į neviltį ir tamsumą, kurios vis daugiau ir daugiau.

Jūs sakėte, kad šio spektaklio statymas yra „tam tikra pilietinė pareiga“. Kam? Ir kodėl Jums svarbu šią pareigą atlikti?

Čia įpareigoja pats J. Marcinkevičius. Tai jis sustyguoja tokią laikyseną. Negalima statyti J. Marcinkevičiaus nesilaikant jo pozicijos. O jo pozicija visuomet buvo labai pilietiška.

Pakalbėkime ir apie tą Jūsų spektaklį, kuris kitą savaitę bus rodomas ne pirmą, o jau paskutinį  kartą – „Shopping and Fucking“. Jame išryškinamas ir kritikuojamas vartotojiškumas, visa ko virsmas preke. Ar temine prasme spektaklis buvo aktualesnis tada, kai jį pastatėte pirmą kartą, 1999 m., ar šiandien?

Jis ir šiandien yra aktualus, bet gal jis buvo aktualesnis anksčiau.

Mes vis dėlto tampame labiau civilizuotais. Laukinio kapitalizmo prasiveržimas po 1990 m. buvo visiškai nepažabotas. Tos vartotojiškos visuomenės blogybės čia pasirodė pačiu primityviausiu ir blogiausiu būdu, su baisingu kaupu.

Mes netgi nesugebėjome kritiškai į tai žiūrėti, nesugebėjome kvestionuoti, nes visa tai mums buvo tam tikra panacėja nuo praeities, nuo to sovietinio gyvenimo. Vis dėlto dabar pradedama daugiau galvoti apie socialinį teisingumą. O tais laikais apie tai buvo galvojama mažai.

Kai šis spektaklis buvo pradėtas rodyti, iš esmės net nebuvo suvokta, apie ką jis yra. Prie viso jo populiarumo, ne visuomet teisingai, o galbūt net neteisingai jis buvo kvestionuojamas ir kritikuojamas. Todėl po kiekvieno spektaklio mes darydavome susitikimą su žiūrovais. Įvykdavo dar vienas spektaklis su baisingais žiūrovų ginčais tarpusavyje – labai įdomi diskusija.

Tuo metu, žinoma, su tuo spektakliu daug kas atėjo nauja, tai buvo proveržis. Apskritai su Marko Ravenhillo „Shopping and Fucking“ įvyko proveržis europinėje dramaturgijoje. Tai buvo staigus posūkis – atsirado visa naujų, stiprių dramaturgų banga, tokių, kaip Sarah Kane, Marius von Mayenburgas. Mes tuo metu daug važinėjome po festivalius. Mes iš tikrųjų buvome tame bendrame judėjime.

O kas tuo metu vyko Lietuvoje? Lietuvoje teatras buvo užsikonservavęs. Teatras gerą dešimtmetį niekaip nereagavo į visuomenėje vykstančius pokyčius: nei socialinius, nei politinius, nei psichologinius, net technologinius. Buvo toks teatras teatre – užsidaręs, virė  savo sultyse. Tos metaforos tapo nieko nebereiškiančiais manieringais dalykais. Tiesiog reikėjo visiškai kitokio teatro.

Aš nežinau, gal „Shopping and Fucking“ buvo net pirmas toks spektaklis Lietuvoje.... Nors gal pirmas žingsnis vis dėlto buvo „Roberto Zucco“. Bet „Shopping`as“ tapo ryškiausiu naujo teatro posūkio punktyru. Iš tikrųjų į sceną žengė visiškai kiti herojai, nebūdingi tiek Lietuvos scenai, tiek postsovietinės erdvės scenai. Tam tikri marginalai – gėjai, narkomanai, tie žmonės, kuriuos nebuvo įprasta matyti scenoje, apie kurių likimus nebuvo įprasta galvoti. Visa tai, žinoma, šokiravo. Gal tas šokiravimas neleido suvokti, kas vyksta. Bet ilgainiui spektaklis buvo vis geriau suvokiamas. Jis buvo labai aktyviai rodomas visą dešimtmetį.

Kai kurių kritikų spektaklis buvo vadinamas visuomenės veidrodžiu, į kurį pažvelgę žmonės išsigando ir dėl to sureagavo taip emocingai. Šiandien spektaklis nebešokiruoja. Ar visuomenė priprato prie savo atvaizdo? Suprato potekstę? O galbūt per 13 metų pasikeitė pats teatro žiūrovas?

