captcha

Jūsų klausimas priimtas

Liv Ullman – aktorė, vengianti kaukių ir gyvenime, ir kine

„Liv Ullmann yra drobė, ant kurios Ingmaras Bergmanas tapė savo šedevrus“, – tokiais žodžiais britų dienraštis „The Guardian“ yra apibūdinęs garsiąją norvegų aktorę, šiuo metu viešinčią Lietuvoje.
BFL nuotr.
BFL nuotr.

„Liv Ullmann yra drobė, ant kurios Ingmaras Bergmanas tapė savo šedevrus“, – tokiais žodžiais britų dienraštis „The Guardian“ yra apibūdinęs garsiąją norvegų aktorę, šiuo metu viešinčią Lietuvoje.

Šeštadienio popietę į Vilnių atvykusi aktorė ir režisierė L.Ullmann – garbingiausia Europos šalių kino forumo „Scanorama“ viešnia.

Norvegų kilmės aktorė, vaidinusi I. Bergmano, Jano Troellio, kitų režisierių juostose, pati režisuojanti filmus ir spektaklius, jau ne pirmą dešimtmetį yra viena žymiausių pasaulio kino ir teatro menininkų.

Kad dabartinė karta susipažintų su 73 metų L.Ullmann kūryba, trunkančia penktąjį dešimtmetį, „Scanorama“ surengė programą „L. Ullmann iš arčiau”.

Joje parodyti trys I. Bergmano filmai, kuriuose aktorė vaidino, trys jos režisuotos juostos ir pora dokumentinių filmų.

Šeštadienį viešnia žiūrėjo vieną „Scanoramos“lietuviškų premjerų – jaunos režisierės Linos Lužytės juostą „Igruški”, filmuotą Baltarusijoje.

Po peržiūros L. Ullmann plojo atsistojusi. „Tai drąsių žmonių filmas apie diktatūros žlugdomus žmones”, – sakė ji.

Vakar L. Ullmann dalyvavo „Scanoramos“uždaryme, kuriame buvo parodytas jos režisuotas filmas „Neištikimi“pagal I.Bergmano scenarijų.

Šiandien aktorė – UNICEF geros valios ambasadorė – Europos humanitariniame universitete skaitys paskaitą apie žmogaus teises ir žodžio laisvę.

Viso gyvenimo ryšys ir kūryba

I. Bergmano ir L. Ullmann istorija žinoma, daug kartų aprašyta – ir pačios Liv knygose, ir žurnalistų straipsniuose. Jai buvo 25-eri, jam 46-eri, kai jie susitiko ir kūrė juostą „Persona”. Buvo 1964-ieji. Abu vedę, anot vieno pastabaus laikraščio, jis jau turėjo aštuonis vaikus su penkiomis moterimis.

Netrukus jie apsigyveno Forės saloje – ten I. Bergmanas pastatė namą toje pakrantės vietoje, kurioje jie sėdėjo ir svajojo. 1966-aisiais gimė jų duktė Linn, dabar žinoma Norvegijos žurnalistė ir rašytoja.

L. Ullmann ir I. Bergmano gyvenimas kartu truko penkerius metus, tačiau draugystė ir bendra kūryba neužgeso iki režisieriaus mirties 2007-aisiais. L. Ullmann vadinama I. Bergmano mūza, jis pats ją pavadino savo Stradivariumi, ir aktorei tai buvo pats gražiausias komplimentas.

Ji I. Bergmaną vadina savo talento galių žadintoju ir artimiausiu draugu, kurį ji myli, vertina, nekenčia, brangina, ilgisi. Jų jausmų gama – filme „Liv ir Ingmaras”. Šį naują indų režisieriaus Dheerajo Akolkaro dokumentinį kūrinį parodė „Scanorama”.

Bendravimas be kaukės

Neseniai Amerikoje aktorei teko atsakyti į klausimą, kodėl visi I. Bergmano filmai – apie vyrų ir moterų santykius, nes JAV režisieriai tokia tema nesidomi, tai esą labiau moterų režisierių sritis.

„Kadangi jis domėjosi moterimis, – atsakė L. Ullmann. – Aš niekada nesijaučiau taip gerai suprantama vyro. Kaip jis sakė, moterys nebijo apnuoginti savo sielos, turėdamas omenyje, kad moterų veidai neslepia jausmų, o vyrai ne tokie atviri.”

Apie pačios L. Ullmann sielos ir jausmų atvirumą yra kalbėjusi aktorė Cate Blanchett, kuri pažino norvegų menininkę kaip režisierę. 2009 m. C. Blanchett vaidino Blanšą L.Ullmann režisuotame spektaklyje „Geismų tramvajus“ pagal Tennessee Williamso pjesę. Kūrinys parodytas Sidnėjuje, Vašingtone ir Niujorke.

Mačiusieji prisimena jį kaip sukrečiantį spektaklį.

„Liv tarytum apsinuoginusi. Tarp jos ir pasaulio – labai plona oda, – režisierę apibūdino C.Blanchett. – Paprastai aktorės bėgant metams įgyja kaukę, kuri vis ryškėja, bet Liv išsaugojo karščiuojančius, neapdorotus jausmus ir santykius ir drąsina taip elgtis savo aktorius.”

„Kaip gražiai ji pasakė!“ – nudžiugo L. Ullmann, išklausiusi citatos.

Ar C. Blanchett teisi? Jei taip, ar jūs pati esate padrąsinta gyventi ir dirbti be kaukės? Ar tai jums tiesiog natūralu ir net negalvojate apie tai? – paklausiau L. Ullmann.

Matyt, natūralu. Man nemalonu žiūrėti, kaip aktorės gyvenime maivosi, vaidina sėkmę, amžiną jaunystę. Yra kaip yra, tad kam apsimesti. Todėl tikrai nemėgstu kaukių. Bet, ką gali žinoti, gal būtent tokia yra mano pačios kaukė?

Žiūrint į jus filme „Liv ir Ingmaras“ atrodo, kad turėjote nuostabų klausytoją, tiesiog gerą partnerį – galbūt tai režisierius Dh.Akolkaras? Kas jus paskatino pasitikėti šiuo jaunu režisieriumi?

O, tai labai gabus, įdomus, tiesiog malonus žmogus. Jaučiau, kad puikiai suprantame vienas kitą, nors, atrodo, gyvename skirtinguose pasauliuose, esame galbūt skirtingo tikėjimo.

Iš pradžių nenorėjau turėti nieko bendra su filmu, bet prodiuseriai mane įtikino tiesiog susitikti ir pasikalbėti su Dh. Akolkaru. Dėl to sutikau prisidėti prie filmo. Jo sumanymas – sukurti juostą apie žmonių jausmus, o ne apie dvi legendas.

Jam tai pavyko! Žiūrėdami Liv ir Ingmaro istoriją bet kurioje pasaulio šalyje žmonės galvoja apie save, apie savo jausmus ir mylimuosius. Tai nuostabu. Tai man labiausiai ir patinka. O jūs kaip jautėtės seanso metu? Juk taip pat?

Įdomu, koks I.Bergmano namo Forės saloje likimas – to namo, kurį jis kadaise pastatė gyventi su jumis, kur jūs abu ant jo studijos durų piešėte savo jausmų dienoraštį – širdutes arba ašaras. Tiesa, kur Dh. Akolkaras filmavo jūsų interviu?

Man visą gyvenimą rūpėjo tos durys su mūsų širdimis ir ašaromis. Piešiniai bluko, Ingmaras juos paryškindavo. Filmavome ten. Durys įamžintos filme „Liv ir Ingmaras”. Dabar jaučiuosi taip, lyg būčiau atgavusi mūsų dienoraštį.

Bet Ingmaro nebėra, namas parduotas. Kadangi tai vis dėlto I. Bergmano namas, su naujuoju savininku buvo sutarta, kad jis galės būti naudojamas kaip menininkų rezidencija – ten galima atvažiuoti, kurti.

Pastaruoju metu savininkas pareiškė, kad jis nebenori jokios menininkų rezidencijos. Jei jis pradės naikinti I. Bergmano pėdsakus, tikiuosi, bent duris man atiduos.