Taip, daug kas pasikeitė. Šiaip Lietuvoje mes gyvenome labai intensyvų laiką. Per tuos dvidešimt Nepriklausomybės metų  labai daug kas keitėsi. Iš tikrųjų visuomenė kuo toliau, tuo labiau tampa kažkuria prasme laisvesnė ir gali mąstyti liberaliau.

Jūs sakote, jog visuomenės mąstymas tampa liberalesnis. Kaip tuomet dėl visuomenės reakcijos į Romeo Castellucci spektaklį „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“? Argi ji kaip tik neparodo, jog visuomenės mąstymas vis dar yra konservatyvus ir primityvus?

Tai nebuvo visuomenės reakcija. Tai buvo būtent politikų sukelta reakcija. Politika, tai, kas joje vyksta... Čia yra paradoksalus dalykas – tamsumos kuo toliau, tuo yra daugiau. Ir galbūt sąmoningesnė  tampa tik tam tikra visuomenės dalis. O didžioji dalis atsiduria kažkokiame šešėlyje. Ir ta didžioji dalis yra rinkėjai, kurie ir renka tokius politikus, o šie tai suvokia ir žaidžia tuo. Jie apeliuoja ne į  šviesą, bet į tamsą. Grynai populistiškai apeliuoja į  tamsą. Ir kuo jie labiau apeliuoja į tamsą, tuo yra blogiau. R. Castellucci spektaklis yra vienas iš tokių aiškių  pavyzdžių. 

Savo esme spektaklis yra religingas. O šita fariziejiška reakcija yra būdinga visai krikščionybės istorijai, nuo pat Kristaus nukryžiavimo. Neįsigilinimas ir priešrinkiminis eskalavimas neįsigilinus, nemačius, sukėlimas tokių stiprėjančių, reakcingų bangų... Tai yra blogi simptomai ir mūsų visuomenėje jų vis daugėja. Atsiranda vis daugiau įvairaus plauko radikalų, kuriais naudojasi politikai.

Daugelis žmonių sukilo, bet savo akimis įsitikinti nepanoro. Tai turbūt reiškia, jog visuomenė vis dar nenoriai priima šiuolaikinį meną ir šiuolaikinį  teatrą? Maža to, net nenori jo suprasti.

Na, taip. Ta dalis visuomenės aikštinga tikram menui. Tuo metu labai komfortiškai jaučiasi tuose komerciniuose lengvo turinio spektakliuose. Šie spektakliai nuvertina žmogaus orumą, nes jie nekelia jokių  esminių problemų. Taigi tai, kas vyksta mūsų televizijoje, milžiniškame sraute komercinio teatro, yra toleruojama.

Aš kaip tik ir kalbėjau apie tai, kad, deja, situacija nesikeičia. Kaip ir senais laikais, taip ir dabar. Kaip senais laikais tikras menas buvo „drožiamas“, taip dabar tikras menas – nereikalingas. Arba, kaip mes matėme R. Castellucci atveju, lyg tarybiniais laikais – bandomas uždrausti. Tam tikrais politiniais sumetimais. Veikia kiti svertai, bet esmė nesikeičia.

Ar teatras turi būti nepatogus?

Toks turi būti menas. Jeigu mes ateiname tik pasitikrinti savo vertybes, tik pasijusti patogiai, mes neieškome jokio meno. Tikras menas turi stebinti, turi šokiruoti. Visuomet yra dalykai, su kuriais mes esame vieniši savo mąstyme. Juos mes nustumiame giliai, į savo vidinius užkaborius, vidinius stalčius. Mes net nebežinome, kad juos turime. Tikras menas turi atverti tuos užkaborius, nes ten yra mūsų esmė. Ten mes galim pažinti save.

Tai teatras mus turi atrakinti?

Žinoma. Būtent todėl, kad teatras mus atrakina, ir atsiranda tas nepatogumas.

Niekada tikras teatras nebuvo patogus. Mes galim prisiminti Molière`ą. Kiekviena jo pjesė iššaukdavo milžinišką skandalą. Toks ir turi būti teatras.

Iš kitos pusės, gerai, kad taip įvyko su R. Castellucci spektakliu. Aš vis dėlto džiaugiuosi, kad buvo ir taip, ir kitaip manančių  – vyko diskusija. Buvo kaip tik tas atvejis, kai teatras neliko tik teatre. Tai tapo visuomenės reiškinys. Teatras netgi persikėlė  į Seimą, kur labai teatrališkai stojo kai kurie deputatai...

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close