Režisierius – vienišas vaikas

 „Scanorama“ parodė ne tik „Liv ir Ingmarą”, bet ir „Liv Ullmann – scenos iš gyvenimo”. Abiejose dokumentinėse juostose yra epizodų, kur dirbate su I. Bergmanu. Atrodo, kad filmavimo atmosfera nepaprastai linksma, žaisminga, nors visi I. Bergmano filmai – slogios nuotaikos. I.Bergmano humoro jausmas likdavo už kadro?

Tai neįtikėtina – darydamas rimtus, niūrių temų filmus, per filmavimo pertraukas I. Bergmanas dūkdavo lyg vaikas. Ir dūkdavo visada su savo aktoriais.

Paprastai aktoriai nekenčia režisierių ir ypač per pertraukas pikčiausiai apkalbinėja juos. Su I. Bergmanu to negalėjo būti. Jis su didžiausiu džiaugsmu tapdavo kompanijos dalimi.

Suprantu jį. Tai labai vienišas žmogus. Amžinas vienišas vaikas, kokių daug jo filmų kadruose. Filmavimas – galimybė pabėgti nuo vienatvės.

Kai 2003 metais mes baigėme jo paskutinį filmą „Sarabanda”, atšventėme kaip visada. Ingmaras išėjo vakarui nesibaigus. Išėjo visam laikui – užsidarė Forės saloje ir nieko nebenorėjo matyti. Jis pajuto, kad kino nebedarys.

Gal ir aš netrukus pajusiu: viskas, Liv, jau viską padarei. Dabar būk tik močiutė.

Bet jūs dar nesate tik močiutė?

Esu privilegijuota – turiu daug darbo. Man jo nereikia ieškoti, nes vis dar esu kviečiama.

Oslo teatre režisuoju Antono Čechovo „Dėdę Vanią”, Airijoje statysiu filmą pagal Augusto Strindbergo „Freken Juliją”, o Brodvėjuje – spektaklį pagal Henriko Ibseno „Lėlių namus”.

L.Ullmann vaidina, režisuoja ir rašo

L.Ullmann aktorės karjerą pradėjo apie 1950-uosius Norvegijos teatro scenoje. Tarptautiniu mastu išgarsėjo suvaidinusi nebylią aktorę Elizabet Fogler I. Bergmano filme „Persona“(1966).

Svarbiausius vaidmenis L.Ullmann sukūrė dar devyniuose I.Bergmano filmuose: „Gėda“ (1968), „Vilko valanda“ (1968), „Anos aistra“ (1969), „Riksmai ir šnabždesiai“ (1972), „Scenos iš vedybinio gyvenimo“ (1973), „Veidu į veidą“ (1976), „Gyvatės kiaušinis“ (1977), „Rudens sonata“ (1978), „Sarabanda“ (2003).

Suvaidinusi Kristiną švedų režisieriaus J. Troellio filme „Emigrantai“ L.Ullmann pelnė Auksinį gaublį kaip geriausia pagrindinio vaidmens atlikėja. L. Ullmann yra vaidinusi ir Holivudo filmuose, Brodvėjaus teatrų spektakliuose.

Aktorė parašė dvi autobiografines knygas – „Pasikeitimai“ (1977) ir „Pasirinkimai“ (1984). 2005 m. norvegų rašytoja K.Bjørnstad parengė trečią L. Ullmann knygą „Gyvenimo linijos”, naudodamasi aktorės užrašais, pasakojimais ir jaunystės dienoraščiais.

1992 m. filmu „Sofie“ L.Ullmann debiutavo kaip kino režisierė. Ji pastatė keturis filmus, režisavo dramos spektaklius, dirba su jaunais aktoriais kūrybinėse laboratorijose.

L. Ullmann dirba kaip UNICEF geros valios ambasadorė – daug keliauja ir rūpinasi vaikais, skurstančiais ir sergančiais karų ir gamtos stichijų nuniokotose šalyse. Aktorė yra viena Moterų pabėgėlių komisijos steigėjų ir šios organizacijos garbės pirmininkė.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...